Atviro tipo vidinio kiemo su fontanu dizainas: įkvėpimo šaltiniai iš meno pasaulio

Kuriant atviro tipo vidinį kiemą su fontanu, svarbu pasisemti įkvėpimo iš įvairių šaltinių. Meno parodos ir menininkų kūryba gali pasiūlyti unikalių idėjų, kaip sukurti estetišką ir funkcionalią erdvę. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą parodų ir menininkų, kurių darbai gali būti naudingi kuriant tokį kiemą.

Ši paroda sumanyta minint dailininko Rimtauto Vincento Gibavičiaus 90-metį. Platus jo kūrybos spektras išsišakojo įvairiomis kryptimis: jis kūrė grafikos estampus, ekslibrisus, herbus, plakatus, iliustravo poeziją, maketavo knygas ir dailės katalogus, dirbo teatre, kūrė scenografiją ir kostiumus. Didžiausio rezonanso dailėje sulaukė jo grafikos kūrinių ciklas „Vilnius“ - tai skirtingi perspektyviniai žvilgsniai į miestą.

Paroda pradedama romantizmo pradžia Lietuvoje ir Adomo Mickevičiaus figūra. Čia atskleidžiama simbolinė A. Mickevičiaus asmenybės įtaka to meto aplinkai ir vėlesnei kūrybinei, politinei vaizduotei. Parodoje lankytojai taip pat ras ir kasdienio XIX a. bajoro gyvenimo miniatiūrą, leidžiančią pažvelgti į užmiesčio dvarelių interjerą, asmeninių bibliotekų lentynas, sužinoti apie pamėgtus jų gyventojų pasilinksminimo būdus, pavyzdžiui, šokius Vilniaus karnavaluose.

Parodoje pristatomi etnografiniai žaislai ir fotografo Rimaldo Vikšraičio kūryba byloja nykstančią praeitį. Vakardiena dar gyva atmintyje, tačiau vis labiau nuo jos tolstame, beveik nepastebėdami ir neįvertindami joje sukauptos išminties. Pasitelkdami praeities liudijimus − autentiškus daiktus ir fotografijas − sužadinkime prisiminimus ir ilgesį, atverkime duris pokalbiui apie praeitį ir žmogiškąsias vertybes.

Parodoje Antano Ingelevičiaus asmenybė ir gyvenimas tarsi dėlionė konstruojami iš paskirų fragmentų: istorinių kontekstų, archyvinių dokumentų, laiškų, prisiminimų ir kitų tekstų. Kokia iš tiesų buvo kūrėjo, fotografo Antano Ingelevičiaus (1892-1947?) asmenybė? Kodėl jis pasirinko fotografuoti XX a. 3-4 dešimtmečių Kauną kitaip nei kiti to laiko fotografai? Kodėl A. Ingelevičius taip ir nepakliuvo į Lietuvos fotografijos istoriją?

Šioje parodoje, kuri yra tarsi parodos „Pidhircių rūmai. Istorija ir meno kolekcijos“ tęsinys, pristatoma šešiolika dailininko S. Čechavičiaus kūrinių, atspindinčių produktyviausią ir vertingiausią menininko kūrybos laikotarpį, polinkį kurti drobes religine tematika. Visi šie kūriniai priklausė Pidhircių rūmų kolekcijai.

Parodoje eksponuojamos Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595-1640) knygos: 1632 m. Antverpene išleistas populiaraus poeto rinkinio „Keturios lyrikos knygos“ (Lyricorum libri IV) leidimas, kurio titulinį lapą puošia Antverpeno raižytojo Kornelio Galio (Cornelis Galle, 1576-1650) grafikos darbas, sukurtas pagal Peterio Pauliaus Rubenso (Peter Paul Rubens, 1577-1640) piešinį, ir rinktinė „Giesmės“ (Carmina), išleista Paryžiuje 1759 m., kurią Valdovų rūmų muziejui 2014 m. padovanojo prof. dr.

