Viduramžių Europoje egzistavo keletas žemės nuosavybės ir valdymo formų, kurios buvo pagrindas feodalinei sistemai. Dvi svarbios tokios nuosavybės formos buvo beneficija ir feodas. Nors šie terminai kartais gali būti naudojami panašiai, jie turi skirtingą reikšmę ir istorinius kontekstus.
Beneficija ir feodas: pagrindiniai skirtumai
Beneficija (lot. beneficium) buvo laikinas žemės sklypo ar kito turto suteikimas už tam tikras paslaugas, dažniausiai karinę tarnybą.
- Laikinumas: Beneficija buvo suteikiama laikinai, paprastai už gyvybės laiką arba kol gavėjas galėjo teikti paslaugas.
- Suteikimo priežastis: Beneficija buvo suteikiama mainais už karinę ar kitą paslaugą.
Feodas (lot. feudum) buvo ilgalaikė žemės nuosavybės forma, paprastai susijusi su feodalinės sistemos įsitvirtinimu vėlesniais viduramžiais.
- Ilgalaikiškumas: Feodas buvo suteikiamas ilgam laikui, dažnai paveldėjimo būdu.
- Suteikimo priežastis: Feodas buvo suteikiamas mainais už lojalumą ir karinę ar kitą tarnybą.
Feodalinės sistemos schema
Nors beneficija ir feodas yra susiję su žemės valdymu ir naudojimu feodalinėje sistemoje, jie turi esminių skirtumų. Beneficija buvo laikina ir ne paveldima žemės valdymo forma, suteikiama už tam tikras paslaugas. Feodas, priešingai, buvo ilgalaikė, dažnai paveldima žemės nuosavybės forma, susijusi su lojalumu ir tarnyba senjorui.
Feodalizmo susiformavimas ir raida
Apie 9-11a. daugumoje Vakarų Europos šalių susiformavo feodalizmas, kurio procesas davė gilių visuomeninių permainų. Ypatingai feodalizmas plėtojosi 7-9a. Nuo 6a. antrosios pusės frankų visuomenėje prasidėjo griežti pasikeitimai.
Žemė virto laisvai perleidžiama privatine nuosavybe - alodu, kuri buvo parduodama, keičiama, perkama, dovanojama, paliekama testamentu savininko noru. Alodas 10-11a. jau buvo retas reiškinys. Priešingai valstiečių smulkiosios žemėvaldos sunykimui ir nusmukimui augo stambioji pasaulinų iir bažnytinė žemėvalda.
Chlodvigo įpėdiniai(8a.) plačiai dalijo karaliaus žemes vadinamosios beneficijos(išvertus”labdarybės”) pavidalu savo kariauninkams ir žemvaldžiams. Beneficija buvo feodalinės nuosavybės forma,kai žemė suteikiama laikinai sąlygiškai naudoti. Gautos beneficijos negalima perleisti trečiajam asmeniui,o po beneficijos turėtojo mirties beneficiją sudarančios vertybės griždavo jos davėjui. Toks beneficijos statusas išliko neilgai: jausdami savo reikšmę, beneficijos turėtojai labai greitai pasiekė,kad po jų mirties beneficijos būtų teikiamos jų įpėdiniams,o jau 9a.
Kaip feodalizmas atkūrė Vakarus
Feodalizmo raida ir teisės sistemos pokyčiai
Prancūzijos revoliucijos išvakarėse galiojusi teisės sistema trukdė esminėms socialinėms ir politinėms permainoms ir, skirtingai nuo Anglijos,labai mažai teatitiko buržuazijos poreikius. Absoliutinė monarchija ir visa,kas buvo susiję su karaliumi,bajorija,dvasininkija,taipat senasis administracinis teritorinis suskirstymas,feodalinė žemės teisė,teismų sistema,mokesčių sistema-visi šio senojo režimo institutai per trumpą laiką buvo likviduoti. Šie revoliucijos laikotarpio įstatymai ne tik įtvirtino laisvą nuosavybę,prekybos bei verslo laisvę ir t.t., bet ir gerokai suvienodino teisę.
