Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokios galėjo būti pasekmės, jei Antrajame pasauliniame kare būtų triumfavusi Vokietija. Istorijos vingiai kartais priklauso nuo smulkmenų, o pergalė ar pralaimėjimas gali kardinaliai pakeisti tautų likimus. Šiandien, žvelgdami į praeitį, galime tik spėlioti, kas būtų nutikę, jei istorija būtų pasisukusi kita linkme.
Vokietijos kariuomenė Paryžiuje
Alternatyvi Istorija: Vokietijos Pergalės Scenarijus
Jei Vokietija būtų laimėjusi Antrąjį pasaulinį karą, Europa ir pasaulis būtų atrodę visiškai kitaip. Štai keletas galimų scenarijų:
- Politinės pasekmės: Vokietija būtų įtvirtinusi savo dominavimą Europoje, įkuriant imperiją, kurioje didelė dalis Europos valstybių taptų Vokietijos satelitėmis.
- Teritoriniai pokyčiai: Rytų Europa, įskaitant Lietuvą, būtų atsidūrusi tiesioginėje Vokietijos įtakoje arba būtų prijungta prie Reicho.
- Ideologinis dominavimas: Nacistinė ideologija būtų išplitusi po visą Europą, o kitos politinės ideologijos būtų žiauriai persekiojamos.
- Ekonominės pasekmės: Vokietija būtų kontroliavusi didžiąją dalį Europos ekonomikos, o kitos šalys būtų priklausomos nuo jos išteklių ir rinkų.
- Kultūrinės pasekmės: Vokietijos kultūra ir kalba būtų dominuojančios, o vietinės kultūros būtų marginalizuojamos.
Lietuva Okupuotoje Europoje
Lietuvai Vokietijos pergalė reikštų:
- Nepriklausomybės praradimas: Lietuva būtų praradusi savo nepriklausomybę ir taptų Vokietijos provincija.
- Gyventojų represijos: Lietuviai būtų patyrę žiaurias represijas, persekiojimus ir trėmimus.
- Kultūrinis naikinimas: Lietuvių kultūra ir kalba būtų naikinamos, o vietoj jų būtų diegiama vokiška kultūra.
- Ekonominis išnaudojimas: Lietuvos ekonomika būtų išnaudojama Vokietijos interesams.
Žydų gyventojai Kaune
Istorijos Pamokos
Nors Vokietija pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą, svarbu prisiminti, kokios galėjo būti pasekmės. Ši pamoka turėtų mus įspėti apie totalitarinių režimų pavojų ir būtinybę saugoti demokratiją bei žmogaus teises.
Sąjungininkų masinė propagandinė kampanija apie nacių nusikaltimus prasidėjo iš karto po karo pabaigos. Per pirmą mėnesį ši informacija pasiekė beveik kiekvieną vokietį. Sociologas Morrisas Janowitzas, JAV kariuomenėje buvęs žvalgybos karininku, rašė, kad labiausiai paplitusi Vokietijos gyventojų reakcija, sužinojus šiuos nemalonius faktus, buvo frazė „Mes apie tai jau girdėjome“. Jie girdėjo informaciją apie nacių nusikaltimus ir neneigė jos, bet tarsi bandė neimti visko giliai į širdį.
Denacifikacija Vokietijoje
Vokietijoje denacifikacija buvo vykdoma skirtingai kiekvienoje okupacinėje zonoje: britų, amerikiečių, prancūzų ir sovietų. Tačiau visur ji buvo vienodai nesėkminga. JAV prezidentas Franklinas D.Rooseveltas manė, kad kaltę dėl to, kas įvyko, turi prisiimti visi vokiečiai. Amerikiečių visuomenė iš esmės matė skirtumą tarp vokiečių ir nacistų, bet nuo 1944 m. JAV ypač suaktyvėjo lobistinis judėjimas „Visuomenė prieš Trečiąjį pasaulinį karą“.
Taip atsirado psichologinio poveikio Vokietijos gyventojams metodai, kuriais buvo siekiama juos perauklėti. Pavyzdžiui, vokiečiams buvo demonstruojamos nuotraukos iš koncentracijos stovyklų. Tikslas buvo vienas - padaryti taip, kad vokiečiai pajustų kolektyvinę kaltę už tai, kas įvyko. Vokiečiams buvo platinami lapeliai ir plakatai su nuotraukomis bei tekstais. Šokiruojantys kadrai iš koncentracijos stovyklų buvo masiškai demonstruojami ir specialiuose filmuose.
Vokietijos gyventojus ne tik vedžiojo į „ekskursijas“ - juos vertė laidoti nužudytųjų kūnus ir ekshumuoti masinio palaidojimo vietas. Tačiau, ar vokiečiai žinojo apie tai, kas vyko karo metais? Tyrėjai detaliai išklausinėjo 17 Vokietijos gyventojų apie tai, ką jie girdėjo apie nacių nusikaltimus. Trys ketvirtadaliai iš jų pareiškė, kad labai mažai žinojo apie koncentracijos stovyklas, bet visiškai nieko nežinojo apie tai, kas jose vyko. Mažuma pareiškė, kad iš viso nieko nežinojo apie stovyklas.
Heidelbergo universiteto mokslininkų vertinimu, iki 1939 m. paprasti vokiečiai žinojo apie koncentracijos stovyklų egzistavimą, bet neturėjo jokio supratimo apie sulaikytųjų laikymo sąlygas. Valstybė nebuvo suinteresuota tuo, kad visuomenė žinotų apie nacių nusikaltimus. Net tie, kurie ištrūkdavo iš koncentracijos stovyklų, mažai kalbėdavo apie laikymo sąlygas.
