Ignalinos rajonas yra žinomas dėl savo gražios gamtos ir ramių kaimų. Šiame rajone galima rasti įvairių sodybų, tinkančių tiek nuolatiniam gyvenimui, tiek poilsiui. Vienas iš tokių kaimų - Rimašiai, esantis Dieveniškių regioniniame parke.
Šiame straipsnyje apžvelgsime sodybų pardavimo situaciją Ignalinos rajone, daugiausia dėmesio skiriant Rimašių kaimui. Taip pat panagrinėsime šio kaimo istoriją, architektūrą ir dabartinę situaciją.
Ignalinos rajone galima rasti įvairių sodybų, atitinkančių skirtingus poreikius ir biudžetus. Būstas Ignalinos rajone varijuoja nuo senų rąstinių namų iki modernių statinių. Štai keletas pavyzdžių:
- Sodyba Ignalinos rajone, Dūkšto Ritkūniškės k. - 186.2 m², 363 a, pastatyta 2017 m.
- Sodyba Ignalinos rajono sav., Pekoriškė, Centro g.
- Gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais ir 36.82 arų žemės sklypu, Kalno g. Ignalinos r. - 127.65 m², 36.82 a, pastatytas 1968 m.
- Namas Ignalinos r. sav., Švedriškė, Bažnyčios g. - 195 m², 26 a, pastatytas 1985 m.
- Sodyba Gaidės k. Rimšės sen. Ignalinos r. - 134.82 m², 22.54 a, pastatyta 1966 m.
- Rąstinis namas Narušių k., Ignalinos r. - 93.8 m², 230 a, pastatytas 1940 m.
- Sodyba su ežero pakrante Vaišniūnų k., Ignalinos r.
Šios sodybos skiriasi savo dydžiu, amžiumi ir būkle, todėl kiekvienas pirkėjas gali rasti sau tinkamą variantą.
Ignalinos rajono žemėlapis
Rimašių kaimas: Etnokultūrinis draustinis
Rimašių kaimas yra etnokultūrinis draustinis, kuriame nuolat gyvena apie porą dešimčių žmonių. Šis kaimas išsaugojo senąsias savo gyvenvietes, kuriose dažniau kalbama dzūkiškai, nei "tuteišiškai" - maišyta vietine šnekta.
Rimašiai yra vienas iš trijų vertingiausių kaimų Dieveniškių regioniniame parke istoriniu architektūriniu požiūriu. Jame išliko XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje statytos sodybos. Maždaug pusėje jų žmonės gyvena nuolat, tad ir žiemą - taip pat.
Vienas svarbiausių istorinių pastatų yra pačiuose Poškonyse. Tai buvusi mokykla-vaikų darželis, kurioje įsikūręs Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centras. Ką tik restauruotas pastatas, nors ir nėra galutinai įrengtas, verčia aikčioti ir „okčioti“ tuos lankytojus, kurie turi šūsnis sentimentų etnografinei kaimo architektūrai. „Pagrindinis pastatas jau yra atnaujintas, bet restauratorių rankos dar laukia ir kiti jam priklausantys statiniai. Turime rangovus - dirbame išsijuosę“, - sakė parko direktorius Robertas Jomantas.
Restauruojant pastatą, antrajame jo aukšte buvo įrengta patalpa ekspozicijoms. Pasak R.Jomanto, išskirtinė jos architektūros detalė - stiklinis stogo intarpas, kuriame įmontuotos lauko žaliuzės. Jas valdo saulės šviesos srautą kontroliuojanti sistema, turinti specialių daviklių. Jie reaguoja į šviesos srautą ir varsto žaliuzes taip, kad kuo daugiau pro jas patektų šviesos. Dar vienas niuansas - atnaujinant istorinį pastatą buvo pasitelktos ir kitos modernios technologijos, pavyzdžiui, įrengtas geoterminis šildymas. „Šilumą iš grunto siurbia šeši gręžiniai, kiekvienas - po 110 metrų gylio“, - užsiminė R.Jomantas.
Sodybų pardavimo ypatumai Rimašiuose
Parduoti sodybas šiame krašte žmonėms nėra paprasta. Anot I.Eidukienės, parduoti sodybas šiame krašte žmonėms nėra paprasta.
"Neatsiranda pirkėjų, nes namai etnografiniuose kaimuose labai arti vienas kito, - juk nepatriukšmausi. O žmonės paprastai stengiasi susirasti atokesnę sodybą. Pastaruoju metu tik vieną sodybą mūsų gyventojams pavyko parduoti, nors kainos smarkiai nukrito. Tos, kurios prieš keletą metų kainavo apie 70 tūkst. litų, dabar atpigo perpus ar dar daugiau", - sakė I.Eidukienė.
Sodybos kaina priklauso ir nuo to, ar ji parduodama kartu su žeme ar mišku.
Kodėl Dieveniškių krašto kaimuose sodybos vos ne šonais glaudžiasi viena prie kitos? „Viskas - dėl žemės. Šio krašto žmonės ją labai taupė. Todėl žemės rėžyje statėsi tik pačius reikalingiausius pastatus - gyvenamąjį namą, tvartą ir kluoną. Svirną toli gražu ne kiekvienas turėjo. Iš to taupumo susiformavo specifinis statymo būdas - gyvenamasis namas su tvartu atsidurdavo po vienu stogu“, - sakė I.Eidukienė. Tokius pastatus senieji vietos gyventojai tebevadina „rūmais“.
Šių „rūmų“ langai iki šiol liko nepakeisti, - plastiko langus įsidėjo tik vienas kitas namų šeimininkas.
Rimašių kaimas
Liškiavos piliakalnis: Istorija ir legendos
Netoli Ignalinos rajono, Varėnos rajone, yra Liškiavos piliakalnis, vadinamas Liškiavos pilies kalnu, Raganos mūru, Perkūno šventinyčia. Pats kalnas yra pailgas ir gana aukštas, vietomis apaugęs eglių krūmokšniais.
Piliakalnis naudotas nuo III a. pr. m. e. iki IX a. m. e. XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje ant piliakalnio pradėta statyti mūrinė pilis. Po Žalgirio mūšio ji neteko reikšmės, todėl nebaigta. Buvo beveik pastatytas pietvakarinis bokštas. XIX a. jis dar buvo 8 - 10 m aukščio, išliko 2,5 - 3 m aukščio siena, kuri 1962 m. užkonservuota. Pradėtas mūryti ir šiaurės vakarų bokštas, tarp jų iškastas griovys gynybinės sienos pamatams.
Su Liškiavos piliakalniu vietos liaudis riša daug įvairių padavimų. Vienas iš jų pasakoja apie kunigaikštį Krėzą ir jo dukterį, kurią pamotė-ragana užbūrė. Yra ir kitų padavimų, susijusių su šiuo piliakalniu.
| Piliakalnio pavadinimas | Rajonas | Aprašymas |
|---|---|---|
| Liškiavos piliakalnis | Varėnos | Pailgas ir aukštas kalnas, vietomis apaugęs eglių krūmokšniais. |
tags: #alio #ltparduodama #sodyba #rimasiu #km