Revoliucijos laikotarpiu buvo siekiama pertvarkyti feodalinę nuosavybę. 1789m. žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje,buvo aiškiai suformuluotas naujas požiūris į nuosavybės teisę. Deklaracijos 17 straipsnis(”17.Kadangi nuosavybės teisė yra neliečiama ir šventa,ji iš nieko negali būti atimta kitaip tik įstatymo numatytu atveju,t.y.
JAV turi nemažai teisės sistemos bendrumų su Anglija,nes perėmė iš Anglijos ne tik teisės normų ir institutų turinį,bet ir patį teisinio reguliavimo metodą,panašią dualistinę teisės sistemą:precedentinė teisė,sąveikaujanti su įstatymais besiremiančia teise. JAV kiekvienoje valstijoje(susiformavo specifinis precedentų kompleksas),federacijos precedentinė teisė,besiremianti tomis pačiomis teisinėmis sąvokomis ir iš principo ta pačia struktūra kaip anglų bendroji teisė,tapo visiškai savarankiška,panašiai kaip Anglijoje,pasižyminti painumu,kazuistiškumu,prieštaringumu ir sudėtingumu. Tačiau pagal JAV Aukščiausiojo Teismo 1938 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose 1926 m. Tolydžio JAV teisė vis labiau tolsta nuo anglų pavyzdžio,nes,Amerikos kolonijoms atsiskyrus nuo metropolijos,Amerikos teismų praktika rutuliojasi nebepriklausomai nuo Anglijos teismų veiklos,gerokai didesnį nei Anglijoje poveikį bendrai Amerikos tesės raidai daro įstatymai,tai pat skirtingai besiplėtojanti federacijos ir valstijų teisė.
Žodis "fief"
Fief - tai žodis, kuris kilo iš viduramžių Europos feodalinės sistemos ir dažniausiai buvo naudojamas apibūdinti žemės valdą, kurią vasalas gaudavo iš senjoro mainais už karinę ar kitokią tarnybą. Žodis „fief“ yra prancūziškos kilmės, kilęs iš senosios prancūzų kalbos žodžio „fief“ arba „feu“.
Savo ruožtu, šis terminas siejamas su germanų kalbų žodžiais, tokių kaip „fehu“ arba „faihu“, reiškiančiais turtą arba gyvulius. Kalbiniu požiūriu, „fief“ yra labai geras pavyzdys, kaip vienas žodis per ilgą laiką gali įgauti naujų prasmių ir prisitaikyti prie besikeičiančių visuomenės struktūrų.
Fonetinė žodžio „fief“ struktūra yra gana paprasta - trumpas, vienaskiemenis žodis, sudarytas iš priebalsės „f“ pradžioje ir galūninės dvibalsės „ie“, kas sukuria lengvai tariamą garsą. Žodžio vartojimas laikui bėgant taip pat rodo, kaip kalbos žodynas kinta. Taip pat svarbu pažymėti, kad lietuvių kalboje tiesioginis „fief“ atitikmuo nėra dažnas, tačiau istorinė sąvoka „feodas“ galėtų būti laikoma artimu šio žodžio atspindžiu.
Alòdas (vok. Allod < sen. germ. al - pilnas, visiškas + od - nuosavybė, valda), individuali šeimos žemės nuosavybė, pakeitusi bendruomeninę. Barbarų valstybėse buvusioje Vakarų Romos imperijos teritorijoje iš pradžių - kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas su ribota paveldėjimo teise (ankstyvasis alodas), vėliau - laisvai disponuojama žemės nuosavybė (vėlyvasis, arba pilnasis, alodas). Ankstyvasis alodas atsirado gentiniu laikotarpiu kaip didelės šeimos narių bendra žemės nuosavybė.