Šis darbų ciklas - fotografinio performatyvumo rezultatas. Autorius, judėdamas lygiagrečiai su horizonto linija, fiksuoja erdvės trukmę, įprasmindamas proceso ir kompozicinės paieškos intenciją. Autorius kadruotėms renkasi Vilniaus kiemus, gatves, laiptines - tiek žvilgsniu, tiek žingsniu šias vietas aplankydamas, jis intymiai atskleidžia kertinius jų kompozicinės aranžuotės elementus. Beveik visuose darbuose galima įžvelgti judėjimą ir ritmą, vykstantį aplink - tai staiga į kadrą įžengę praeiviai, prabėgančio vaiko vaiduokliškas siluetas, pravažiavusio automobilio žibintų šviesos liekanos ar palaipsniui besiniaukiantys debesys.

Šioje personalinėje parodoje Tania Serket pristato savo naujus dvigubos ekspozicijos analoginės fotografijos darbus, sukurtus 2023-2024 metais. Raudona juosta, arba tai, kas svarbu - toks galėtų būti šio fotografijų ciklo leitmotyvas, jeigu prilygintume fotografijos meną sceniniam veikalui. Ciklas sukurtas fiksuojant natiurmortus ir „gaudant“ figūros judesius juodos sienos fone bei jungiant šias skirtingas materijas.

Parodoje „tvarka“ nėra nei didaktiška, nei akivaizdi. Akademijos Galerijos erdvės tampa vieta, kur nežmogiškieji kompanionai - šunys Delta ir Delfina - palieka savo žymes, parenka koloritą ir inicijuoja gestikuliacijas. Indrė Liškauskaitė mokosi neprimesti kompozicijos, o ją sekti, atvaizduojant abstrakčias žymėjimo sistemas, panašias į žvaigždynus. Gyvenamoji erdvė, studija, žaidimų aikštelė - trys pavadinimai vienam reiškiniui, kuriame daiktai nebėra pasyvūs.

Kornelijus Pelkys (g.1991) kūriniu „Bu(vo)tas“ baigia grafikos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto Grafikos katedroje. „Bu(vo)tas“ pristato tris meno kūrinius, apimančius skirtingas raiškos formas, kuriuos lydi autoetnografinis tekstas. Su trimis veikėjais - močiute, mama ir „aš“ - susieti kūriniai perteikia asmeninių ir kolektyvinių prisiminimų emocinį krūvį. Statybinės medžiagos (statybinis gipsas, OSB plokštės, tapetai) pasitelkiamos reflektuoti sovietinio būsto įtaką šeimos santykiams ir kasdieniam gyvenimui. „Žiūrovą pasitinka“ OSB plokščių karkasinė siena, iš kurios ištrauktas gipsinis stalčius. Už kampo - gipso atliejų siena-fontanas. Druskos ir rūdžių tirpalas skverbiasi į neimpregnuotą gipsą, dažydamas jį, o nakčia - druskos džiūna, kristalizuojasi.

Liepa Sofija Vareikaitė (g. 1995) kūriniu „Taip skauda net gėda“ baigia grafikos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto Grafikos katedroje. Šiuo kūriniu menininkė nagrinėja tapatybės fragmentacijos reiškinį bei atminties (arba saviatsiminimo) įtaką šio reiškinio formavimuisi. Žiūrovą pasitinka lyg netyčia numesti odos gabalai (lateksas), vaizdo ir garso kūrinys, fiksuojantis savęs perrašymo procesą bei triukšmo dekonstrukciją, o taip pat - išbalę, netyčiniai, niekada neišryškinti atvaizdai iš vaikystės namų, kvestionuojantys atsiminimų realumą.

Parodoje „Reinkarnacija“ menininkė pasitelkia tekstilę visatos polinkiui į cikliškumą apmąstyti. Nesvarbu, ar audėjos šaudyklės judėjimas pirmyn ir atgal, ar pasikartojantis siuvinėtojos audinio varstymas adatos dūriais, ar verpėjos judesiai, skatinantys vilnos siūlą suktis aplink verpimo ratelio ritę - tekstilės patirtys prieštarauja minčiai, kad būtis yra linijinė ir kad yra galutiniai taškai. Daugelyje senųjų mitų pats siūlų verpimas yra žmogaus likimą ir būsenas nusakanti metafora.

