Visuomenės nuomonė apie žinomus žmones dažnai formuojasi ne tik iš jų kūrybinės veiklos, bet ir iš finansinių sandorių bei turto deklaracijų. Šiame straipsnyje nagrinėjama Egidijaus Dragūno, visuomenėje žinomo žmogaus, veikla, susijusi su įmonėmis, investicijomis ir teisiniais ginčais.
Svarbu pažymėti, kad "mano ginamasis yra visuomenėje žinomo žmogaus tėvas", o šią bylą kuruojantis Generalinės prokuratūros atstovas Darius Raulušaitis siūlė teismui tokį prašymą atmesti.
Egidijus Dragūnas
J.Dragūno Teisiniai Iššūkiai
56 metų J.Dragūnas - ne naujokas teisiamųjų suole. Dar 2007-ųjų lapkritį statybų bendrovės „Jondras“ direktorių J.Dragūną Vilniaus apygardos teismas nuteisė už tai, kad jis pasisavino 885 tūkst. litų, klastojo dokumentus, apgaulingai tvarkė apskaitą, o jo firma sukčiavimo būdu užvaldė 262 tūkst. litų. Teismas verslininko už grotų nepasiuntė, tik skyrė 26 tūkst. litų baudą.
J.Dragūno vadovaujamai bendrovei teismas pritaikė sankciją ir kaip juridiniam asmeniui - už apgaule įgytus 262 tūkst. litų „Jondrui“ liepta sumokėti valstybei 130 tūkst. litų. Maža to, užpernai tas pats Vilniaus apygardos teismas areštavo J.Dragūno valdomos įmonės turto už 480 tūkst. litų. Jei viskas iš tiesų buvo taip, kaip vėliau nustatė Valstybės kontrolė ir prokurorai, belieka tik stebėtis statybininkų išmone bei šaltakraujiškumu sukant neskaidrų milijoninį „bizniuką“.
Investicijos ir UAB "Tyras Lašas"
Ataskaitoje primenama, jog dar 2001 m. gegužės 11 d. buvo įsteigta UAB „Lietuvos infrastruktūros plėtros fondas“ (LIPF), kurios įkūrimo iniciatorė ir vienintelė akcininkė yra VšĮ „Lietuvos ekonominės plėtros agentūra“ (LEPA), o pastarosios dalininkė - Ūkio ministerija. Minėtas fondas turėjo remti tiesioginių užsienio investicijų pritraukimą į Lietuvą, plėtojant pramoninę ir komercinę infrastruktūrą. Šiai investicinei veiklai skirta 5 mln. eurų (17,25 mln. litų).
Atsikąsti šio eurų pyrago panoro ir įmonės „Jondras“ vadovas J.Dragūnas su savo talkininkais, kurie pasiūlė fondui (LIPF) tokį investicijų pritraukimo planą: už 1,65 mln. litų įsipareigojo nupirkti apleistą gamybinių pastatų kompleksą Vilniuje, jį suremontuoti ir pritaikyti maisto pramonei. Po renovacijos pastatų kompleksas turėjo būti išnuomotas UAB „Tyras lašas“, o ateityje jam ir parduotas. UAB „Tyras lašas“ tuo metu valdė du akcininkai, įmonė gamino sultis ir nektarus.
Kad gautų paskolą iš fondo, „Jondras“ įsteigė pagalbinę įmonę „Jondro investicija“. Šiai naujai bendrovei buvo pervesti pinigai: 1 mln. 649,9 tūkst. litų. UAB „Jondro investicija“ rangovu pasirinko UAB „Tyras lašas“.