Juridiškai pirmą kartą ribota žemės alodo teisė buvo paminėta Salijų teisyne (6 a. pradžia); pagal jo 59 straipsnį teisę paveldėti ariamąją žemę turėjo tiesioginiai vyriškosios linijos palikuonys, t. y. mirusiojo sūnūs (kilnojamasis inventorius galėjo būti paveldimas ir moteriškąja linija). Yrant gentinei bendruomenei jos nariai įgijo neribotą teisę naudotis žemės alodu, virtusiu atskiros šeimos nuosavybe. Šį vėlyvąjį alodą 6 a. pradžioje jau turėjo vestgotai ir burgundai, 6 a. pabaigoje - frankai, 7-8 a. - kitos gentys, o saksai ir fryzai - tik 9 a.
Alodo terminas, apimantis bendrą dėsningą reiškinį, taikomas visų šalių visuomenėms, kur buvo tokio pobūdžio nuosavybė. Lietuvoje alodas susiklostė 12 a. pabaigoje-13 a. pirmoje pusėje. Buvo vadinamojo odalio tipo - garantuota paveldėjimo, bet ribota (tik giminėje) disponavimo teisė. 15-16 a. istorijos šaltiniuose alodas vadinamas tėvonija, arba veldeme. Alodo branduolį sudarė apydėmė ir ariamoji žemė; jam priklausė šienaujamosios pievos.
Kitur aiškios ribos tarp alodo ir almendos nebuvo. Įsigalėjus didžiojo kunigaikščio žemės aukščiausiajai nuosavybei 13 a. pabaigoje susiklostė alodo valdymo ir privalomosios tarnybos už jį paprotinė teisė. Iš kylančių feodalų (pilėnų, gerųjų žmonių, bajorų) alodo valdymas plėtojosi į karo, iš eilinių bendruomenininkų (valstiečių) - į darbo prievolių teisę. 1387 Jogailos privilegija bajorams feodalų alodą įformino kaip įstatymo teise valdomą tėvoniją. Alodinę bajorų žemėvaldą papildė beneficija ir gautų veldamų ūkiai. Tuo pagrindu 15 a. susiformavo feodas.
Įstatymu neįforminta valstiečių alodo teisė siaurėjo. Bajorų valdose valstiečiai ją prarado 15 a. pabaigoje-16 a. pradžioje, didžiojo kunigaikščio domene ją panaikino Valakų reforma (16 a.
Feodalizmo interpretacijos
Terminas atsirado 17 amžiuje, paplito 18 amžiuje, bet iki šiol išliko nevienareikšmis. Teisės mokykla (vėlyvieji atstovai - H. Mitteisas, O. Bruneris, F. Ganshofas) feodalizmą grindžia ištikimybės ištakomis, lėmusiomis vasalinės lenų sistemos susidarymą. Politinė mokykla feodalizmą aiškina suverenumo suskaldymu ir politinių funkcijų atitekimu senjorijoms (žymiausias pradininkas G. Waitzas, vėlyvasis atstovas R. Boutruche’as).
Kitų mokslininkų nuomone (pirmasis C. de Montesquieu, vėliau A. Smithas, D. Hume’as, marksistai, daugiausia buvusioje SSRS), tai - po gentinės gimininės visuomenės arba vergovės laikotarpio ir iki kapitalizmo buvusi daugumos pasaulio visuomenių organizacijos forma. Jos svarbiausias bruožas - senjorinė ekonomika: kai žemvaldžių klasė pasisavina (remdamasi jėga, papročiais ar įstatymu) didžiosios gyventojų daugumos - priklausomų valstiečių - pagaminamo produkto perteklių. Pasak K. Marxo, F. Engelso ir jų sekėjų, feodalizmas yra visuomeninė ir ekonominė formacija, kurios teisinė išraiška - padalyta nuosavybės teisė ir valstiečių priklausomybė, socialiniu požiūriu - visuomenės pasidalijimas į antagonistines klases: feodalus ir valstiečius. Leniniai valdančiosios klasės santykiai yra tik viena feodalizmo sudedamųjų dalių.
