Vasario 16-osios proga Vievyje įsikūręs Kelių muziejus paruošė išskirtinę dovaną istorijos gerbėjams. Be unikalaus pergamento, parodoje lankytojai pamatys ir daugiau Žemaičių plento statybos reliktų. Kelių muziejaus atstovai šį projektą vadina lietuviškuoju „Route 66“ atitikmeniu, liudijančiu šalies veržlumą. Vasario 16-ąją Kelių muziejus ne tik skelbia atvirų durų dieną, bet ir organizuoja nemokamas ekskursijas 12.00 ir 14.00 val. Norintys jose dalyvauti kviečiami registruotis iš anksto.
Žemaičių plento schema
Žemaičių plento istorija
Žemaičių plentas - 1934-1939 m. tiestas magistralinis plentas iš Kauno į Klaipėdą. Ilgis - 195 km. Oficialus 168 kilometrų ilgio plento atidarymas įvyko 1939 metų liepos 9 dieną. Iškilmingas atidarymas įvyko 1939 m. liepos 9 d. prie Dievyčio ežero, ant Šiauduvos kalno. 2008 m. Respublikos prezidentas Antanas Smetona pasirašo Žemaičių plento priėmimo aktą. 2024 m. liepos mėn. 9 d. sukanka lygiai 85 metai, kai įvyko Žemaičių plento iškilmingas atidarymas.
1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, valstybei atiteko labai susidėvėję keliai. Be to, jie buvo labai netolygiai išdėstyti: magistraliniai plentai, ėję per Šiaulius-Tauragę ir Zarasus-Kauną - Marijampolę, neturėjo tarpusavio ryšio. Valstybei šiek tiek sustiprėjus, buvo nuspręsta sujungti Klaipėdos kraštą su laikinąja sostine vientisu keliu, besiraitančiu per visą valstybę. Kelio statyba buvo pradėta 1934 m.
Žemaičių plento statybos
Naująjį kelią projektavo ir statybai vadovavo Susisiekimo ministerijos Kelių valdybos Sauskelių direkcija, vykdė vietiniai rangovai. Numatyta trasa: Kaunas - Raseiniai - Kaltinėnai - Rietavas - Gargždai. Kelio trasa buvo Kaunas-Raseiniai-Kaltinėnai-Rietavas-Gargždai.
Žemaičių plento konstrukcija: Makadamo grindinys skaldos ir smėlio pagrindu, asfaltuotas, su drenažu. Kelias buvo pritaikytas automobilių transportui: ėjo tiesesne trasa, posūkiai didesnio spindulio; staigesniuose posūkiuose įrengti viražai (važiuojamoji dalis palenkta į kreivės vidų). Pastatyti 3 dideli tiltai: per Nevėžį - ties Babtais, Dubysą - ties Ariogala, Miniją - ties Gargždais.
Pagrindinė statybos priemonė buvo arklio tempiamas vežimas, pilnas grunto, kastuvas ir raumenų jėga. Tik galutiniame statybos etape buvo pradėtas naudoti modernus išradimas (to meto Lietuvai) - plentvolis, išlyginęs asfalto sluoksnį, kuris dengė žvyro sankasą. Statant kelią teko įveikti įvairias gamtos kliūtis. Pavyzdžiui, sprogdinti suakmenėjusius molio klodus netoli Babtų ar nutiesti kelio atkarpą užakusiu Kapstato ežero kampu.
Tiesiamas Žemaičių plentas
Žemaičių plento reikšmė ir įvykiai
1939 m. liepos 9 d., Lietuvos valstybingumui belikus gyvuoti mažiau negu metus, plentą prie Dievyčio ežero iškilmingai atidarė prezidentas Smetona. Tai buvo vienas didžiausių pirmosios Lietuvos Respublikos infrastruktūros projektų, beje, suprojektuotas ir įgyvendintas išimtinai lietuviškų juridinių beigi fizinių asmenų. Plento statybos kaina siekė 13,5 mln. tuometinių litų. Ir už šią sumą išėjo tikrai pažangi ir to meto standartus atitinkanti trasa. Dauguma miestelių buvo apeinami šonu, idant didžiulis dešimties automobilių per dieną srautas netrukdytų jų gyvenimo, posūkiuose buvo įrengti viražai, padedantys juos paprasčiau „išimti“.