Katilinės Demontavimo Darbai
„Matome, kad sena katilinė buvo demontuota ir naujas garo katilas sumontuotas jau 2002 m., o UAB „Tyras lašas“ 2003 m. gruodžio mėn. pateikė bendrovei „Jondro investicija“ atliktų darbų aktą, kuriame nurodė, kad 2003 m. gruodžio 1-31 d. atliko seno katilo demontavimo ir naujo katilo sumontavimo darbų už 325 tūkst. litų. Šiuos darbus priėmė tuometinis UAB „Jondro investicija“ direktorius J.Rutkauskas. Manome, kad 2003 m. jau nereikėjo 325 tūkst. litų.“
Panašiai statybininkai „prasisuko“ ir su betoninėmis grindimis: nors didelėje dalyje remontuojamo komplekso jos buvo paklotos dar 2002 m., nurodyta, kad visose patalpose jos atsirado tik 2003 m. lapkričio - 2004 m. sausio mėn.
Darbų Chronologija
- Dalis minėtų darbų buvo įvykdyta dar 2002-2003 m., t.y. prieš LIPF valdybai 2003 m. rugsėjo mėn.
- 2003 m. lapkričio 3 d. UAB „Jondro investicija“ pasirašė rangos sutartį Nr. 03/11/03 su UAB „Tyras lašas“, pagal kurią pastaroji įsipareigojo įvykdyti statybos-montavimo darbų (tarp jų senos katilinės demontavimą ir naujo garo katilo sumontavimą) už 1,65 mln. litų.
- Dar 2002 m.rugsėjo 12 d. UAB „Tyras lašas“ sudarė rangos sutartį Nr. 40, pagal kurią UAB „Vėsa ir partneriai“ už 115 tūkst. litų atliko katilinės demontavimo darbus. Įvykdytus darbus 2002 m. rugsėjo mėn.
- 2002 m. spalio 7 d. senasis garo katilas už 6 tūkst. litų buvo parduotas UAB „Vibratorius“, o naujo garo katilo „Wee Chieftain“ pateikimo, instaliavimo, paleidimo-derinimo, registracijos darbus už 210 tūkst. litų vykdė UAB „Ekotermijos servisas“ pagal 2002 m. liepos 19 d. sutartį Nr. PA-02/05/017. Montavimo darbus 2002 m. rugsėjo-gruodžio mėn.
Audito Rezultatai
„Audito metu su dabartiniu UAB „Jondro investicija“ direktoriumi apsilankėme minėtame gamybinių pastatų komplekse. Patikrinimo metu patalpos jau buvo parduotos UAB „Tyras lašas“. Direktorius tvirtino, kad faktiškai buvo įvykdyti gamybinio cecho, sandėlio ir buitinių patalpų rekonstravimo darbai. Paprašius pateikti minėtus darbus patvirtinančius dokumentus, UAB „Jondro investicija“ mums nepateikė nei rekonstravimo projekto, nei leidimo vykdyti pastatų rekonstravimo darbus.
„Nors UAB „Tyras lašas“ pateikė už visą sumą atliktų darbų aktus, mums kyla pagrįstų abejonių, ar visi nurodyti darbai iš tikrųjų buvo vykdomi. O į konkretų klausimą, koks buvo J.Dragūno vaidmuo, J.Rutkauskas teisme atsakė: „Jis buvo vienas iš akcininkų, kodėl kartais jis irgi apsilankydavo. Direktorius svarstė, jog arba sutartis atkeliavo paštu, ar ją atvežė Borisas.
Byla bus tęsiama jau vasario 23 dieną. Atsakovams teismas patarė geranoriškai prikalbinti poną Borisą atvykti iš Izraelio ir duoti parodymus šioje byloje.
Lietuvos Intelektinės Nuosavybės Apsauga
Nagrinėjant vieną iš IN rūšių - autorių ir gretutines teises - verta peržiūrėti Lario Lesigo (Larry Lessig) pristatymą TED konferencijoje, kur jis teigia, jog kai kurie įstatymai varžo kūrybiškumą. Kiekviena valstybės institucija, kurianti elektroninius išteklius, gali nustatyti papildomas turinio licencijos sąlygas (pavyzdžiui, remiantis „Creative Commons“ standartizuotomis sąlygomis), tarkim, per 3 mėn. nuo nutarimo priėmimo, tačiau toks sprendimas turi būti sąlygotas valstybės saugumo, komerciniais ar kitais (turi būti išvardintas baigtinis sąrašas) pagrindais.