Sintetiškai, įvertindama teisinę ir socialinę pusę, feodalizmą aiškina Annales istorijos mokykla (pradininkai M. Blochas, L. P. V. Febvre’as). Jai artima, padariusi kai kurias leno sistemos korekcijas, - S. Reynolds.
Feodalizmo ištakomis vieni mokslininkai (pvz., dauguma prancūzų istorikų) laiko senovės Romoje gyvavusį patronato institutą, kai žmogus tarnaudavo įtakingam patronui mainais už aprangą, kiti (daugiausia vokiečių istorikai) - feodalinius santykius kildina iš Tacito aprašytų panašių germanų karo vadų lydėjimo (lot. comitatus) papročių. Germanų gentims būdinga teikti dovanas už karinę ir politinę tarnybą. Romėnai atsilygindavo žemėmis (naudotis nustatytą terminą ar iki gyvos galvos; prekarijai). Visi šie elementai būdingi feodalizmui, tačiau jis kaip sistema susiklostė 8 a. pradžioje frankų karalystėse.
Frankų teritorinės valstybės idėja buvo silpna, jų valdovų valdžia priklausė nuo vasalų lojalumo. Faktiškasis frankų valdovas Karolis Martelis dovanodavo pavaldiniams bažnytinių žemių su jose gyvenančiais žmonėmis, kad turėtų sunkiai ginkluotų raitelių. Naujieji didikai, remdamiesi imunitetu, siekė atsikratyti karaliaus valdžios, jų valdos tapdavo pseudovalstybėmis, aplink kurias telkdavosi visi, ieškantys apsaugos, kurios negalėjo suteikti valstybė. Santykiai tarp senjoro ir vasalo būdavo grindžiami sutartimi, vadinta komendacija. Senjoras garantuodavo vasalui apsaugą beneficijos forma ir materialinę paramą, vasalas įsipareigodavo tarnauti senjorui (dažniausiai kaip karys), tačiau likdavo laisvas asmuo.
Per komendaciją vasalas atiduodavo savo žemę ponui, o iš jo gaudavo tik tos žemės valdymo teisę; taip senjoras pripažindavo savo valdų nuosavybės teisę už save stipresniam, o iš jo valdą gaudavo jau kaip feodą (arba leną), apdėtą įvairiomis prievolėmis. Leninė teisė buvo paprotinė. Kartu su ja susiklostė ir leno suteikimo (investitūros) paprotys. Karalius lenus dalydavo žemesnės kategorijos feodalams, šie - riteriams; susiklostė vadinamųjų feodalinių kopėčių sistema. Dėl paveldėjimo ar prekybos žeme tokia tvarka ilgainiui darėsi sudėtinga: vienose valdose senjoro vasalas galėjo būti jo ponas kitose.
Didikai savo dvaruose visiškai pajungė valstiečius. Šie privalėjo jiems eiti baudžiavą. Dvaras su priklausomais ir nelaisvaisiais žmonėmis buvo feodalinės visuomenės ūkinis branduolys. Liko ir pavienių laisvų žemės valdų. Vasalams reikalaujant daugiau žemių sistema plito. 11 a. viduryje Prancūzijos šiaurėje (Flandrijoje, Šampanėje, Normandijoje) feodų valdymo (feodalinė-leninė) sistema tapo vyraujanti. Kunigaikštystės į rytus nuo Reino kūrėsi gentinių ryšių pagrindu, Languedoce ir Italijoje politinės sistemos klostėsi daugiau remdamosi romėnų teise.