Prie Kryžkalnio įrengtas pirmasis Lietuvoje inžinerinis stebuklas - dviejų lygių sankryža, paprastai vadinama viaduku. O kur dar toks grožis, kaip arkinis Ariogalos tiltas per Dubysą. Važiuojant Ariogalos tiltu per Dubysą, šalia matosi per Antrąjį pasaulinį karą subombarduoto tilto liekanos. Čia - Dubysos regioninio parko riba. 1936 m. vykstant plento tiesimo darbams, sutvarkyta priešais tiltą kalno papėdėje trykštančio šaltinio, kuris laikomas šventu, aplinka, padarytas nedidelis baseinėlis. Netoliese, to paties kalno šlaite, 1937 m. išbetonuoti Gediminaičių stulpai. Sovietmečiu juos mėginta sunaikinti, tačiau paminklas buvo tik užkastas žemėmis. 1989 m. Gediminaičių stulpai atstatyti.
1939 m. Klaipėdą prijungus prie nacistinės Vokietijos, Lietuvos vyriausybė nusprendė vystyti Šventosios uostą. Atkarpoje tarp Rietavo ir Vėžaičių buvo pradėta pilti kelio į Šventąją sankasa. Buvo organizuota savanoriška jaunimo darbo ir poilsio stovykla, globojama Susisiekimo ministerijos. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse statyba sustojo. Plento statybos metu sukaupta Lietuvos inžinierių ir rangovų patirtis turėjo padėti įgyvendinant ambicingą vyriausybės planą - nutiesti dar 2500 kilometrų kelių. Bet įgyvendinti planą sukliudė vienas dalykas. Tai prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir kartu su juo atėjęs raudonasis maras.
Tiesiant Žemaičių plentą, nutarta šiam istoriniam įvykiui atminti pastatyti paminklą. Parinkta vieta magistralės pradžioje, ant Kauno Milikonių kalno, nuo kurio atsiveria vaizdas į Senamiestį ir Vilijampolę. Šviesiai pilko kampuotų ir apvalių formų granito blokų 7,20 m aukščio obeliskas „Perkūno žirgai” užsibaigia dviejų žirgų galvų ir vyro, laikančio žirgus už žąslų, kompozicija. Šonuose iškalti Kauno bei Klaipėdos herbai, o netoli pjedestalo užrašas: „Žemaičių plentas Kaunas-Klaipėda 220 km 1933-1938”. Paminklo autorius, klasikinės formos gerbėjas, skulptorius Vytautas Kašuba savo kūriniui parinko obelisko formą, suteikęs jam lietuviškų bruožų - obeliską vainikuoja dviejų žirgų galvos, artimos namų stogų mediniams drožiniams. Užrašo šrifto kompoziciją sukūrė dailininkas Telesforas Kulakauskas.
Lietuvai antrą kartą atkūrus valstybingumą, šalia paminklo suplanuota įrengti apžvalgos aikštelę, paminklą patraukiant kiek toliau nuo kelio. 2004 m. gruodžio 17 d., perkeliant paminklą, paminklo pamate rasta į medinį apvalų dėklą įdėta žalvarinė kapsulė. Atidarius kapsulę, joje rasta 21 skirtingo nominalo moneta, dauguma iš jų kaltos 1925 m., kitos - 1936 m. bei ant pergamento surašytas aktas, kuriame išvardinti kelio statybai vadovavę inžinieriai. Gerai išsilaikiusį pergamentą, kuris buvo įdėtas į kapsulėje buvusį stiklinį dėklą, puošia Lietuvos, Vilniaus ir Klaipėdos herbai.