Tokia nuostata „viskas vieša, išskyrus tai, kas apribota“, leistų iniciatyvą permesti turto valdytojams (nereikėtų daryti „centralizuotos inventorizacijos“), o visiems piliečiams garantuotų maksimaliai atvirą prieigą. Valstybės institucijos perka daug paslaugų ir produktų, kurių rezultatas - įvairaus pobūdžio intelektinė nuosavybė (tekstai, tyrimai, analizės, studijos, apklausos ir t.t. ir pan.). Dalis šios IN turi komercinę vertę ir valstybės pagalbą gavęs asmuo turi turėti tam tikrą laikotarpį savo iniciatyvai apdovanoti, tačiau vėliau visa ši IN turėtų tapti vieša, t.y. Pagrindinis diskusijų objektas šiuo atveju - specialaus išskirtinių teisių laikotarpio trukmė.
Ne tik kultūros vertybių srityje prioritetas turi būti teikiamas paslaugų perkėlimui į elektroninę erdvę. Kitaip tariant, vietoj to, kad būtų finansuojamas kokio nors „gražaus popierinio nuotraukų albumo“ išleidimas, visais atvejais prioritetas turi būti skiriamas to materialaus turinio perkėlimui į elektroninę erdvę ir platinimui elektroninėmis priemonėmis.
Viena iš intelektinės nuosavybės apsaugos pradininkių laikoma viduramžių Didžioji Britanija, kur dar XVIII a. pradžioje spaustuvininkų gildija leisdavo arba ne dauginti ir platinti spausdintą žodį. Šiandien virtualioje erdvėje jau ne tik žodžius dauginantys elektroninės erdvės piratai save gina, neva apsisuko dar vienas ratas ir intelektinės nuosavybės samprata paseno.
Kaip ir dažnai elektroninėje erdvėje, šįkart bangas pradėjo kelti Jungtinės Amerikos Valstijos. Būtent dėl JAV Kongrese nagrinėtų SOPA (angl. Stop Online Piracy Act) ir PIPA (arba „PROTECT IP Act“, pilnas pavadinimas - „Preventing Real Online Threats to Economic Creativity and Theft of Intellectual Property Act“) teisės aktų projektų internete kilo iniciatyva surengti „dieną be interneto“.
Akcijos dalyviai teigė, jog SOPA/PIPA iš esmės įveda cenzūrą, galimos situacijos, kai autorių teisių turėtojai gali vos ne terorizuoti interneto svetaines, tariamai padariusias pažeidimus, susijusius su intelektine nuosavybe. Vos po kelių dienų kilo antroji, jau tikrai globalaus masto nepasitenkinimo banga dėl už uždarų durų parengtos tarptautinės prekybos sutarties ACTA (angl. Anti-Counterfeit Trade Agreement). Į šią įsivėlė ir Lietuvos institucijos, kai sausio pabaigoje iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės gavęs atitinkamus įgaliojimus sutartį pasirašė ambasadorius Japonijoje Albertas Algirdas Dambrauskas.
Tik tarptautinis nepasitenkinimas atskleidė, kad ACTA turi nemažai ką bendra su JAV subjektams skirtais SOPA/PIPA. Pradėtos analizuoti sutarties nuostatos pasirodė esą gana lanksčios ir tik nuo šalių narių būtų priklausę, kiek ir kokių apsaugos priemonių elektroninėje erdvėje jos numatytų. Oficialus ir bene pagrindinis šio teisės akto tikslas - tai užkardyti galimybę pažeistų intelektinės nuosavybės teisių produktams ar paslaugoms patekti į sutarties narių teritoriją.
