Veiksmažodis yra kalbos dalis, kuri reiškia daikto veiksmą. Veiksmažodžio laikai nurodo, kada veiksmas vyksta: dabartyje, praeityje, ar ateityje.
Šiame straipsnyje aptarsime:
- Būtojo kartinio laiko ypatumus
- Dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių vartojimo taisykles
- Dažniausiai pasitaikančias klaidas
Būtasis kartinis laikas
Būtasis kartinis laikas vartojamas tada, kai norime nurodyti, kad veiksmas vyko konkrečiu momentu praeityje ir jau yra pasibaigęs.
Būtojo kartinio laiko veiksmažodžiuose klaidų gali kilti rašant vienaskaitos II asmens galūnes, kai atsakoma į klausimą „ką veikei?“. Jei III asmens galūnė yra -o, tuomet vienaskaitos II asmenyje rašome galūnę -ai. Jei III asmens galūnė yra -ė, tai II asmenyje rašome galūnę -ei.
Taip pat verta atkreipti dėmesį į vienaskaitos I asmens veiksmažodžius, atsakančius į klausimą „ką veikiau?“. Kai galūnės pradžioje yra j, rašome -au. Kitais atvejais, kai galūnėje girdime e, rašome -iau.
Būtasis laikas skirstomas į dvi formas: būtąjį kartinį ir būtąjį dažninį. Būtasis dažninis laikas atsako į klausimą „ką veikdavo?“. Juo apibūdinami veiksmai, kurie praeityje kartojosi arba vyko nuolat.
Dalyviai
Dalyvis - veiksmažodžio forma, turinti veiksmažodžio ir būdvardžio ypatybių. Taisyklingai kalbant, rašant sakiniuose reikia pavartoti teisingas dalyvio, pusdalyvio ir padalyvio formas. Dalyvis, kaip linksniuojamoji forma eina pažyminiu: pvz., Senelis drebančiom rankom atidarė vartelius ir įėjo į kiemą.
Pažyminiu eina visi dalyvių linksniai, o vardininkas vartojamas ne tik kaip pažyminys, bet ir kaip tarinys, ir kaip sakinio pagrindinio veiksmo aplinkybė.
Sudėtinių formų asmenuojama tik pirmoji dalis (esu, esi, yra, esame, esate; buvau, buvai, buvo, buvome, buvote, buvo .). Dalyvis - nekintama dalis.
Sudėtinės formos su esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu skiriasi nuo vientisinių ne laiko, bet modalumo, dviejų veiksmų santykio ar tebesitęsiančio veiksmo reikšmėmis: pvz., Matysi, aš būsiu bemiegąs, kai ateisi manęs guldyti. Gal jau seniai būčiau beturįs porelę triušiukų. Ir Katrė gerą liežuvį beturinti. Gal jau seniai būčiau beturįs porą triušių.
Šios formos dar vadinamos atliktinėmis, nes reiškia veikėjo būseną. Tariniu vartojamas dalyvio vardininkas sudaro samplaikas su veiksmo galą reiškiančiais veiksmažodžiais: nustoti, liautis, paliauti, mesti: pvz., Grigienės ratelis pats savaime nustojo sukęsis. Juozukas vėl gavo mesti rašęs.
Dalyvio vardininkas atstoja šalutinį sakinį su sangrąžiniais veiksmažodžiais: tarėsi žinanti, sakėsi mokantis, tikėjosi pagysiąs.:pvz., Erikas, gulintis mirties patale tikėjosi pagysiąs.
Dalyvio vardininkas su pagalbiniu veiksmažodžiu vartojamas, vardine tarinio dalimi. Asmenuojamasis pagalbinis veiksmažodis suteikia dalyviui tarinio gramatines kategorijas - asmens, nuosakos ir laiko. Tuo būdu gramatinę funkciją atlieka pagalbinis žodis, o savarankiškas žodis rodo žodinę reikšmę: pvz., Aš gyvenu ir kaime, - Aš esu gyvenęs ir kaime.
Analitinės formos su esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviais pamažu užleidžia vietą sinoniminėms paprastosioms formoms.: pvz., Pasirodo, ir jis čia bedirbąs (=dirba)! Ir Romas buvo besukąs (=suko), aikštės link. Panorėjęs grįžti namo bus vėl besiskolinąs (=vėl skolinsis) kelionei pinigų.
Visų laikų dalyvių vardininkai vartojami pasakojamojoje kalboje vietoj tiesioginės nuosakos formų: pvz., Kitą kartą buvęs žvejys. Jis turėjęs tris sūnus. Patys dalyvių vardininkai vieni su sau priklausomais žodžiais reiškia iš veiksmo kylančias aplinkybes, kurios yra tarsi pagrindinio veiksmo vykimo formos: pvz., Kurmelis pabudęs vartė pabalusias akis.