Baudžiava Europoje
Nuo 12 a. pradėjo sparčiau plėstis miestai. Stiprėjo miestiečių luomas ir juo vis labiau besiremianti karaliaus (centrinė) valdžia. Neklusnių vasalų žemės buvo konfiskuojamos. Plito romėnų teisė, monarcho valdžios suverenumo ir jo atsakomybės už tvarką valstybėje idėja. Miestiečiai mokėjo daugiau mokesčių. Stiprėjo centrinė administracija. Kariuomenė tapo samdoma. Asmeninės priklausomybės sistemą keitė valdžios ir pavaldinių santykiai. 13 a. pabaigoje Anglijoje ir Ispanijoje, vėliau Prancūzijoje stambius vasalus valdančių karalių monarchijas pakeitė ankstyvojo parlamentarizmo monarchijos.
Feodalizmas Lietuvoje
Remdamiesi 14-16 a. Lietuvoje feodaliniai santykiai gyvavo nuo 12 iki 19 amžiaus. 10-11 a. Lietuvos ūkyje įvyko žymių pokyčių: pradėta naudoti plačiaašmeniai kirviai, žagrės, imta daugiau sėti žiemkenčių. Tai lėmė gimininės bendruomenės ūkio irimą ir atskirų šeimų ūkio susidarymą 11-12 amžiuje. 12 a. antroje pusėje-13 a. pirmoje pusėje individualios šeimos ūkis tapo visuomeninės gamybos pagrindu, susidarė alodininkų teritorinė bendruomenė - laukas.
Iš gentinės diduomenės iškilę kunigaikščiai vaišes pavertė duoklės produktais surinkimu iš laukininkų (kieminėjimas virto pasėdžiu). Ankstyvajame feodalizme alodininkų teritorinės bendruomenės (laukai) tiesiogiai priklausė nuo žemių ir didžiojo kunigaikščio, bendruomenininkų (laukininkų) ūkiai nebūdavo priskiriami pavienių asmenų valdoms, tai trukdė plėstis feodo tipo ir stambiajai žemėvaldai. Į asmeninę priklausomybę patekdavo tik praradę alodą kaimynai ir įsikeitėliai. Jie ir nelaisvąja šeimyna virtę patriarchaliniai vergai buvo atodirbiu išnaudojami baudžiauninkai. Susidariusio valstiečių socialinio. sluoksnio pagrindinę dalį sudarė laisvieji laukininkai.
13 a. antroje pusėje-14 a. didėjo jų išnaudojimas ir priklausomybė nuo didžiojo kunigaikščio: kieminėjimą į 13 a. pabaigą pakeitė dešimtinė, 14 a. pabaigoje virtusi dėkla (kartu susiklostė produktų renta). Bendruomenes vis labiau kontroliavo didžiojo kunigaikščio vietininkai. Viešieji kelių ir įtvirtinimų taisymo darbai virto angarijos prievole didžiojo kunigaikščio pilių ir kiemų sistemai sukurti bei palaikyti.
Lietuva 1430 m.
Feodalų klasės aukštutinis sluoksnis, 14 a. vadinamas kilmingaisiais bajorais, susidarė iš įtakingiausių kariauninkų ir vietininkų, o paprastų feodalų sluoksnis, 14 a. vadinamas smulkiaisiais bajorais - iš galinčių nuolatinę karo prievolę atlikti pasiturinčių laukininkų (gerųjų žmonių, pilėnų). Iš valstiečių gaunama centralizuota renta didysis kunigaikštis dalijosi su bajorais, bet feodalų pragyvenimo svarbiausias šaltinis buvo jų alodinės tėvonijos. Aukščiausiu nominaliu žemės savininku tapo didysis kunigaikštis. Bajorai ir valstiečiai išlaikė realią alodinę (tėvoninę) žemės nuosavybę, už ją turėjo atlikti karinę ir kitokią tarnybą didžiajam kunigaikščiui. Išryškėjo socialinis šios tarnybos skirtumas: bajorų karo ir valstiečių darbo (produktų rentos, nuo 14 a. antros pusės ir pinigų mokesčio - sidabrinės) tarnyba. Kartu pagal 14 a. feodalinę papročių teisę imta skirti bajorų ir valstiečių žemės valdymą, tik bajorų nuosavybė pripažinta neliečiama. 14 a.