Instaliacijas ir šiuolaikinio stiklo meno objektus pristatanti paroda remiasi būdraujančio atvaizdo koncepcija, išryškėjančia kūriniuose, kuriuose dėl reflektuojančių paviršių atvaizdas nepastovus ir nuolat kinta. Vaizdas čia lyg aktyvus dalyvis būdrauja rastis žiūrėtojo akivaizdoje, pasitelkdamas efemeriškus atspindžius kaip tarpininkaujančią vaizdo laikmeną. Valmanto Gutausko kūryba architektūrinio ir meninio stiklo srityje pasižymi inovatyviu požiūriu į medžiagą ir formą, neretai pasitelkiant stiklo peršviečiamumo, reflektyvumo, optiškumo savybes.

Ši paroda skirta aktualizuoti tapytojo Alfonso Vilpišausko (1945-2015) kultūrinę veiklą Šilavoto kaime bei reflektuoti Šilavotą ir jo apylinkes kaip meninio įkvėpimo lauką. Tai žvilgsnis į vietovę, kurioje daugiau nei šimtmetį gyvavusio neoficialaus moterų vienuolyno erdvė laikinai tampa menininkų rezidencija - erdve kurti, gyventi ir dalytis mintimis. Parodoje eksponuojama archyvinė medžiaga bei darbai, sukurti konkrečioje vietoje ar jos įkvėpti, išlaikantys svarbų dokumentinį - atminties - sluoksnį.

Pasak kuratorės Žanetės Liekītės, paroda „Bestiairies“ remiasi viduramžių žvėrių kompendiumais, siekdama atsekti, kaip kultūrinis nerimas susiejamas su moterų kūnais. Moteriškumas pristatomas kaip dviprasmiškumo, grėsmės ir troškimo vieta, kurią formuoja tiek išorinės projekcijos, tiek internalizuoti naratyvai. Viduramžių bestiariumuose šalia liūtų ir gyvačių pasirodo ir nuoga mergelė, o jos seksualizuota forma įvardijama kaip ne mažiau bauginanti. Moterų siejimas su „tamsiąja erdve“ atspindi nuo seno įsigalėjusius prietarus, kurie moterų kūnus ir emocijas tarsi riša su gamta, gyvuliškumu ir menkesniu intelektu - priešprieša vyriškam proto ir kontrolės idealui.

„Gyvename laikais, kai kyla grėsmė demokratijos, kokią ją pažįstame, egzistavimui. Atsakymo Raphael Vella ieško kurdamas piešinių ciklus: The Natural Contract (2024), The Sitting is Open (2024), Sleep Cycle (2023), HOMeS (2016). Piešiniuose Europos šalių parlamentų erdves užkariauja gamta, o šalia karo griuvėsių puikuojasi negandų nepaliesta modernistinė architektūra. Video darbuose The Silent Darkness of Limitless Hope (2024) ir News from Nowhere (2022) pateikiamos modernistinės utopijos, kuriose ambicingi žmogaus bandymai padaryti pasaulį patogesnį ir patrauklesnį žmogui įgauna distopiškų bruožų.

Parodoje menininkė pristato naujus darbus, kuriuose mąstoma apie sąmonę, subjektyvią patirtį ir medijuotą tikrovę. Christine Dahlerup (g. 1997 m., Danija) gyvena ir dirba Kopenhagoje ir Vienoje. Kurdama skulptūras, instaliacijas, tekstus ir vaizdus, Dahlerup mąsto apie formą, tarpininkavimą ir žiūrovą. Tyrinėdama, kaip konstruojami naratyvai apie visuomenę, ji gilinasi į mūsų santykį su plokštuma ir tuo, kas yra įrėminta.

