Žemės ūkio paskirties žemė Lietuvoje yra vienas pagrindinių žemės ūkio produkcijos gamybos šaltinių. Galiojantys teisės aktai leidžia įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti savo nuožiūra: dirbti pačiam, nuomoti ar perleisti tretiesiems asmenims, keisti paskirtį ir naudoti kitoms reikmėms ar tiesiog išlaikyti kaip nekilnojamąjį turtą.
Siekiant reguliuoti žemės ūkio paskirties žemės rinką ir užtikrinti jos naudojimą pagal paskirtį, buvo priimti įstatymų pakeitimai. Žemės ūkio paskirties žemės naudojimas žemės ūkio veiklai tiesiogiai susijęs ir su verslo žemės ūkyje sąlygų gerinimu, su darbo vietų kaimo gyvenamosiose vietovėse kūrimu, todėl svarbus vietos gyventojų dalyvavimas formuojant ir reguliuojant žemės ūkio paskirties žemės rinką.
Esminiai pakeitimai ir naujos nuostatos
2013 m. liepos 2 d. Seimas priėmė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymą (projektas Nr. Įstatymas papildytas nuostatomis, nustatant, kad asmuo, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, privalo užpildyti žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaraciją, patvirtinančią, kad sudarius žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį asmens ir su juo susijusių asmenų turimos žemės plotas neviršys maksimalaus žemės ūkio paskirties žemės ploto dydžio, kurį asmuo gali įsigyti pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis.
Ši deklaracija bus pagrindas įvertinti, ar asmuo gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, kadangi akcijų, pajų ir pan. nuosavybės teisės perleidimo sutartys nėra registruojamos, nėra galimybės operatyviai patikrinti, kokių ir kelių įmonių akcijomis, pajais ar pan. disponuoja konkretus asmuo konkrečiu momentu.
Taip pat nustatyta, kad pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę (jeigu ją perka ne asmuo, besiverčiantis žemės ūkio veikla) ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tokiomis pat sąlygomis turi šios žemės naudotojai ir asmenys, kurių nuosavybės teise valdomi žemės sklypai ribojasi su parduodamu žemės sklypu, o išimtiniais atvejais, t. Pirmumo teisę (išskyrus, kai pirmumo teise pasinaudoja žemės sklypo bendraturčiai) įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę, kuri pagal galiojančius detaliuosius ar specialiuosius planus numatoma panaudoti visuomenės poreikiams, taip pat žemės ūkio paskirties žemę, reikalingą valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos lėšomis finansuojamoms žemės valdų struktūrų gerinimo ir apleistų žemės plotų mažinimo priemonėms įgyvendinti, ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis pat sąlygomis turi valstybė.
Įstatymo pataisos priimtos 103 Seimo nariams balsavus už ir 2 susilaikius.
Pereinamasis laikotarpis ir konkurencinės sąlygos
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarties, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų IX priedo 4 dalimi, Lietuva pagal jame išdėstytas sąlygas septynerių metų po stojimo laikotarpiu, kuris baigėsi 2011 m. balandžio 30 d., turėjo pereinamąjį laikotarpį.
Šis pereinamasis laikotarpis galėjo būti pratęstas tik kartą ne ilgesniam kaip trejų metų laikotarpiui. 2011 m. balandžio 30 d., pasibaigus numatytam septynerių metų pereinamajam laikotarpiui, Lietuva pasinaudojo numatyta galimybe ir paprašė pratęsti pereinamąjį laikotarpį dar trejiems metams. Prašymas buvo patenkintas. Pereinamasis laikotarpis baigiasi 2014 m. balandžio 30 d.
Pažymėtina tai, kad kitų ES valstybių narių privatūs ir juridiniai asmenys gali pasiūlyti kur kas didesnę Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės kainą, tuo sumažindami Lietuvos fizinių ir juridinių asmenų galimybes šią žemę įsigyti. Tuo būdu Lietuvos žemdirbiams sudaromos nesąžiningos konkurencinės sąlygos kitų ES valstybių atžvilgiu.
Atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą
Įstatymų projektu taip pat siūloma nustatyti atsakomybę už prisiimtų įsipareigojimų naudoti žemės ūkio paskirties žemę žemės ūkio veiklai nevykdymą. Baudos dydį siūloma nustatyti panašų į vieno hektaro žemės ūkio paskirties žemės vidutinę rinkos kainą (2013 m. ji buvo apie 8 tūkst. Eur).
Leidimų pirkti žemę išdavimo institutas
Be to, Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti leidimų pirkti žemės ūkio paskirties žemę išdavimo institutą. Leidimus išduodančias komisijas sudarytų savivaldybės administracijos atstovai, seniūnijos pagal žemės buvimo vietą seniūnas, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas, vietos bendruomenių atstovas ir žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovai.
Tokiu atveju vietos bendruomenės galėtų prisidėti prie to, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų įsigyjama tų asmenų, kurie naudos ją būtent žemės ūkio veiklai.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Europos Teisingumo Teismo pasisakymus, kur jis yra pažymėjęs, kad valstybė narė tam tikrais atvejais gali pateisinti reikalavimą gauti leidimą prieš įsigyjant žemę, pvz., Ospelt byloje (Byla C-452/01 Margarethe Ospelt v Schloessle Weissenberg familienstiftung, 2003 m. rugsėjo 23 d.
