Tarptautinė sistema - tai valstybių ir kitų tarptautinių subjektų, jų santykių ir juos reguliuojančių normų, taisyklių, principų visuma. Siaurąja prasme ji apima suverenias valstybes, laisvės, nepriklausomybės ir savo valstybės sukūrimo siekiančias nacijas ir tautas, tarptautines ir regionines tarpvyriausybines organizacijas, į valstybes panašius darinius (įskaitant laisvuosius miestus), viešąją tarptautinę teisę ir tarptautinės teisės subjektų santykius.
Plačiąja prasme, tarptautinė sistema apima valstybių susivienijimus, kurie nėra tarptautinės teisės subjektai, tarptautines nevyriausybines organizacijas, tarptautines konferencijas, komitetus ir komisijas, tarptautinius teismus ir tribunolus, tarptautines korporacijas, įvairių valstybių fizinius ir juridinius asmenis, taip pat įvairių tarptautinių subjektų politinius, ekonominius, prekybinius, mokslinius, techninius, kultūrinius, religinius ir kitus santykius bei teisinių sistemų (įskaitant nacionalines) visumą.
Tarptautinės teisės subjektas - tai tarptautinių santykių dalyvis, turintis tarptautines teises bei pareigas ir jas įgyvendinantis pagal tarptautinę teisę. Tarptautinis Teisingumo Teismas 1949 m. nurodė pagrindinius tarptautinės teisės subjekto požymius: turėti tarptautines teises ir pareigas (tarptautinis teisnumas), realizuoti ir ginti teises pateikiant tarptautinius ieškinius (tarptautinis veiksnumas). Tarptautinės teisės subjekto teisių prigimtis ir mastas yra skirtingi.
Subjektiškumas reiškiasi gebėjimu atlikti tarptautinės teisės normų leidžiamus veiksmus, palaikyti diplomatinius ar konsulinius santykius, kurti ir sudaryti tarptautines sutartis, turėti procesinį teisnumą (būti ieškovu arba atsakovu ginčą nagrinėjančiose institucijose), galimybę naudotis privilegijomis ir imunitetais, taip pat pareiga būti tarptautinių organizacijų nariu ir aktyviai dalyvauti jų veikloje. Tik valstybė turi visišką subjektiškumą, kurio pagrindą sudaro valstybės suverenitetas, leidžiantis jai būti nepriklausoma ir savarankiška tarptautinių santykių dalyve, atlikti visus tarptautinės teisės normų leidžiamus veiksmus.
Tarptautinėje teisėje tarptautinės teisės subjekto statusas suteikiamas tautoms, siekiančioms valstybingumo (nepriklausomybės) ir turinčioms atstovaujamąsias institucijas. Tautos subjektiškumo pagrindą sudaro tautos suverenitetas, suteikiantis jai teisę į apsisprendimą, kalbą, papročius, kultūrą, religiją, gyvenamojoje teritorijoje esančius gamtos išteklius. Tarptautinės organizacijos (tik tarpvyriausybinės) yra išvestiniai tarptautinės teisės subjektai. Jų subjektiškumo ribas nustato steigiamoji sutartis, dažniausiai vadinama statutu ar įstatais.
Tarptautinės teisės subjekto statusą gali turėti ir valstybinio pobūdžio vienetai - laisvieji miestai. Tam tikrą laikotarpį miestų statusas ir režimas buvo nustatomas remiantis tarptautine sutartimi, pagal kurią jie įgydavo tam tikras tarptautines teises bei pareigas ir galėjo būti laikomi tarptautinės teisės subjektais, pvz., Gdanskas, Krokuva, Triestas. Vakarų Berlynas turėjo ypatingą teisinį statusą, jo pagrindą sudarė SSRS, Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos sutartis. 1947 m. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos nutarimu Jeruzalė turėjo tapti ypatingu savarankišku administraciniu vienetu, pavaldžiu Jungtinėms Tautoms, bet tam sutrukdė 1948-49 arabų-Izraelio karas. Tarptautinės teisės subjekto statusu naudojasi Vatikanas ir Maltos ordinas.
Laisvasis miestas Gdanskas
Tarptautinė teisė, kaip normatyvinė tarptautinės sistemos posistemė, turi pagrindinius teisės bruožus. Tai yra valstybių valios išraiška, teisės normų, reguliuojančių atitinkamus visuomeninius santykius, sistema, ir šių normų laikymasis, kai prireikia, garantuojamas valstybine prievarta. Tarptautinės teisės normos nekuriamos įstatymų leidžiamosios valdžios, jas kuria patys tarptautinės teisės subjektai, t.y. valstybės ir tarptautinės organizacijos. Taprtautinės teisės normos yra formuluojamos derybų keliu, tai ilgalaikis procesas, lydimas įvairių veiksnių, tokių kaip ideologijos, politikos, ekonomikos ir pan.
Tarptautinėje arenoje yra speciali institucija, kuri gali priimti privalomus sprendimus - tai Saugumo Taryba, tačiau jų priėmimo procedūra neretai neefektyvi, nes Taryboje galioja penkių nuolatinių narių - vienbalsiškumo principas, pasireiškiantis taip vadinama “veto teise”. Nėra bendros privalomos kompetencijos teisminio organo, kuris spręstų tarptautinius ginčus, taikytų sankcijas už tarptautinės teisės pažeidimus. Tiesa, JTO yra Tarptautinis Teisingumo teismas, tačiau, kad ginčas čia pakliūtų, turi būti valstybių sutikimas. Tarptautinės teisės reguliavimo dalykas - tarptautiniai santykiai išeinantys už valstybės ribų.