Nesigilindami į smulkmenas sutarkime, kad XIX amžiaus pabaigoje Berne, Šveicarijoje, buvo padėti šiuolaikinės intelektinės nuosavybės apsaugos pamatai. Buvo sukurtas modelis, pagal kurį materialiai neapčiuopiamas kūrybinis rezultatas buvo pripažintas nors ir savita, tačiau aiškiai apibrėžta jį sukūrusio asmens nuosavybe. ACTA nėra naujadaras intelektinės nuosavybės apsaugos srityje. Šiuo metu vienas pamatinių tarptautinių teisės aktų, įtvirtinančių intelektinės nuosavybės gynimo principus - tai TRIPS (angl. Trade-Related aspects of Intellectual Property Rights) sutartis.
LATGA surenka 14,1 mln. Lt (2010), AGATA surenka 4,9 mln. Lt.
Vienas populiariausių argumentų, kuris neva paneigia intelektinės nuosavybės vagystės internete turinį, yra tiesioginės žalos intelektinės nuosavybės savininkui nepadarymas. Tokiu atveju teigiama, jog savininkas sukurtą turinį išlaiko savo rankose, jis nedingsta (kaip materialios vagystės atveju), jį toliau galima naudoti ir gauti vertę.
Dar daugiau, elektroniniai piratai neva atskleidžia tikrąsias savininkų intencijas - tokiu būdu įgyjamas populiarumas, kuris vėliau sėkmingai išnaudojamas. Nesiimsime nagrinėti, kiek tokia sąmokslo teorija turi pagrindo, tačiau akivaizdu, jog šiuo argumentu elektroniniai piratai atskleidžia savo argumentų nenuoseklumą. Jie teigia, jog autoriui svarbus ilgalaikis žinomumas ir vartotojų pasitikėjimas (kuris vėliau virsta pajamomis).
Tuo tarpu intelektinės nuosavybės savininkus - intelektinės nuosavybės produktų platintojus - kaltindami piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi rinkoje ir siekiu tai įtvirtinti per pasiūlytą ACTA sutartį, piratai atskleidžia, jog pagal situaciją manipuliuoja šiomis dvejomis pamatinėmis sąvokomis.
Čia elektroniniai piratai daro dar vieną minties šuolį ir pradeda teigti, jog keičiasi intelektinės nuosavybės turinys (t.y. įvyko nuosavybės sąvokos turinio revoliucija) ir tai, ką intelektinė nuosavybė gynė keletą šimtmečių, dabar turi būti visos visuomenės turtu. Tuo metu tikriesiems autoriams turi būti garantuotos privilegijos tik atskirose retose situacijose.
Lieka neaišku, kaip ir kiek šie autoriai vis dar lieka savo kūrinių šeimininkais ir kokiais būdais visų kūrinių autoriai bus finansiškai apdovanojami. Atsakymas, ar piratavimas internete mažina intelektinės nuosavybės savininkų pajamas, nėra paprastas. Elektroninių piratų argumentas jau minėtas - tai sąsajos tarp elektroninės kopijos ir žalos originalui nebuvimas.
Tačiau to ryšio stoka atsiranda ne dėl unikalios piratavimo esmės, o dėl elektroninio turinio neunikalumo. Kitaip tariant, elektroninėje erdvėje nėra tokio dalyko kaip originalas. Visos elektroninės kopijos yra lygiavertės ir identiškos. Negalima lyginti pavogto automobilio ir pavogto programos, nes naudą būtent ir teikia autentiškas originalus objektas.
Jo kopija iš tiesų būtų nevertinga ir žalos nedaranti, jeigu ji būtų kokybiškai skirtinga ir teiktų skirtingą naudą. Šiuo požiūriu programinės įrangos gamintojai turi „shareware“ licencijos rūšį, kuri leidžia programą naudoti nemokamai, tačiau jos kokybiniai parametrai yra apriboti ir jos naudotojas negali džiaugtis lygiaverte originalui kokybe. Kino filmo atveju tai galima būtų prilyginti itin mažos raiškos kokybei, mažos trukmės ištraukai.
