Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo apribojimai Lietuvoje

„Žemgrobystė" tampa kasdieniu vertinimu, kai tik prabylama apie kaimo reikalus. Dėmesį prikaustė ir tarsi nematomų, neapčiuopiamų vertybių - akcijų, pajų, nuomos sutarčių ir kitų „apėjimų" nagrinėjimas. Kaip susiklostė tokia padėtis, kas suvėlė įstatymus ir sukūrė progą jais manipuliuoti? Šiame straipsnyje panagrinėsime žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo apribojimus Lietuvoje, atsižvelgiant į galiojančius įstatymus ir jų istoriją.

Pirmieji ribojimai ir Konstitucinio Teismo įtaka

Iki 2003 m. vasario 24 d., kai įsigaliojo Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas, fiziniams asmenims įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ribojimų nebuvo, tačiau juridiniai asmenys iki to laiko žemės įsigyti negalėjo.

Pandoros skrynią atvėrė tuo metu Lietuvą valdžiusi Naujosios sąjungos dauguma, iš anksto pranešusi, kad „nusipelnėme gyventi geriau". Tik nuopelnai buvo padalinti pagal savo supratimą: fiziniams asmenims leista įsigyti iki 300 ha žemės ūkio paskirties žemės, žemės ūkio bendrovėms - iki 2000 ha, kooperatyvams, kurie verčiasi žemės ūkio veikla, - iki 1000 ha.

Toks teisingumo supratimas dar kartą buvo įtvirtintas 2004 m. liepą Seimo priimtu įstatymu: fiziniams asmenims liko 300 ha, o juridiniams asmenims buvo leista įsigyti iki 2000 ha, nors Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto buvo paskaičiuota, kad optimalus ir ergonomiškai pagrįstas plotas turi būti visiems toks pat - 500 hektarų.

Prasidėjo nekontroliuojama spekuliacija dirbama žeme, kuri daugeliu atveju virsdavo į „kitos paskirties" plotus. Antra vertus, žemė - ne pinigai ar pastatai, investavęs į jos pirkimą gali nebijoti nė bankų krizės...

Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo nutarimą, 2006 m. liepą priėmė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pataisą. Buvo nustatytas vienodas maksimalus įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės plotas - 500 ha tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. Ši nuostata galioja iki šiol, tačiau kyla įtarimų, kad ne visi pretendentai pirkti žemės ūkio paskirties žemę šios nuostatos laikosi.

Susiję asmenys ir įstatymo spragos

Seime 2014 m. balandžio 24 d. buvo priimta nauja Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo redakcija. Pagal šį įstatymą fiziniai, juridiniai ir su jais susiję asmenys negali įsigyti daugiau kaip 500 ha žemės. Ploto ribojimas netaikomas, jeigu žemės ūkio paskirties žemės įsigyjama gyvulininkystei plėtoti ir vienam asmens laikomam sąlyginiam gyvuliui tenka 1 hektaras.

Įsigaliojus įstatymui, turimais duomenimis, juridiniai asmenys pirko palyginti nedaug žemės, todėl galima teigti, kad padėtis beveik nesikeičia. Tačiau realybė kiek kitokia: kai kurie didžiažemiai pirko ją sūnų ir dukterų vardu, nors šie jaunuoliai žemės nedirba, apie žemdirbystę neturi jokios nuovokos, veda su tėvais bendrą ūkį.

Įstatymu buvo apibrėžta sąvoka „susiję asmenys". Tai sutuoktiniai, taip pat tėvai (įtėviai) ir jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai). Apie 18-os sulaukusius „ūkininkaičius" nekalbama... Be to, šiame įstatyme taip pat buvo nustatyta, kad susijusiais asmenimis laikomi juridiniai asmenys, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai valdo daugiau kaip 25 proc. kito juridinio asmens akcijų, suteikiančių teisę balsuoti šio juridinio asmens dalyvių susirinkime.

Seimas 2017 m. lapkričio 23 d. priėmė naują jo redakciją, nustatydamas, kad norintiems įsigyti žemės sutikimus išduoda Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT), įmonių registruose patikrinusi duomenis apie jau turimus žemės plotus. Šio įstatymo pažeidimus pavesta nagrinėti NŽT ir savivaldybių administracijoms.

Kontrolės iššūkiai ir statistika

NŽT pagaliau turi naują vadovą. Visgi kyla abejonė, ar tarnyba sugebės įgyvendinti galimų pažeidimų kontrolę: neparengta tokios kontrolės sistema, nėra paruoštų specialistų, o Registrų centras teikia tik nuasmenintą informaciją. Už konkretaus asmens ar bendrovės valdomos žemės ploto duomenis reikia mokėti... Iš kokių lėšų? Paslauga pabrangsta neįsivaizduojamais dydžiais.