Amerikiečių sociologai padarė išvadą: priminti vokiečiams apie nacių nusikaltimus nebuvo geriausia idėja. Netrukus priminimo apie žvėriškus nusikaltimus praktika buvo nutraukta. Denacifikacija buvo siekiama ne tik papasakoti apie nacių nusikaltimus. Jos pagrindinis tikslas buvo išnaikinti nacių ideologiją iš visų vokiečių visuomenės gyvenimo sričių. Bandydami pasiekti šį tikslą Sąjungininkai iš esmės planavo liustraciją: atleidimus, draudimą dirbti, kalėjimo bausmes naciams ir jų bendrininkams. Bet tai pasirodė neįvykdoma užduotis.
Denacifikacija faktiškai baigėsi 1949 m., nepasiekusi užsibrėžtų tikslų. Atleisti iš darbo ir atimti teises iš daugybės žmonių buvo neįmanoma, nes be jų būtų nefunkcionavusi valstybė. 1945-1949 m. dauguma vokiečių Vakarų Vokietijoje laikė nacizmą „gera idėja, kuri buvo nesėkmingai įgyvendinta“.
Vokiečių karta, prisimenanti ir mačiusi karą, nenorėjo grįžti prie šios temos. Knygos „Vokietijos susitaikymo išorinė politika: nuo priešiškumo iki draugystės“ autorė Lily Feldman vadina tai „didele tyla“. Vokiečiai, atsidūrę okupacijoje ir griuvėsiuose, nutarė palaidoti savo praeitį. Tiesa, kai kurie pripažino kaltę. Pavyzdžiui, religinės organizacijos, kurios bandė atkurti santykius su Prancūzija ir Izraeliu.
1951 m. rugsėjo 27 d. jis Bundestage pripažino, kad „vokiečių tautos vardu buvo padaryti neįtikėtini nusikaltimai, kurie įpareigoja išpirkti kaltę materialiai ir moraliai, kalbant ir apie žydų turtą ir apie jiems padarytus individualius nuostolius“. Prasidėjo derybos, kurios baigėsi Vokietijos federacinės respublikos ir Izraelio valstybės susitarimo pasirašymu 1952 m.
Septintajame dešimtmetyje jau kanclerio Willy Brandto vadovaujama Vokietija pradėjo susitaikymą su Lenkija. 1970 m. gruodžio 7 d. W.Brandtas Varšuvoje padėjo vainiką prie vokiečių sunaikinto Žydų geto memorialo ir atsiklaupė ant kelių. Tą pačią dieną W.Brandtas pasirašė sutartį, pagal kurią Vokietija ir Lenkija pripažino viena kitos sienas, kurios buvo nustatytos per Potsdamo konferenciją 1945 m.
W.Brandtas, nacių priešininkas, prisiėmė atsakomybę už visus baisius jų nusikaltimus. Nors Vakarų Vokietija padarė viską, kas įmanoma, kad išreikštų savo atgailą už karo metais padarytus nusikaltimus, vokiečių politiniai lyderiai ilgai vengė kolektyvinės katės koncepcijos ir pabrėždavo, kad vokiečiai turi išpirkti nusikaltimus, padarytus Trečiojo Reicho, o ne tautos.
Klausimus dėl praeities pradėjo kelti nauja vokiečių karta, kuriai rūpėjo, kuo užsiėmė jų tėvai karo metu. 1979 m. netikėtą efektą Vakarų Vokietijoje sukėlė parodytas amerikiečių mini serialas „Holokaustas“, skirtas žydų genocidui nacistinėje Vokietijoje. Tačiau šis serialas netikėtai sukėlė plačią visuomenės diskusiją ir paskatino vokiečius labiau domėtis savo praeitimi.
Praėjus keliems mėnesiams Vakarų Vokietijoje buvo panaikintas senaties terminas tokiems nusikaltimams kaip nužudymas, kad būtų galima besislapstančius nacius patraukti į teismą už jų dalyvavimą holokauste. O visuomenės debatai sukėlė naujų žinių troškimą. Devintajame dešimtmetyje vokiečių istorikai ėmė skirti daugiau dėmesio holokaustui, buvusiose koncentracijos stovyklose buvo atidarytos pirmos didelės parodos ir memorialai.
Buvę nacių nusikaltėliai ėmė stoti prieš teismą ir gauti realias bausmes.
Klaipėdos Krašto Likimas
Klaipėdos kraštas, oficialiai gyvavęs 1919-1939 metais, buvo atskirtas nuo Vokietijos po Pirmojo pasaulinio karo. Lietuva siekė jį prijungti, o Vokietija bandė išlaikyti įtaką. 1923 metais įvyko Klaipėdos krašto sukilimas, po kurio kraštas autonomijos teisėmis buvo prijungtas prie Lietuvos. Tačiau 1939 metais, Vokietijai okupavus Čekiją, ji pareikalavo, kad Lietuva nedelsdama perduotų Klaipėdos kraštą Vokietijai. Lietuva buvo priversta pasirašyti krašto perdavimo sutartį. Jei Vokietija būtų laimėjusi karą, Klaipėdos kraštas būtų likęs Vokietijos dalimi, o lietuvių kultūra ir kalba būtų naikinamos.
Klaipėda