Pažymėtina, kad siūlomi nustatyti reikalavimai (taip pat ir reikalavimas nemažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą) netaikomi ir leidimas neprivalomas, kai nuosavybėn įsigyjami pirmieji 5 ha žemės ūkio paskirties žemės, taip pat, kai įsigyjami žemės ūkio paskirties žemės sklypai, reikalingi nuosavybės teise turimiems ar kartu su žemės sklypu įsigyjamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, kai Žemės įstatymo nustatyta tvarka pirmumo teise perkami žemės sklypai priskirti žemės konsolidacijos projekto teritorijai arba kai privatizuojama asmeninio ūkio žemė Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka.
Žemės ūkio produktų gamybos minimalus dydis
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija parengė Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektą (toliau - Įstatymo projektas).
Įstatymo projektu siūloma apriboti asmenų, galinčių pirkti žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje, subjektų ratą. Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti žemės ūkio produktų gamybos minimalų dydį, siekiant riboti galimybę supirkti žemės ūkio paskirties žemę ne žemės ūkio veiklai.
Įsipareigojimas 10 m. įsigytą žemę naudoti žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija, gamybai padės užtikrinti, kad asmuo, įsigydamas žemės ūkio paskirties žemės, yra pasiruošęs užsiimti žemės ūkio veikla ir žemę naudoti pagal paskirtį.
Šios nuostatos kartu su griežtesniu susijusių asmenų apibrėžimu padėtų užtikrinti, kad žemės ūkio paskirties žemė nebūtų superkama kaip bet kuris kitas nekilnojamasis turtas investavimo, perpardavimo už didesnę kainą, rinkos monopolizavimo tikslais.
Nekilnojamojo turto mokestis
Savivaldybės nustato nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, atsižvelgdamos į įvairius kriterijus: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą.
Nuo 2020-01-01, nustatant 2021 metų ir vėlesnių metų mokesčio tarifus Savivaldybės taryba, siekdama, kad naujas konkretus mokesčio tarifas galiotų šios savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, naują konkretų mokesčio tarifą turi nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio liepos 1 dienos.
Jeigu savivaldybės taryba kito mokestinio laikotarpio konkrečius mokesčio tarifus nustato arba pakeičia po liepos 1 dienos, nustatyti (pakeisti) konkretūs mokesčio tarifai savivaldybės teritorijoje taikomi dar kitą mokestinį laikotarpį po ateinančio mokestinio laikotarpio.
Tais atvejais, kai priimamas sprendimas nuo kito mokestinio laikotarpio atlikti naują nekilnojamojo turto masinį vertinimą, savivaldybių taryboms leidžiama kitam mokestiniam laikotarpiui mokesčio tarifus nustatyti (tikslinti) iki einamųjų metų gruodžio 1 d.
Nekilnojamojo turto mokesčio tarifai
Galioja apskaičiuojant nekilnojamojo turto mokestį už 2026 m. ir vėlesnius mokestinius laikotarpius:
- Pagrindinio gyvenamojo būsto mokestinės vertės daliai, viršijančiai neapmokestinamąjį dydį, ne mažesnį negu 450 000 eurų, savivaldybės taryba nustato konkretų mokesčio tarifą (tarifus) nuo 0,1 iki 1 procento pagrindinio gyvenamojo būsto mokestinės vertės.
- Gyventojams nuosavybės teise priklausančių ar jų įsigyjamų pastatų (patalpų) ir inžinerinių statinių bendros mokestinės vertės daliai:
| Mokestinė vertė | Tarifas |
|---|---|
| Turto vertės dalis, neviršijanti 50 000 eurų | Neapmokestinama |
| Turto vertės dalis, viršijanti 50 000 eurų, bet neviršijanti 200 000 eurų | 0,2 proc. |
| Turto vertės dalis, viršijanti 200 000 eurų, bet neviršijanti 400 000 eurų | 0,4 proc. |
| Turto vertės dalis, viršijanti 400 000 eurų, bet neviršijanti 600 000 eurų | 0,6 proc. |
| Turto vertės dalis, viršijanti 600 000 eurų, bet neviršijanti 1000 000 eurų | 0,8 proc. |
| Turto vertės dalis, viršijanti 1000 000 eurų | 1 proc. |
Savivaldybės taryba apleistam ar neprižiūrimam nekilnojamajam turtui nustato konkretų mokesčio tarifą nuo 1 iki 5 procentų šio turto mokestinės vertės.
Kitas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas yra nuo 0,5 procento iki 3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės, išskyrus NTMĮ 6 straipsnio 5-7 dalyse nustatytus atvejus, konkrečius mokesčio tarifus nustato savivaldybės taryba, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas.
Taip pat bus taikomas papildomas 0,2 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, nekilnojamojo turto (išskyrus nekilnojamąjį turtą, kuris apmokestinamas taikant NTMĮ 6 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytus tarifus) mokestinei vertei.