Lietuvoje šių metų sausio 1 d. buvo 122,5 tūkst. ūkininkų, valdančių beveik 1,148 mln. hektarų. Iš įmonių arba juridinių asmenų didžiausiam žemvaldžiui nuosavybės teise priklauso 3468 ha žemės ūkio paskirties žemės. 10 didžiausių įmonių nuosavybės teise turi 16,4 tūkst. ha. Daugiau kaip 500 ha nuosavybės teise turi 65 juridiniai asmenys, iš viso turintys 50,5 tūkst. ha. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, didžiausia tarpusavyje susijusių įmonių grupė, kurią sudaro 28 vienetai, turi beveik 13,3 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės.

Iš viso Nekilnojamojo turto registre registruota 3,48 mln. ha žemės ūkio paskirties žemės, kuri priklauso fiziniams ir juridiniams asmenims - kiek daugiau nei pusė visos Lietuvos teritorijos.

Kaip tinkamai sutvarkyti žemės įsigijimo kontrolę, jei nei ankstesnės vyriausybės, nei dabartinė dėl nekoordinuotos valstybės institucijų veiklos nesuka sau galvos?

Pagrindiniai faktai apie žemės valdymą Lietuvoje:

Painiava dėl susijusių asmenų

Nuo šių metų pradžios pradėjęs veikti įstatymas gerokai praplėtė asmenų, kuriems taikomi apribojimai pirkti žemės ūkio paskirties žemę, ratą. Apskaičiuojant nustatytą maksimalų leistiną valdyti 500 ha plotą sumuojamas sutuoktinių, abiejų sutuoktinių tėvų ir sutuoktinių ar jų tėvų nepilnamečių vaikų turimas žemės plotas (iki 2017 m. gruodžio 31 d. susijusiais buvo laikomi tėvai ir jų nepilnamečiai vaikai). Taip atsitiko įstatyme prieš žodį „tėvai" įrašius žodį „jų" ir tuo pačiu išplėtus susijusių asmenų sąvoką.

Pertekliniai reikalavimai sukelia dar didesnę painiavą, dviprasmybes, o galiausiai - ir vėl galimybes įstatymą skaityti „tarp eilučių". Dėl nelemtojo žodelio „jų" kaltinami Seimo kalbininkai, bet apmaudu, kad klaida bus ištaisyta tik pavasario sesijoje. Jau dabar notarai ir žemės pirkėjai priversti stabdyti sandorius, per neapdairumą įsivėlę pakeitimai yra visiškai nelogiški.

Kartu su žemės ūkio ministru Broniumi Markausku ir Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininku Andriejumi Stančiku įregistravome įstatymo pataisas, kurios grąžintų ankstesnę tvarką. Atsakingų už klaidą, kaip paprastai, nebus...

Miškų įsigijimo problema

Dar viena Lietuvai gresianti problema - nėra nustatyti jokie apribojimai įsigyjant miško žemę. Mano žiniomis, Švedijos baldų pramonės ir prekybos grupė „Ikea" ir bendrovė „Eurofbrest" galimai jau turi įsigiję po 15 tūkst. ha miškų.

Tai nei daug, nei mažai - 0,7 proc. Lietuvos miškų. Ar tik ne tai paaiškina, kodėl dabartinė Vyriausybė taip atkakliai stūmė miškų urėdijų reformą, leidžiančią apeinant visus saugiklius prieiti prie svarbių išteklių?

Vyriausybei reikėtų susirūpinti, ar tokiais kiekiais parduodant miškus, įkūrus vieną miškų valdymo įmonę, mūsų girios nesubėgs į vienas rankas.

Nuo 2014 m. gegužės 01 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymu išdėstyta nauja Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo (toliau straipsnyje - Įstatymas) redakcija. Įstatymo 1 str. 2 d. Pradedant kalbėti apie naująją žemės ūkio paskirties sklypų įsigijimo tvarką, būtina atkreipti dėmesį jog maksimalaus žemės ūkio paskirties žemės ploto įsigijimo ribojimas siejamas ne tik su pačiu įgijėju, bet ir su juo susijusiais asmenimis.

