Straipsnyje nagrinėjamas laikotarpis apima 22 Lietuvos Respublikos gyvavimo metus, per kuriuos keitėsi ne tik oficialus (valstybės) požiūris į saugomą Vilniaus senamiestį, jo sudėtį ir apsaugą, buferinės zonos sudėtį bei apimtį, bet ir įstatymų bazė, kuri keitė vertės sampratą, apsaugos būdus bei priemones.
Dėl įstatymų kaitos buvo atnaujinti tam tikri darbai, vyko greitesnė projektų kaita, o tai neleido nusistovėti paveldosaugos praktikai. Šiuo laikotarpiu išskirtini du etapai:
- 1995-2004 m.
- 2004-2014 m.
I Etapas: 1995-2004 m. - Nekilnojamųjų Kultūros Vertybių Apsaugos Įstatymas
Pirmajame etape (1995-2004 m.) priimtas Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas (Žin., 1995, Nr. 3-37) buvo orientuotas į nustatytų kultūros vertybių apsaugą ir naudojimą.
Remiantis šiuo įstatymu, apsauga neatskirta nuo naudojimo (pritaikymo) darbų, saugojimo reikalavimai realizuojami pagal taikomus tvarkymo režimus, apibrėžtus apsaugos reglamentuose (neišskiriant vietovių nuo objektų ar kompleksų):
„Nekilnojamosios kultūros vertybės saugomos jas tinkamai prižiūrint, tvarkant bei naudojant. Nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugos reglamentas yra šios vertybės priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygų nustatymo pagrindinis dokumentas. Apsaugos reglamente taip pat nurodomi pagrindiniai vertybės apskaitos duomenys - jos sudėtis ir apimtis, pagrindiniai kultūrinės vertės požymiai, visuomeninė reikšmė ir teritorija.“
Su požiūriu į saugomą objektą glaudžiai susijusi ir paveldosaugos planavimo sistema: kiekvienam objektui buvo rengiamos individualios paminklotvarkos sąlygos, numatomi privalomi atlikti tyrimai, visiems numatytiems darbams rengiamas vienas projektas, darbai derinami, leidimai išduodami bendrai.
II Etapas: 2004-2014 m. - Nekilnojamojo Kultūros Paveldo Apsaugos Įstatymas
Antrajame etape (2004-2014 m.), įsigaliojus Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymui (Žin., 2004, Nr. 153-5571) iš esmės pasikeitė saugojimo objektas - nuo vertybės iki „kultūros paveldo“, nustatoma ne „vertybės sudėtis ir apimtis“, o objektų „vertingosios savybės“, kultūros paveldui išsaugoti atliekami tvarkybos darbai, kurie skirstomi į tvarkomuosius paveldosaugos darbus ir tvarkomuosius statybos darbus.
Šie pakeitimai iš dalies paneigė jau atliktus iki 2004 metų darbus - naujoje įstatymo versijoje buvo atsisakyta individualių apsaugos reglamentų, kaip pagrindinių apsaugos, tvarkymo ir naudojimo sąlygų nustatymo dokumentų (todėl Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas (toliau - VSAR) liko galioti tiek, kiek neprieštaravo įsigaliojusiai įstatymo versijai).
Esminiai veiklos apribojimai buvo susieti su saugomų objektų apsaugos tikslais, perkeliant visų kultūros paveldo objektų tipų (išskyrus vietoves) apsaugos sąlygas į įstatymo tekstą ir nurodant objektų apsaugos tikslus.
Dėl įstatymo kaitos vertingųjų savybių apskaitos sistema išsiplėtė ir tapo sudėtingesnė (ji tapo daugiapakopė - atsirado registruotos vertybės, saugomi objektai ir vietovės bei vertingųjų savybių požymių turintys objektai).
Taip pat buvo įdiegta sudėtinga paveldosaugos planavimo darbų sistema, kuria vadovaujantis vienam objektui sutvarkyti reikia rengti du projektus - tvarkomųjų paveldosaugos darbų ir techninį (pritaikymo).
Buvo sukurta PTR sistema (iš dalies prieštaraujanti STR) bei dvigubų leidimų ir derinimų sistemos skirtingose institucijose.
Vietovėms numatyta kultūrinių draustinių steigimo procedūra nepasiteisino (nuo 2013 m.
Atkreiptinas dėmesys, jog saugotinas Vilniaus senamiestis kaip objektas visada buvo suvokiamas kartu su jo apsuptimi - vadinamosiomis buferinėmis zonomis, kuriose nuo pat pradžių buvo išskirti išlikusių vertingų urbanistinių struktūrų-vietovių dariniai.