Apie kūrinį: Karštinė, lydima intensyvių ir nemalonių košmarų, neretai sukelia nerimą, kuris nesibaigia net būdraujant. Tiksli šių keistų ir trikdančių sapnų kilmė nėra žinoma, tačiau tyrimai rodo, kad kūno uždegimas gali sukelti smegenų perkaitimą ir trikdyti jų normalų veikimą. Ievos Raudsepos video kūrinys tyrinėja nesvarumo jausmą susidūrus su „šmėkla“ - kažkuo, kas nustojęs egzistuoti ir sugrįžta nekviestas - ir tai, kaip toks susidūrimas kali išmušti iš vėžių mūsų savivoką.

Ana Rebordão kuria inscenizuotas situacijas, kuriose pati tampa pagrindine veikėja, nuolatos keisdama vaidmenis. Pirmasis ciklas, „dentro“ (2018-2022), jungia skirtingas ikonografijas, apmąstant tiek dvasinius, tiek kasdienius klausimus. Motinos, ypač Mergelės Marijos, vaizdinys tampa priemone kalbėti api...

Šios parodos ir menininkų kūryba gali būti puikus įkvėpimo šaltinis kuriant atviro tipo vidinį kiemą su fontanu. Svarbu atkreipti dėmesį į detales, spalvas, formas ir medžiagas, kurios gali būti pritaikytos kuriant unikalią ir jaukią erdvę.

Klasikinis fontanas kieme

Be to, atkreipkite dėmesį į Rundalės rūmų ansamblį Latvijoje. Rūmai, kokius matome šiandien, pradėti statyti 1736 m. kaip Kuršo hercogo Ernsto Johano Birono vasaros rezidencija pagal italų architekto Frančesko Bartolomėjaus Rastrelio projektą. Rytinėje Rundalės rūmų dalyje įrengti reprezentaciniai kambariai: iškilminga veidrodžiais ir auksinėmis detalėmis išdabinta Auksinė salė (čia vykdavo hercogo audiencijos), Baltoji salė, kurioje buvo rengiami pokyliai, taip pat Didžioji galerija. Vakarinėje rūmų dalyje yra įrengti apartamentai, tarp kurių - hercogienės buduarai, kunigaikščio miegamasis, valgomieji, tualeto kambariai ir kt. Rundalės rūmai įsikūrę Latvijos pietuose (visai šalia Lietuvos pasienio).

Sėkmės ženklai ir prietarai:

• Jei jūs norite, kad jūsų namuose vyrautų gėrovė, o visi to namo gyventojai būtų laimingi, pakabinkite ant įėjimo durų pasagą.
• Rasti keturlapį dobilą ir alyvos penkialapį žiedą - laimei.
• Rasti akmenėlį su skylute, kuris dar kitaip vadinamas vištų dievu - laimei.
• Jei aižant žirnelių ankštį, jums pasiseka ir randate 9 žirnelius, tai jų nevalgykite, bet sugalvoję norą meskite jį per petį.
• Kai virš savo galvos pamatysite krentančią žvaigždę - sugalvokite norą.
• Jei gegužės 1 d.
• Jei sausio 1 d. nupjausite nuo bet kokio medžio vytelę ir ją nešiosite kišenėje, tuomet ištisus metus jus lydės sėkmė.

Modernus kiemo dizainas su fontanu

Kuriant atviro tipo vidinį kiemą su fontanu, svarbu atsižvelgti į šiuos aspektus:

• Erdvės išplanavimas: Kaip išdėstyti fontaną ir kitus elementus, kad sukurtumėte harmoningą ir funkcionalią erdvę?
• Medžiagos: Kokias medžiagas naudoti, kad kiemas būtų patvarus ir estetiškas?
• Apšvietimas: Kaip apšviesti kiemą, kad jis būtų jaukus ir saugus vakare?
• Augalai: Kokius augalus pasirinkti, kad jie papildytų kiemo dizainą ir sukurtų malonią atmosferą?

Atsižvelgiant į šiuos aspektus ir pasisemus įkvėpimo iš meno pasaulio, galima sukurti unikalų ir estetišką atviro tipo vidinį kiemą su fontanu, kuris taps jūsų namų puošmena.

tags: #atviras #dazniausiai #su #fontanu #gyvenamojo #namo