Tariamosios nuosakos paprastosios ir analitinės formos yra ne sinoniminės, o opozicinės, turinčios atskiras reikšmes: pvz., Eičiau, jei galėčiau. Būčiau ėjęs, jei būčiau galėjęs. Tai ryškūs reikšmių skirtumai, nes viena reikšmė reiškia, kad veiksmas yra nerealus,bet galimas dabartyje ir ateityje, o kita reikšmė - nerealus ir negalimas veiksmas, dėl buvusių aplinkybių.
Dalyviai po jungiamųjų žodžių, keičiami kitomis, paprastomis veiksmažodžio formomis: pvz., Padariau, kaip pats liepei; atėjo darbymetis, ir atidaviau, kiek turėjusi (=turėjau). (P.Cvirka).
Po veiksmažodžių: baigti, nustoti, mesti, paliauti, liautis vietoj dalyvio gali būti pavartota veiksmažodžio bendratis: pvz., Vaikinas vėl gavo mesti dirbęs (=dirbti). Grigienės ratelis pats savaime nustojo sukęsis (=suktis). (V. Krėvė). Mesiu žvejojęs (=žvejoti), darysiu alų. (P. Cvirka). Baik verkusi (=verkti), vis tiek klaidų neištaisysi.
Atpasakojamoje kalboje dalyviai užleidžia vietą sinoniminėms tiesioginėms nuosakos formoms: pvz., Žmonės atsakė, kad ten gyvenanti ((=gyvena) suskretusi mergaitė, vardu Asilo Oda; ji tokia purvina esanti (=yra), jog niekas į ją nežiūrintis (=nežiūri) ir niekas su ja nekalbantis (=nekalba): ją priėmė (=priėmę) tik iš gailesčio avims ir kalakutams ganyti.
Gramatikoje tokią dalyvinę kalbą dar vadina netiesiogine nuosaka. Ji su tiesiogine nuosaka susijusi sinonimijos ryšiais. Dalyvinei kalbai “trauktis” iš savo pozicijų - svetimų kalbų įtaka.
Lietuvių kalbos tarmės
Pusdalyviai ir padalyviai
Apie pusdalyvį ir padalyvį kalbėsiu kartu, nes jie turi ir panašumų ir skirtumų. Bendra yra tai, kad pusdalyvis ir padalyvis reiškia iš šalutinio veiksmo kylančią pagrindinio sakinio veiksmo aplinkybę, o skirtinga tai, kad pusdalyvio reiškiamos aplinkybės ir pagrindinio veiksmo atlikėjas tas pats. Jis reiškiamas vardininku ir eina veiksniu, pusdalyvis vartojamas tik asmeniniame sakinyje.
Padalyvio reiškiamos aplinkybės veiksmo atlikėjas yra ne veiksnys, be to padalyviui tinka ir beasmenė konstrukcija. Ištarnavo kareivis pragare septynerius metus nesiprausdamas, nesišukuodamas, nesipjaustydamas nagų ir nė karto akių nesuvildęs vandeniu. (J. Balčikonis). Veikėjas - kareivis, ištarnavo - pagrindinis jo veiksmas, o kaip ištarnavo, kokiu būdu,pasako aplinkybių žodžiai: nesiprausdamas, nesišukuodamas, nesipjaustydamas nagų.
Veikėjas esu Aš, pagrindiniai veiksmai - pyniau ir dėjau, bet pyniau, kai aušrelė aušo (aplinkybės veikėjas ne Aš, o aušrelė), dėjau, kai saulelė tekėjo (veikėjas - saulelė). Taigi pagrindinių veiksmų ir aplinkybių veikėjai kiti. Padalyvis gali būti ir beasmeniame sakinyje.
Pusdalyvio, kaip “asmeninės” formos ir padalyvio, kaip “beasmenės” formos priešprieša geriausiai matyti iš šių sakinių: pvz., Prieš valgydamas nusiprausk rankas (pusdalyvis); tai yra tu valgysi, tu ir nusiprausk. Prieš valgant reikia nusiprausti rankas (padalyvis); beasmenis, apibendrintas pasakymas, visiems taip reikia daryti visada, todėl veikėjas nesvarbus ir jo nėra.
Padalyvis dar vartojamas ir ne aplinkybėms reikšti: pvz., Ir sutikom teis sesytes keleliu einant.
Pusdalyvio ir padalyvio vartojimo klaidų yra ne dėl tų reikšmių savaiminio susipynimo, o dėl to, kad Lietuvių kalbai didžiausią įtaką turėjusi kalba neskiria pusdalyvio ir padalyvio. Ji turi vieną formą ir aplinkybei, kylančiai iš pagrindinio veiksmo veikėjo, ir iš kito veikėjo veiksmo.