Ekonomikos teorijoje viena pagrindinių sampratų - tai mainai, kai abi pusės keičiasi vienais gėriais į kitus. Pagrindinė mainų sąlyga - tai abiejų pusių sutarimas, jog atiduodamas gėris yra lygiavertis gaunamam.
Draudžiama ar leidžiama? Pagal Egidijų Dragūną
Paramos Menininkams Būtinybė
[..] Prisiminkite, kad menininkai vos kelis šimtus metų, jei tiek, uždirba pinigus. [..] Menininkai turėjo rėmėją - gal valstybės vadovą, gal kunigaikštį Veimare ar dar kur, bažnyčią, popiežių. Arba jie turėjo kitą darbą. Aš turiu kitą darbą. Aš kuriu filmus. Niekas man nenurodinėja. Tačiau pinigus aš uždirbu vyno pramonėje. Turėkite kitą darbą, kelkitės penktą ryto ir rašykite savo scenarijų. [..]
Senais laikais, prieš 200 metų, jei buvai kompozitorius, vienintelis būdas uždirbti buvo keliauti su orkestru kaip dirigentas, nes tuomet gaudavai atlikėjo algą. Nebuvo įrašų. Nebuvo honoraro už įrašus. Taigi aš sakyčiau „Bandykime atskirti kino idėją ir uždarbio pragyvenimui bei pinigų idėją“. Nes yra būdų tai apeiti.
Piratavimo kaip poreikių tenkinimo mechanizmo įsitvirtinimas ilgu laikotarpiu daro didžiulį poveikį kasdienei elgsenai. Galimybės asmeninius poreikius tenkinti pirataujant, panaikina būtinybę kitais būdais ieškoti tų poreikių tenkinimo objektų. Svarbu ir tai, jog daugelis elektroninėje erdvėje pirataujamų objektų yra aukštesnius (pagal Maslow piramidę) poreikius tenkinantys produktai ar paslaugos, jie turi įvairių netiesioginių substitutų, tenkinančių tuos pačius poreikius, todėl vienos ar kitos rūšies intelektinės nuosavybės trūkumas (ar kūrybos išnykimas) nėra iš karto juntamas.
Tą akivaizdžiai stebime lietuvių etninės kultūros srityje, kur tokie dinozaurai kaip Veronika Povilionienė ar „Ventukai“ yra tos ant rankų pirštų suskaičiuojamos išimtys, galinčios siūlyti alternatyvą tokius poreikius tenkinančių paslaugų įsivyravusiai pasiūlai. Realią alternatyvą lietuviška etninė kultūra gali pasiūlyti (tą ir patvirtinta minėtos išimtys), tačiau tam reikalingi specifiniai sugebėjimai ir kompetencija - reikia sugebėti senus dalykus kurti naujai, pritaikyti juos šiandienai, turėti charizmos paskui save vesti mases. Dabartinė kūrybos erdvės konjunktūra ir motyvų struktūrą tokias savybes nukreipia kitų veiklų link.
Atrodytų, kuo gali būti susijusios tokios iniciatyvos kaip ACTA ir lietuvių liaudies papročiai ar Viktorija Povilionienė? Realybėje išnykusią kultūrą imituojanti gabi dainininkė - tai, kas lieka, kai kūrėjai netenka paskatų kurti nepelningai rinkai. Liaudies dainos buvo populiarios tol, kol jas mėgo, už jas vaišino ir gerbė (taip, pinigais irgi).