Remiantis Įstatymo 3 str. 3, 4 ir 5 d. Remiantis naujuoju Įstatymu ir Žemės ūkio paskirties pirkėjo deklaracijų pildymo ir pateikimo taisyklėmis, Žemės ūkio paskirties žemės pirkėjas (fizinis ir/ar juridinis asmuo), kuris Lietuvos Respublikoje pageidauja nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, privalo pildyti Žemės ūkio paskirties žemės įgijėjo deklaraciją. Atsižvelgiant į tai, žemės pirkėjo deklaraciją žemės sklypą įgyjantis asmuo turi pildyti visais atvejais, išskyrus paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo atvejus, taip pat kai įsigyjama žemė mėgėjų sodo teritorijoje bei valstybės ar savivaldybės nuosavybėn.

Žemės pirkėjo deklaracija pildoma ir pateikiama notarui sudarant konkretų žemės ūkio paskirties žemės sandorį. Žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracija taip pat turi būti pildoma ir sudarant kitos rūšies perleidimo sandorį (dovanojimo, mainų ar kitą). Naujasis Įstatymo reglamentavimas numato, jog asmuo, įsigyjantis žemės ūkio paskirties žemę, atsako už žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumą.

Naujasis Įstatymas numato, kad asmuo ir susiję asmenys gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės iki 300 ha (iš Lietuvos Respublikos) ar iki 500 ha (iš Lietuvos Respublikos ir kitų asmenų), išskyrus atvejus, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais, taip pat įsigyjant žemės sklypus mėgėjų sodo teritorijoje (sodininkų bendrijose). Svarbu paminėti, jog asmens turima žemė, kurią sudaro žemė mėgėjų sodo teritorijoje, neįskaičiuojama į bendrą plotą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę.

Įstatyme numatytas ribojimas asmeniui ar susijusiems asmenims įsigyti tiek žemės, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha netaikomas, jeigu žemės ūkio paskirties žemės įsigyjama gyvulininkystei plėtoti ir įsigytos žemės ūkio paskirties žemės kiekis neviršija hektarų, tenkančių vienam asmens laikomam sąlyginiam gyvuliui, skaičiaus (1 sąlyginis gyvulys / 1ha). Vienas asmuo gali įsigyti tiek žemės ūkio paskirties žemės, kiek jis turi sąlyginių gyvulių, neatsižvelgiant į susijusių asmenų turimą sąlyginių gyvulių skaičių. Nuo 2014 m. sausio 1 d. galioję pakeitimai dėl leidžiamo įsigyti maksimalaus žemės ūkio paskirties žemės ploto dydžio liko nepakitę, t.y.

Iki gegužės 1 d. Nuo 2014 m. sausio 1 d. Daugiau negu 10 ha žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens ar daugiau negu 25 procentų tokio juridinio asmens akcijų (teisių, pajų) įgijėjui taikomi tokie patys Įstatymo ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai kaip ir žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui, įsigyjančiam žemės ūkio paskirties žemę tiesiogiai (t.y. Pagal nuo 2014 m. sausio 1 d. Įstatyme nurodyti asmenys, t.y. Kaip ir 2014 m. sausio 1 d.

Eilės tvarka dėl pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę nepasikeitė lyginant su iki šio Įstatymo įsigaliojimu buvusiu reglamentavimu, t.y. Kaip minėta, Įstatymas įsigaliojo 2014 m. gegužės 1 d. Įstatymas nereglamentuoja, kokią įtaką Įstatymas turės fizinių ir juridinių asmenų nuosavybės teisei į šiuo metu jų jau valdomus žemės ūkio paskirties žemės sklypus.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija parengė Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektą (toliau - Įstatymo projektas). Aptarsime, kokie pakeitimai buvo numatyti ir kokią įtaką jie galėjo turėti Lietuvos žemės ūkiui.

Pagrindiniai įstatymo pakeitimai

Įstatymo projektu siūloma apriboti asmenų, galinčių pirkti žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje, subjektų ratą. Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti žemės ūkio produktų gamybos minimalų dydį, siekiant riboti galimybę supirkti žemės ūkio paskirties žemę ne žemės ūkio veiklai.

Įsipareigojimas 10 m. įsigytą žemę naudoti žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija, gamybai padės užtikrinti, kad asmuo, įsigydamas žemės ūkio paskirties žemės, yra pasiruošęs užsiimti žemės ūkio veikla ir žemę naudoti pagal paskirtį. Šios nuostatos kartu su griežtesniu susijusių asmenų apibrėžimu padėtų užtikrinti, kad žemės ūkio paskirties žemė nebūtų superkama kaip bet kuris kitas nekilnojamasis turtas investavimo, perpardavimo už didesnę kainą, rinkos monopolizavimo tikslais.