Tarptautinės teisės normos atsiranda ir jų yra laikomasi todėl, kad yra poreikis. Juk valstybės niekas neįpareigoja pasirašyti tarptautinės sutarties, ji ją pasirašo būtent dėl poreikio. Taigi tarptautinė teisė yra teisė tarp lygių, teisė be prievartos. Tačiau ir tarptautinėje teisėje tam tikros prievartos priemonės irgi gali būti taikomos. Atsakydamos į pažeidimus valstybės gali individualiai ar kolektyviai taikyti atsakomasias priemones, dar vadinamas represalijomis. Tarptautinėje teisėje galimas ir tarptautinių sankcijų taikymas, tai gali būti daroma remiantis JT Įstatų 41 .straipsniu. Leidžiama savigyna nuo ginkluoto užpuolimo. Kita galima prievartos priemonė - humanitarinė intervencija.
Tarptautinės teisės normas kuria tarptautinės teisės subjektai valiu derinimo pagrindu. Šiuolaikinės tarptautinės teisės normos, pirmiausia tarptautinių sutarčių nuostatos, tampa daugelio Europos valstybių nacionalinės teisės dalimi. Tarptautinės teisės normos vis dažniau taikomos nacionalinėje teisinėje praktikoje, o tarptautinių teismų praktika vis dažniau liečia nacionalinės teisės subjektus: fizinius ir juridinius asmenis. Vis dėlto, nedera pamiršti, kad egzistuoja tam tikros išimtys iš šios bendros taisyklės, kai valstybės ir kiti tarptautinės teisės subjektai privalo laikytis tarptautinės teisės normų, nors nedalyvavo jų kūrime ir neišreiškė savo valios dėl jų privalomumo.
Tarptautinės teisės periodai:
- Klasikinis (H. Grocijus - "Karo ir taikos teisė", padėjo pagrindus jūrų teisei. Karo ir taikos teisė (nugalėtojo teisė)).
- Šiuolaikinis - išaugęs TT organizacijų vaidmuo (1945 m. JTO įkūrimas, ES, ET ir kt.), tampa kodifikuota (10 000 sutarčių, Lietuvos Respublika pasirašė 530).
Tarptautinės teisės sistema sudaryta iš bendrosios ir ypatingosios (specialiosios) dalies. Bendrojoje dalyje numatomi pagrindai (principai, tikslai, metodai). Ypatingoji dalis - tai skirstymas į šakas, institutus, normas. Tarptautinė jūros teisė ir t.t. Šios teisės šakos jungia smulkesnius elementus - teisės institutus. Jie reglamentuoja susijusius giminingus santykius. Pvz., jūrų teisę sudaro institutai: vidaus vandenų, gretutinės jūros, atvirosios jūros institutas, kontinentinio šelfo. Pats institutas susideda dar iš smulkesnių elementų - tarptautinės teisės normų.
Tarptautinės teisės sritys
Tarptautinės teisės šaltinių sąrašas pateikiamas Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto 38 str.: šiuo straipsniu įtvirtintas tarptautinės teisės šaltinių sąrašas (1. tarptautinės sutartys, 2. tarptautiniai papročiai, 3. bendrieji teisės principai, 4. teismų sprendimai , 5. doktrina) yra formuluotė, nepasikeitusi nuo 1920 m., t. y. nuo to laiko, kai buvo priimtas Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo (Tautų Sąjungos teisminio organo) statutas. Šiuo metu taip pat pripažįstama, kad tarptautinės teisės šaltiniai yra ir 6. tarptautinių organizacijų rezoliucijos bei 7. valstybių vienašaliai aktai, kuriais valstybės prisiima tarptautinius įsipareigojimus.
Šiuolaikinės TT požymiai:
- Jėgos uždraudimas;
- ТT subjektų ratas platesnis - tarptautinės organizacijos, nevyriausybinės organizacijos;
- Humanėjimo reikšmė - TT pradeda reguliuoti ir fizinių asmenų santykius (anksčiau tik valstybės);
- ТТ fragmentacija - daug specialių TT šakų, jos pradeda prieštarauti viena kitai.
Klasikinės tarptautinės teisės principai ilgą laiką buvo grindžiami Grocijaus išvadomis. Tokie principai kaip valstybių suvereniteto gerbimo, suverenios valstybių lygybės, nesikišimo į vidaus reikalus, principas pacta sunt servanda tebėra tarptautinės teisės principai iki šiol, nors jų turinys nėra identiškas buvusiam turiniui. Tai pasakytina ir apie konkrečias tarptautinės teisės normas, tokias kaip, pavyzdžiui, atvirosios jūros laisvė, diplomatinė neliečiamybė ir pan.
Klasikinė TT - 1640 (Vestfalijos sutartis) - 1919 (Tautų Sąjunga (Lyga)) - požymiai:
- Dievo pasitraukimas iš TT;
- Suverenios valstybės idėja: valstybė atskiriama nuo valstybės - nuo tada valst. santykiai grindžiami suverenitetu;
- Vieninteliai TT subjektai - valstybės;
- Valstybės turėjo neribotą teisę į jėgos naudojimą.