Neatsitiktinai Lietuvoje daugiausia internetinio piratavimo grėsmių kyla intelektinės nuosavybės teisių savininkams meno ir kultūros srityse. Tiek atlikėjų, tiek ir kūrinių autorių (rašytojai, žurnalistai kompozitoriai, dailininkai) didžiausią pajamų dalį dažnai sudaro autoriniai honorarai - t.y. atlygis už naudojimąsi sukurtais kūriniais arba kūrinių atlikimo rezultatais.
Elektroniniai piratai puikiai žino sau artimą pavyzdį, kai bene garsiausias Lietuvos tinklaraštininkas Džiugas Paršonis (www.nezinau.lt) taip ir neparašė virtualaus „Sudie“, tačiau aktyviai kurti nustojo. Paradoksalu, tačiau anuomet niekam net nekilo klausimo, o ar galėjo būti kitaip. Nors jo kūrinius skaitė tūkstančiai ir vienas tinklaraščio tekstas galėjo ženkliai kirsti aptariamo produkto ar paslaugos įvaizdžiui ir tiesiogiai pardavimams, pasitraukimo priežastis vulgariai primityvi - žmogus pavargo.
Ar pinigai tai pakeistų? Galima būtų ginčytis tik tariamuoju laiku, tačiau kasdienių darbų baruose dažniau ar rečiau pavargstame kiekvienas. Tačiau už tą darbą perkame duoną ir todėl nesustojame. Šiuo atveju tinklaraštininkas duoną pirko už kitų veiklų nešamus realius pinigus, todėl pavargęs neturėjo pakankamai paskatų.
Kai kurių rūšių intelektinė nuosavybė yra labai nutolusi nuo elektroninės erdvės ir tiesioginės grėsmės intelektinės nuosavybės savininkams elektroninis piratavimas nekelia. Ir tai lemia tik tai, kad nėra būdo, kaip elektroninė originalo kopija patenkintų pirataujančiųjų realybėje išreikštus poreikius.
Tai, kad nemokamų elektroninių alternatyvų egzistavimas kelia grėsmę dešimtmečiais visuomenėje veikiančioms struktūroms, patvirtina Atviros visuomenės instituto 2011 metais paskelbtas Lietuvos situacijos tyrimas „Mapping digital media“. Viena iš išvadų konstatuoja, kad žiniasklaidos skaitmenizacija iš principo teigiamai veikė žinių pliuralizmą ir įvairovę, tačiau, vertinant kartu su 2009-2010 metų krizės poveikiu, skaitmenizacija padarė itin neigiamą poveikį spaudai.
Analogiškos išvados darytos ir 2009-2010 metų analitinėje Žurnalistų etikos inspektoriaus ataskaitoje, kurioje pripažinta, jog dėl naujos mokesčių politikos jau 2009 metų pradžioje buvo stabdoma laikraščių ir žurnalų leidyba, masiškai atleidinėjami žurnalistai (kai kuriais vertinimais - kas penktas neteko darbo), kiti visuomenės informavimo priemonių darbuotojai. Mažėjo prenumeratorių skaičius, išlikę laikraščiai ir žurnalai brango, krito jų pardavimų apimtys. Padaugėjo užsakomosios žiniasklaidos, prastėjo bendra jos kokybė.
Kai 2006-aisiais ne tik JAV leidžiamas savaitraštis „Time“ eilinį tinklo vartotoją išrinko metų žmogumi, atrodė, jog Vartotojai sukurs naują geresnį pasaulį. Deja, asmeninės šuns nuotraukos vis dar nelaimi meno konkursų, o paauglių raudos nepatenka į Nobelio literatūros premijų pretendentų sąrašus. Kai kada net akla višta suranda grūdą, o eilinis vartotojas sukuria šedevrą. Deja, 99% likusių atvejų priskirtini kitokiai lemčiai. Ir atrodo, kad daugelis naujųjų lietuviškų kūrėjų žengia būtent tokiu keliu.