Įstatymų projektu taip pat siūloma nustatyti atsakomybę už prisiimtų įsipareigojimų naudoti žemės ūkio paskirties žemę žemės ūkio veiklai nevykdymą. Baudos dydį siūloma nustatyti panašų į vieno hektaro žemės ūkio paskirties žemės vidutinę rinkos kainą (2013 m. ji buvo apie 8 tūkst. eurų).

Be to, Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti leidimų pirkti žemės ūkio paskirties žemę išdavimo institutą. Leidimus išduodančias komisijas sudarytų savivaldybės administracijos atstovai, seniūnijos pagal žemės buvimo vietą seniūnas, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas, vietos bendruomenių atstovas ir žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovai. Tokiu atveju vietos bendruomenės galėtų prisidėti prie to, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų įsigyjama tų asmenų, kurie naudos ją būtent žemės ūkio veiklai.

Pažymėtina, kad siūlomi nustatyti reikalavimai (taip pat ir reikalavimas nemažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą) netaikomi ir leidimas neprivalomas, kai nuosavybėn įsigyjami pirmieji 5 ha žemės ūkio paskirties žemės, taip pat, kai įsigyjami žemės ūkio paskirties žemės sklypai, reikalingi nuosavybės teise turimiems ar kartu su žemės sklypu įsigyjamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, kai Žemės įstatymo nustatyta tvarka pirmumo teise perkami žemės sklypai priskirti žemės konsolidacijos projekto teritorijai arba kai privatizuojama asmeninio ūkio žemė Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka.

Nors žemės ūkio paskirties žemė šiandien yra vienintelis ir pagrindinis žemės ūkio produkcijos gamybos šaltinis, galiojantys teisės aktai leidžia įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti savo nuožiūra: dirbti pačiam, nuomoti ar perleisti tretiesiems asmenims, keisti paskirtį ir naudoti kitoms reikmėms ar tiesiog išlaikyti kaip nekilnojamąjį turtą. Žemės ūkio paskirties žemės naudojimas žemės ūkio veiklai tiesiogiai susijęs ir su verslo žemės ūkyje sąlygų gerinimu, su darbo vietų kaimo gyvenamosiose vietovėse kūrimu, todėl svarbus vietos gyventojų dalyvavimas formuojant ir reguliuojant žemės ūkio paskirties žemės rinką.

Apribojimai ir pakeitimai nuo 2014 m.

Kaip minėta, Įstatymas įsigaliojo 2014 m. gegužės 1 d. Nuo 2014 m. sausio 1 d. galioję pakeitimai dėl leidžiamo įsigyti maksimalaus žemės ūkio paskirties žemės ploto dydžio liko nepakitę, t.y. asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras vienam asmeniui priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas būtų ne didesnis kaip 500 ha. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos netaikomos, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais.

Nuo 2014 m. sausio 1 d. daugiau negu 10 ha žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise valdančio juridinio asmens ar daugiau negu 25 procentų tokio juridinio asmens akcijų (teisių, pajų) įgijėjui taikomi tokie patys Įstatymo ir kitų įstatymų nustatyti reikalavimai kaip ir žemės ūkio paskirties žemės pirkėjui, įsigyjančiam žemės ūkio paskirties žemę tiesiogiai (t.y. pagal nuo 2014 m. sausio 1 d.).

Eilės tvarka dėl pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę nepasikeitė lyginant su iki šio Įstatymo įsigaliojimu buvusiu reglamentavimu, t.y. kaip ir 2014 m. sausio 1 d.

2013 m. liepos 2 d. Seimas priėmė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymą (projektas Nr. Įstatymas papildytas nuostatomis, nustatant, kad asmuo, pageidaujantis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, privalo užpildyti žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaraciją, patvirtinančią, kad sudarius žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį asmens ir su juo susijusių asmenų turimos žemės plotas neviršys maksimalaus žemės ūkio paskirties žemės ploto dydžio, kurį asmuo gali įsigyti pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis. Ši deklaracija bus pagrindas įvertinti, ar asmuo gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, kadangi akcijų, pajų ir pan. nuosavybės teisės perleidimo sutartys nėra registruojamos, nėra galimybės operatyviai patikrinti, kokių ir kelių įmonių akcijomis, pajais ar pan. disponuoja konkretus asmuo konkrečiu momentu.