Yra nuomonių, kad brandusis feodalizmas Lietuvoje prasidėjo 14 a. pabaigoje. Valdovams ėmus dalyti feodalams veldamus (nuo 14 a. Nuo 1387 (po Lietuvos krikšto) susikūrė bažnytinė žemėvalda. Buvo įformintas pasauliečių feodalinių valdų imunitetas, įtvirtinta žemvaldžių pirmenybė į žemę valstiečių tėvoninio paveldėjimo teisės atžvilgiu, pradėta varžyti valstiečių teisę pasirinkti poną (1447 Kazimiero privilegija, 1468 Kazimiero teisynas). Imta skirstyti išeivinius valstiečius (galinčius pasirinkti poną) ir neišeivinius valstiečius (negalinčius). Šių buvo dauguma.
15 a. 4-10 dešimtmetyje sparčiai išsiplėtė privati feodalinė žemėvalda (apėmė iki 1/2 Lietuvos teritorijos), susidarė didelės ponų valdos, prie didžiojo kunigaikščio ir ponų pilių bei kiemų atsirado palivarkai, iš valstiečių imta reikalauti atodirbio (lažo). 16 a. pirmoje pusėje lažininkai sudarė ne mažiau kaip pusę valstiečių, palivarkiniais tapo bajorų dvarai (dvaras). Feodalai ėmė auginti grūdus besiplečiančiai vidaus ir Vakarų Europos rinkai. Ryšys su rinka, feodalų luomo konsolidavimasis (15-16 a. sandūroje baigė susidaryti uždaras privilegijuotasis bajorų luomas) ir jo diktatūros stiprėjimas spartino baudžiavos įsigalėjimą.
Privačių feodalinių žemės valdų valstiečiai galutinai paversti baudžiauninkais 16 a. pradžioje, didžiojo kunigaikščio valdų - po Valakų reformos. Baudžiavinius santykius įformino Antrasis Lietuvos Statutas (1566) ir Trečiasis Lietuvos Statutas (1588). 17 a. Šiek tiek kitaip feodalizmas plėtojosi Žemaitijoje. Čia 14-15 a. nesusidarė didžiojo kunigaikščio pilių ir kiemų sistemos, vyravo smulkiųjų bajorų ūkiai, tik 16 a. pradžioje susiklostė stambioji žemėvalda. 1418 valstiečių sukilimas pristabdė veldamų dalijimą, o 1535-37 sukilimas - lažo įvedimą (Žemaitijos valstiečių sukilimai).
Žemaitijoje 16 a. susiklostė ir 17-18 a. vyravo senjorinio tipo ūkis, valstiečių išnaudojimo svarbiausia forma buvo produktų ir pinigų renta. Šis laikotarpis sutapo su paspartėjusia kapitalizmo plėtra, kuri baigėsi jau rinkos ekonomikos laikotarpiu. Vėlyvojo feodalizmo pirmasis etapas - feodalizmo ir baudžiavos irimas - truko maždaug iki 19 a. 4 dešimtmečio. Lietuvos ūkis dėl geografinės padėties ir ekonominių sąlygų dar brandaus feodalizmo laikotarpiu buvo susijęs su Vakarų Europos rinkomis.
Ūkį veikė 18 a. pabaigoje prasidėjusi pramonės revoliucija Anglijoje ir Prancūzijoje, dėl jo sparčiau gausėjo miestų bei nežemdirbinė gyventojų dalis. Dvarininkai stengėsi didinti žemės ūkio gamybą, plėsti dvarų pramonę. Žemė buvo šiek tiek geriau įdirbama, melioruojama ir tręšiama. Imta auginti pašarines žoles, veisti olandiškas karves, kultivuoti daugialaukį, bet naujovės neišplito; neįsitvirtino ir pieninė gyvulininkystė.