Lietuviška statistika tą puikiai patvirtina ir realybėje. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad šalyje 2008 metais buvo 59 tūkst. meno mėgėjų kolektyvų dalyviai. Galima džiaugtis, jog tai net 10 tūkst. Lietuvoje teturime kokį milijoną reguliariau skaitančiųjų ir jų informacijai skiriamos lėšos nuosekliai mažėja, nors leidinių skaičius ir didėja (pavyzdžiui, 1990 metais Lietuvoje leisti 74 žurnalai ir 324 laikraščiai, kai 2010-aisiais jau atitinkamai 493 ir 297), tačiau nuosekliai mažėja tiek leidinių tiražai, tiek ir pasitikėjimas jais.
Kaip skelbiama Statistikos departamento leidinyje „Kultūra, spauda ir sportas 2008“, metinis visų laikraščių tiražas pirmojo dešimtmečio piką pasiekė 2008 metais, kai išleista 290,8 mln. vnt. laikraščių. Tuo tarpu 2010 šis rodiklis tesiekė 188,2 mln. vnt. Palyginimui - 2000-aisiais išleista 196,8 mln. vnt.
Nors kultūros renginių (spektaklių, kino filmų, kt.) lankytojų skaičius pastaraisiais metais augo, tačiau ir čia kultūrai tenkanti suma nėra didelė. Namų ūkių vartojimo išlaidos kultūros paslaugoms išliko itin menkos - 2003-2008 metais šis rodiklis tesiekė apie 1,25 proc. Matyt, kokybiškai naujai pradėję dirbti muziejai sugebėjo pasiūlyti naujos kokybės paslaugas - per laikotarpį nuo 1995 iki 2008 metų muziejų lankomumas išaugo du kartus. Statistikos departamento duomenis, 1995-aisisi Lietuvos muziejai sulaukė 1,52 mln. lankytojų, o 2008-aisiais jau 3,13 mln.
Malonia išimtimi iš bendros tendencijos galima būtų laikyti kino teatrų situaciją, kur 2008 metais buvo pasiektas rekordas, į kino filmus pardavus beveik 3,3 mln. bilietų ir surinkus beveik 40 mln. litų pajamų. Apibendrintais Lietuvos kino platintojų asociacijos duomenimis, per 15 metų laikotarpį (1993-2007) Lietuvos kino teatruose rodyti 1404 filmai, kuriuos žiūrėjo 18,7 mln. žiūrovų. Per tą laikotarpį kino teatrų kasose surinkta 176 mln. litų pajamų. Iš šios sumos tik (!) 2,72 mln. Pajamos, mln. Vertinant šias pajamas reikia įvertinti ir darytas investicijas.
Pavyzdžiui, 2003 metais atidarant rekonstruotą kino centrą „Forum Cinemas Vingis“ skelbta, jog į jo statybą ir įranga „Forum Cinemas“ grupė investavo daugiau nei 40 mln. Tačiau tai, kad užsienio kino produkcija surenka pajamas, nėra paguodžiantis reiškinys lietuviško kino gamintojams.
Bene sėkmingiausias komercinis kino filmas „Tada Blinda. Pradžia“ yra didžiąja dalimi tiesiogiai valstybės lėšomis finansuotas projektas (Kino taryba per tris kartus skyrė 2,75 mln. litų iš bendro 3,5 mln. litų biudžeto, dar 400 tūkst. litų skyrė privatūs rėmėjai, o 700 tūkst. litų investavo patys gamintojai). Tai, jog filmas tapo žiūrimiausiu Lietuvoje (aplenkęs net Džeimso Kamerono „Avatarą“), lėmė daugelis priežasčių, tačiau galima tik spėlioti, kokios tikrosios priežastys.
Šiame straipsnyje apžvelgta Egidijaus Dragūno turto deklaracija, teisiniai ginčai ir veikla, susijusi su įmonėmis bei investicijomis. Taip pat aptarti intelektinės nuosavybės apsaugos klausimai ir paramos menininkams būtinybė.
tags: #egidijus #dragunas #turto #deklaracija