Taip pat nustatyta, kad pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę (jeigu ją perka ne asmuo, besiverčiantis žemės ūkio veikla) ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tokiomis pat sąlygomis turi šios žemės naudotojai ir asmenys, kurių nuosavybės teise valdomi žemės sklypai ribojasi su parduodamu žemės sklypu, o išimtiniais atvejais, t. Pirmumo teisę (išskyrus, kai pirmumo teise pasinaudoja žemės sklypo bendraturčiai) įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę, kuri pagal galiojančius detaliuosius ar specialiuosius planus numatoma panaudoti visuomenės poreikiams, taip pat žemės ūkio paskirties žemę, reikalingą valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos lėšomis finansuojamoms žemės valdų struktūrų gerinimo ir apleistų žemės plotų mažinimo priemonėms įgyvendinti, ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis pat sąlygomis turi valstybė.

Įstatymo pataisos priimtos 103 Seimo nariams balsavus už ir 2 susilaikius.

Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos pozicija

Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos Agro reikalų komiteto pranešimas: 2013 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministras pateikė Įstatymo 4 ir 6 straipsnių redakcijų pakeitimus. Anot konfederacijos, siūlomomis pataisomis nutolstama nuo pradinio užsibrėžto tikslo pažaboti spekuliavimą žeme ir siekiama nepagrįstai pradėti reguliuoti žemės ūkio subjektų dydį.

Pabrėžiame, kad remiantis Lietuvos žemes ūkio bendrovių asociacijos teikiamais duomenimis, kurie ne kartą buvo pristatyti tiek Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijai, tiek Vyriausybės atstovams, pastebimos aiškios tendencijos, kad būtent didieji ūkiai sukuria daugiausiai darbo vietų kaimiškose vietovėse bei pagamina žymiai daugiau produkcijos nei smulkieji ūkininkai. Žemės ūkio bendrovės, dirbančios daugiau nei 500 ha žemės sklypus, sudaro tik 13 proc. visos Lietuvos Respublikoje dirbamos žemės, tačiau sukuria daugiau nei 40 proc. visos Lietuvos Respublikoje žemės ūkyje pagaminamos produkcijos.

Akivaizdu, kad priėmus Įstatymo 4 ir 6 straipsnių pataisas ūkiai, valdantys daugiau nei 500 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypus, susidurs su žemės valdymo nepatogumais ir ilgainiui bus priversti dirbtinai smulkėti. Pagal siūlomą Įstatymo projektą susidarytų tokia situacija, kad antrojoje eilėje esantys asmenys (parduodamo žemės sklypo naudotojai) neturėtų galimybės įgyvendinti pirmumo teisę tuo atveju, jeigu jie nuosavybės teisėmis valdo 500 ir daugiau žemės ūkio paskirties žemės sklypus.

Esame įsitikinę, kad įstatyminis reguliavimas riboti faktiškai žemės ūkio veikla užsiimantiems asmenims įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypus prieštarauja Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XII-51 patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje numatytiems verslo salygų gerinimo tikslams. Be kita ko, susidarytų paradoksali situacija, kad tuo pačiu Įstatymu yra siekiama vienų tikslų, o jame esančios teisinės normos (4 straipsnis) nustato tiems tikslams priešingus apribojimus.

Konkurencingo žemės ūkio modelio neįmanoma pasiekti dirbtinai ribojant pačių ūkių dydį. Akivaizdu, kad šiuo metu Lietuvos Respublikoje veikiančios didžiausios žemės ūkio bendroves valdančios įmonės, tokios kaip AB Agrowill Group, UAB Agrokoncernas, UAB Šiaurės vilkas, AB Litagra ir kt., bus priverstos pasitraukti iš žemės ūkio sektoriaus.

Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos Agro reikalų komitetas siūlo nuosekliai laikytis užsibrėžto tikslo pažaboti spekuliaciją žeme ir todėl keisti Įstatymo nuostatas dėl žemės ūkio paskirties žemės pirkimo ribojimų asmenims, juos iškaidant į tris grupes: Pirmoji grupė - asmenys, dirbantys žemės ūkio paskirties žemę ir iš šios veiklos gaunantys žemės ūkio veiklos pajamas. Antroji grupė - asmenys, žemės ūkio paskirties žemės nedirbantys, bet žemės ūkio paskirties žemę perkantys. Trečioji grupė - lengvatiniai žemės ūkio paskirties žemės pirkėjai (jaunieji ūkininkai, naujos žemės ūkio bendrovės).

tags: #apribojimai #pagal #zemes #ukio #paskirties #zemes