Pokaryje augant transporto srautams, Žemaičių plentas pradėjo nebetenkinti kylančių poreikių. 1971 m. pradėta tiesti Kauno-Klaipėdos automagistralė, einanti nauja, ištiesinta trasa. 1968 m., senajam keliui pradėjus neatlaikyti augančių srautų, pradėta statyti magistralė Kaunas-Klaipėda. Šis ruožas buvo baigtas 1987 m. Taip Žemaičių plentas prarado galimybę tapti lietuviškuoju „Route 66“.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1934-1939 | Žemaičių plento tiesimas |
| 1939 liepos 9 d. | Iškilmingas plento atidarymas |
| 1971 | Pradėta Kauno-Klaipėdos automagistralės statyba |
| 2004 | Kapsulės su istoriniais dokumentais radimas |
Kartais istorija atrandama netikėtai: atlikdami statybos darbus darbininkai randa kapsulę, joje - tarpukario monetos, pergamentas ir inžinierių žinutė ateičiai. Būtent taip prieš dvidešimt metų Kaune buvo atrastas Žemaičių plento istorijos dokumentas. Vasario 16-osios proga šis radinys pirmą kartą taps atviras visiems - jį išvysti bus galima Kelių muziejuje, Vievyje. Ilgą laiką dokumentas buvo laikomas prarastu, kol 2003 metais, atliekant darbus prie istorinio obelisko Kaune, Šilainių mikrorajone, iš po žemių iškilo netikėtas radinys - įmūryta bronzinė kapsulė. Joje aptikta tarpukario monetų, stiklinė kolba ir pergamentas su visų plento statybos vadovų - inžinierių ir technikų - pavardėmis.
Šalia jų - ir simbolinė žinutė ateičiai, kurioje pabrėžtas Lietuvos siekis modernėti, stiprinti ryšius su jūrų uostu ir kurti susisiekimo sistemą, vienijančią šalies regionus. Be to, muziejuje bus pristatoma ir išsamesnė Žemaičių plento istorija: tarpukario nuotraukos, statyboms naudotos priemonės, kelių priežiūros įrankiai ir kiti pavyzdžiai. Ekspozicija atskleidžia, kokio masto pastangų prireikė, kad Lietuvoje atsirastų vienas moderniausių to meto kelių.
Kelių muziejaus teigimu, tarpukario Lietuvoje Žemaičių plentas buvo tas kelias, kuris sujungė šalį ir atvėrė naujas galimybes - mūsų istorinis atitikmuo garsiajam „Route 66“ Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vasario 16-osios atvirų durų diena Kelių muziejuje leis lankytojams ne tik susipažinti su autentišku Žemaičių plento aktu, bet ir pajusti visą istorinį kontekstą - laikotarpį, kai Lietuva intensyviai kūrė savo infrastruktūrą, o keliai tapo vienu svarbiausių valstybės modernėjimo pagrindų. Tądien vyks ir dvi nemokamos ekskursijos - 12.00 ir 14.00 val., o dalyviai kviečiami registruotis iš anksto. Muziejaus komanda tikisi, kad šis išskirtinis eksponatas paskatins dar kartą įvertinti inžinierių ir kelininkų indėlį į Lietuvos raidą bei primins, kokį vaidmenį susisiekimas turėjo ir turi valstybės plėtros istorijoje.
Tačiau ne viskas prarasta. Juk pats kelias egzistuoja iki šiol. Bet norint jį išpopuliarinti pirmiausia trūksta vieningo plento pavadinimo, kuris pats taptų prekės ženklu. Ir jis būtinas angliškas, o ne koks kitas. Pvz, „Samogitia road“, „Žemaičių way“, „Route Žemaitija“ ar kaip nors panašiai. Be to, nebus nei reklamos, nei suvenyrų, susijusių su keliu, gamybos. Angliškas „Wikipedia“ straipsnis, nušviečiantis plentą yra būtinas, kadangi tai yra pirmas dalykas, kurį „Google“ meta susijusiose paieškose. Galiausiai keliui reikėtų vieno numerio, be bala žino kelių dabar esančių, leidžiančio identifikuoti jį taip pat lengvai, kaip ir vienas pavadinimas.
Žemaičių plentas dabar
Taip po truputį pradėtų gimti kelio legenda. Jis galėtų tapti alternatyva norintiems pasiekti pajūrį ramiai, atostogų ritmu, o ne lenktyniaujant, kieno ceškė autostradoj važiuoja greičiau. Turistų traukos objektų, esančių kelio ribose, reklama irgi prisidėtų prie kelio populiarinimo. Savaime po truputį pradėtų vystytis susidomėjimas keliu, jo istorija ir objektais, esančiais jo maršrute. O tada jau gal ir kokia degalinė arba kavinė sugalvotų išnaudoti verslo niša maitinti variklius arba skrandžius šalia judraus kelio. Paskui ir dar viena... Jeigu sugebėjome Jonines paversti laisvadieniu, tai ar nesugebėtume sukurti nacionalinio kelio legendos?