Pusdalyvių vartojimo klaidos - retos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kalbėtojui ar rašytojui trūksta logikos: pvz., Įstojo į mokyklą, čia baigdamas (=ir čia baigė) šešias klases. Caro valdžia jį suseka, įkalindama (=ir įkalina) Kauno kalėjime. Niekad negėrė, kartodamas (=ir kartojo) tėvo žodžius: “alkoholis kenkia sveikatai”. Šiuo atveju taip pat yra svetimos kalbos įtakos.
Padalyvio vartojimo klaidos dažnesnės. Pirmiausia negalima jo vartoti asmeniniuose sakiniuose vietoj pusdalyvio, kai ir pagrindinio veiksmo ir iš šalutinio veiksmo kylančios aplinkybės atlikėjas yra tas pats: pvz., Ji laikosi savo sistemos, ne tik klaidas taisant (=taisydama), bet ir dėstant (=dėstydama) visą kursą. Dirbant (=Dirbdami) su tokiomis kortelėmis sugaištame mažai laiko. Talkinant (=Talkindamos) ūkiams, savo lauko bazę sutvarkė mokyklos. Mokant (Mokydami) turime įveikti daug kliūčių.
Taisyti padalyvį reikia ir kitokio tipo sakiniuose: pvz., Tiems, kurie seniūnei padedant (=seniūnės padedami) tikėjosi gauti paramą, pranešame, kad po savaitės bus viskas sutvarkyta. Diriguojant garsiam artistui (=Diriguojamas garsaus artisto) choras atliko keletą vokalinių kūrinių.
Su sakinio veiksniu neturėtų sutapti ir padalyvio veiksmo objektas, ypač tada, kai jis reiškiamas galininko linksniu: pvz., Šie žodžiai, išryškinus (=išryškinti), buvo pateikti abėcėlės tvarka. Neigiamųjų veikėjų charakterio bruožai dar labiau išryškėja, juos gretinant (=sugretinti, kada juos gretiname) su lyginamųjų veikėjų veiksmais.
Nebūdingi lietuvių kalbai ir tokie pasakymai, kai padalyviu reiškiamo veiksmo atlikėjas yra pagrindinio veiksmo objektas: pvz., Jam pačiam prašant, direktorius buvo atveistas iš pareigų (=direktorius buvo atleistas iš pareigų jo paties prašymu). Ispanų liaudies legendoje sakoma, kad mirštant ispanų didvyriui Sidui, jam pasirodęs Dievas ir pasiūlęs įvykdyti tris jo prašymus (=. Kad nebūtų loginės painiavos, geriau vengti padalyvio tokiose konstrukcijose: pvz., Buvo atlikti dideli darbai valant mokyklos teritoriją.
Atkreiptinas dėmesys į gyvajai kalbai nebūdingą, žurnalistų ir redaktorių susidarytą konstrukciją iš padalyvio esant ir naudininko: pvz., Esant tokiems lietiems projektavimo ir statybos tempams, universitete negalima įrengti modernių laboratorijų. Blogiausia tai, kad ši konstrukcija įsigali ir ten, kur aiškiai nereikalinga (nemokant ir bijant vartoti vietininką): pvz., Esant tokiai temperatūrai (=Tokioje temperatūroje) vanduo užšąla.
Kalbininkai pasiekė, kad visose užuojautose tekstas pasidarė standartinis: pvz., Užjaučiame dėl motinos, tėvo, brolio, sesers mirties. Prielinksnis dėl yra vienintelė priežasties rodymo forma, bet nereikia užmiršti, kad yra žmonių galvose tokia samprata: “po to, vadinasi, dėl to”.
Kartais ji būna klaidinga, bet ne visada, ypač artimųjų mirties atveju: pvz., Senelei mirus, Onytė liko našlaitė. (P. Cvirka) Šiame sakinyje pasakytas ne tik laikas, bet ir priežasties - pasekmės ryšys: Onytė liko našlaitė todėl, kad mirė senelė.
Priežasties reikšmė aiški ir šiuose sakiniuose: pvz., Iššovus arba metus granatą, į viršų išsiverčia baisiausias burbulas (A. Venclova). Nuo vakaro nemiegojus, sunku aušros sulaukti. (Žemaitė). Taip gausiai prigriuvus į ligoninę epidemininkų, man joje nebejauku pasidarė.
Anglų kalbos lygiai
Nors kartais gali būti sunku pasirinkti tinkamą laiką arba parašyti be klaidų, svarbu atsiminti, į kokius klausimus atsako kiekvienas laikas ir šias svarbiausias rašybos taisykles.