Vilniaus Senamiesčio Zonos:
- Vilniaus senamiesčio (u.
- Vilniaus senamiesčio (u.
- Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (u.
Visi atlikti tyrimai, apskaitos ir veiklos reglamentavimo darbai yra sunumeruoti chronologiškai, suteikiant darbui numerį su žvaigždute ar žvaigždutėmis, žyminčiomis zoną-teritoriją (I - nr*, II - nr** , III - nr***, IV - nr**** - žr. kiekvieno paminėto darbo ar dokumento aprašo pabaiga).
Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektas, AB „Paminklų restauravimo institutas“. Projekto vadovas Augis Gučas (1988-1992 m.). (1*)
Tai išsamus regeneravimo projektas, parengtas remiantis apibendrintais instituto atliktais nuodugniais tyrimais, revoliucingai (visuotinos valstybinės žemės nuosavybės laikais) numatęs sklypų (valdų) struktūros bei išgriauto užstatymo atkūrimą.
Regeneravimo projekto medžiaga tapo sudėtinė Vilniaus senamiesčio UNESCO nominacinės bylos bei pirminės apskaitos dokumentacijos dalimi.
1993 m. Vilniaus senamiestis kaip urbanistinė vietovė įregistruojamas LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre. Regeneravimo projekto medžiaga tampa pirmine apskaitos dokumentacija.
1994 m. Vilniaus senamiestis įrašytas į UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo sąrašą.
Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto koncepcija ir sklypų planas (reg. Nr. 1, VMV, 1995-03-23, Nr. 775V). Autorių kolektyvas, projekto vadovas - A. Gučas, architektės - I. Kliobavičiūtė, D. Sabaliauskienė.
Vilniaus miesto savivaldybė kaip regeneravimo projekto išvadų dalį patvirtina abu planus - regeneravimo koncepciją ir sklypų planą; regeneravimo projektą įregistruoja teritorijų planavimo dokumentų registre kaip detalųjį planą.
Šiais planais vadovaujamasi ir šiandien, nes, kaip ir detalusis planas, ne kartą buvo pildyti trūkstamomis dalimis - žemėnaudos, transporto organizavimo planu, inžinerinių tinklų schemomis ir pan.
Vilniaus senamiesčio tvarkymo ir statybos taisyklės (VMV, 1995-03-23, Nr. 699V). Aut. A. Gučas, A. Trapikas.
Pasaulio bankui remiant, 1995-1996 m. tarptautinė ekspertų grupė parengė strategiją Vilniaus senamiesčiui atgaivinti.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategijos projekto“ (1997-02-21, Nr. 145).
Pradedama Vilniaus senamiesčio statinių vertybinė inventorizacija (1997-2000 m.), kurią vykdo AB „Paminklų restauravimo institutas“. Autorių kolektyvas, projekto vadovas - R. Zilinskas.
Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas ir Vilniaus senamiesčio apsaugos laikinosios taisyklės (LRKM KVAD, 1997-09-30, Nr. 255).
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 612 Vilniaus senamiestis paskelbtas kultūros paminklu (unikalus kodas U1P). (11*)
Vilniaus miesto bendrasis planas (VMT, 1998-12-18, Nr. 292 (Reg. Nr. 301), SĮ „Vilniaus planas“. Autorių kolektyvas: K. Pempė (projekto vadovas), prof. J. Glemža ir kt.
2000-2001 m. Vilniaus senamiesčio dosjė - pagrindinis apskaitos dokumentas - „Vilniaus senamiesčio - kultūros paminklo U1P sudėtis ir apimtis, (dosjė papildymas)“. Parengimą organizavo Kultūros paveldo centras (KPC). Autorių kolektyvas: I. Kliobavičiūtė, G. Filipavičienė, E. Zilinskas, E. Kazlauskaitė, K. Katalynas.
Dosjė papildytas urbanistinės vietovės sudėtį ir apimtį atskleidžiančiais planais, kartogramomis bei schemomis:
- Vilniaus senamiesčio kvartalų numeracijos ir zonavimo paminklosauginiu požiūriu schema;
- Gamtinio pagrindo bei dangų kartograma;
- Planinės-tūrinės struktūros kartograma;
- Erdvinės struktūros kartograma;
- Pasiūlymais į registrus (išvadinis vertybinės inventorizacijos planas);
- Urbanistinės struktūros kartograma;
- Archeologinio sluoksnio zonavimo kartograma (apimanti tik Senamiesčio teritoriją).