Aktyvinant dvarų ūkį, plečiant senus ir kuriant naujus palivarkus stiprėjo valstiečių priešinimasis (Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas 1769). 1786-91 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės eksportas padidėjo 2,4, o importas 1,7 karto. Žemės ūkio produktai ir miško prekės sudarė daugiau kaip 96 % eksporto vertės. Eksporto plėtimas tik iš dalies buvo susijęs su gamybos augimu. Importo svarbiausios prekės: druska, audiniai, gėrimai ir prieskoniai. Lietuva ir toliau liko žemės ūkio kraštu, 1790 miestiečiai sudarė tik 12,4 % visų gyventojų.
Lėtai plėtėsi ir vidaus rinka. Pagyvėjusių prekinių piniginių santykių padariniai ryškesni buvo ne dvaruose, o valstiečių ūkiuose. Spartėjo valstiečių turtinis sluoksniavimasis, daugiausia arčiau valstybės vakarinių sienų. Kai kuriose Žemaitijos ir Užnemunės vietovėse iki 30 % ir daugiau valstiečių neturėjo žemės. Bežemiai dirbo valstiečių ūkiuose. Dažniausia tai buvo tik samda; dvaruose ją praktikavo daug rečiau. Kitas svarbus feodalizmo ir baudžiavos irimo požymis - daugėjo laisvųjų žmonių, plito žemės nuoma.
Vienas kitas dvarininkas valstiečiams suteikė asmens laisvę, pvz., P. K. Bžostovskis Paulavos respublikoje. Lietuvą užėmus Rusijai (1795) luomai išliko, bet buvo apribota bajorų savivalda. Pakito ir kitų luomų teisinė padėtis, tarpusavio santykiai. Buvo ribojama arba naikinama privačių miestelių savivalda. Sustiprėjo miestelėnų feodalinė priklausomybė nuo išlaikiusių monopolinę žemės nuosavybės teisę žemvaldžių bajorų. Jie didino miestelėnų prievoles, t. p. lažą. Rusijos carui Aleksandrui I atmetus Lietuvos bajorų siūlymus naikinti asmeninę valstiečių priklausomybę, baudžiava netgi stiprėjo.
Mažėjo laisvųjų žmonių, absoliučiai ir santykinai (palyginti su pinigine duokle) didėjo lažas, kuris 19 a. pirmame trečdalyje pasiekė didžiausią ribą. Gamyba rinkai plėtėsi nenuosekliai. Imlesnė tapo vidaus rinka. Samdomasis darbas (samdiniai) ėmė plisti ne tik valstiečių ūkiuose, bet ir dvaruose. Samdinių darbas stimuliavo prekinę žemdirbystę. Klostėsi turtingųjų valstiečių sluoksnis, kartu - rinkos ekonomikos ūkis. Dvarų manufaktūros buvo išstumiamos pirklių manufaktūrų.
Rinkos ekonomikos santykiai skverbėsi į amatininkų cechus, tačiau vyriausybė neskubėjo įteisinti kapitalistinių santykių. Buvo imtasi priemonių stiprinti valstybinį feodalizmą - 1839 padaryta valstybinė valstiečių reforma (Kiseliovo reforma). Feodaliniai santykiai buvo konservuojami ir privačiuose dvaruose (sudaryti privalomieji inventoriai - 19 a. valstiečių prievolių dvarininkams sąrašai). Rinkos ekonomikos elementų ir senųjų feodalinių santykių priešprieša labai lėtino ūkio pažangą. Maždaug nuo 19 a. 4 dešimtmečio prasidėjo vėlyvojo feodalizmo antrasis etapas. Klostėsi kapitalistinė sankloda. Feodalizmas patyrė krizę, valstiečiai masiškai priešinosi dvarininkams, 19 a. 6 dešimtmečio pabaigoje, po pralaimėto Krymo karo (1853-56), Rusijos imperijoje susidarė sunki padėtis. Rusijos caras Alesandras II 1861 buvo priverstas panaikinti baudžiavą (valstiečių reforma).