Juozas Urbšys sodyba: atsiliepimai, istorija ir dabartis

Tarpukario įžymių žmonių ir politinių veikėjų sodybos šiandien sulaukia atgimimo. Ir tai natūralu, nes susidomėjimas mūsų šalies tarpukario istorija iš tiesų yra visuotinis. Tapo įprasta paminėti iškilių asmenybių jubiliejines sukaktis, taip pat domėtis jų gyvenimu. Todėl gimtieji kraštai su išlikusiomis sodybomis - pats geriausias kelias susipažinti su iškilių žmonių veiklos ištakomis.

Nuo šiol Panevėžio rajone esantis Čiūrų kaimas - gyvas atminimas dalies Lietuvos istorijos. Svarbaus tarpukario politiko atminimą puoselėjantys J.Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro įkūrėjai dalį savo pažadų įvykdė. Vakar buvo atidaryta J.Urbšio tėvų sodyba, esanti Krekenavos seniūnijos Čiūrų kaime. Simboliška, kad Zaosės vienkiemis atgijo prieš pat Baltijos kelio 20-mečio jubiliejų.

Dulkėtais keliais į miškų apsuptą šimtametę sodybą vakar riedėjo ne vieno žymaus Panevėžio krašto ir šalies veikėjo automobilis. Vienkiemyje apsilankė Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas, Seimo nariai panevėžiečiai Petras Luomanas ir Vitas Matuzas, Lietuvos užsienio reikalų viceministras Šarūnas Adomavičius, Krekenavos regioninio parko direktorė Alma Kavaliauskienė, Panevėžio apskrities viršininko pavaduotojas Jonas Tvarkūnas, Panevėžio miesto ir rajono merai Povilas Vadopolas ir Povilas Žagunis, Krekenavos seniūnas Jonas Ulys ir kiti garbūs svečiai.

Prisiminimais apie J.Urbšį dalijosi jo sūnėnas Aloyzas Urbšys. Sveikino žodį tarė nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro sūnėnas Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos viršininkas Povilas Urbšys.

„Kai pakvietė mane sodybos pašventinti, pamaniau, kad to ir nereikia - juk prieš karą visos sodybos buvo šventinamos. Tačiau prisiminiau, kiek J.Urbšiui reiškė malda ir tikėjimas. Jis pats prisipažino, kad tik tai padėjo išgyventi kalėjime.

Zaosės vienkiemis pernai buvo perduotas Panevėžio apskrities G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekai. Dovaną įteikė J.Urbšio sūnėnas P.Urbšys. Perduodamas 63 arus žemės ir joje stovinčią sodybą valstybei, tikino, kad nori išsaugoti jos autentiškumą, nendrėmis dengtą stogą ir kitas vertybes, kurios primena vieną svarbiausių nepriklausomos Lietuvos politikų.

Restauravimo darbams buvo suteikta pusė milijono litų. G.Petkevičaitės-Bitės biblioteka ir šįmet rugpjūtį įkurtas J.Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centru įsipareigojo rūpintis restauravimo darbais ir, giminaičių pageidavimu, įsteigti memorialinį muziejų. Tikimasi, kad ilgainiui, Lietuvos užsienio reikalų ministerijai padedant, Zaosėje bus įkurtas konferencijų centras.

J.Urbšio tėvų sodyba, kuriame užsienio reikalų ministras gyvenęs nuo 1905 m., dar ne visai atgaivinta. Kol kas sutvarkytas tik gyvenamasis namas. Vyskupas J.Kauneckas visus pakvietė šeštadienį 16 val. susirinkti Vadaktėlių Šv. Jono Nepomuko bažnyčioje - bus meldžiamasi už J.Urbšį ir jo garsiąją giminę.

Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro sūnėnas A.Urbšys džiaugėsi, kad Zaosės vienkiemis atgijo minint Baltijos kelio 20-mečio jubiliejų. „Nors Juozą dėde vadinom, jis buvo kaip tėvas - ir patarė, ir pabarė. Žavėjomės jo puikia atmintimi - kiekvieną iš plačios giminės atsimindavo, vis klausdavo, kaip kuriam sekasi. Apie Zaosę nuolat teiraudavosi: ar buvai sodyboje, kaip ji laikosi? Kartą, mums į sodybą atvykus, pasiūliau nueiti pas netoliese gyvenančią močiutę. Tai Juozas pasakė: neisiu, prisiminimų mano širdis neatlaikys.

Juozas Urbšys (gimė 1896 m. vasario 29 d. Šeteniuose, Kėdainių r., mirė 1991 m. balandžio 30 d.

Juozas Urbšys

Gyvenimo faktai

• 1905-1907 m. gyveno Zaosėje.
• 1907-1914 m. mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje.
• Nuo 1915 m. studijavo Rygos politechnikos institute.
• 1916 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę.
• 1917 m. baigė Čiugujevo (Charkovo sritis) karo mokyklą, buvo išsiųstas į frontą.
• 1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą.
• 1919-1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, Panevėžio batalione, vėliau buvo Generalinio štabo Operacijų skyriaus viršininko padėjėju.
• Išėjęs į atsargą, dirbo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje: 1922-1927 m. Konsulinio skyriaus vedėjas Berlyne, 1927-1933 m. pirmasis sekretorius, pasiuntinybės patarėjas Paryžiuje, 1933-1934 m. nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Rygoje.
• Nuo 1934 m. Užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktorius Kaune, nuo 1936 m. - šios ministerijos generalinis direktorius.
• 1938 m. gruodžio 5 d. paskirtas užsienio reikalų ministru. Šias pareigas ėjo iki 1940 m.
• 1940 m. liepos 17 d. kartu su žmona Marija Urbšiene-Mašiotaite (rašytojo Prano Mašioto dukra) ištremtas į Rusijos Tambovo miestą.
• Buvo kalinamas Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo, Vladimiro kalėjimuose, daugiausia vienutėse.
• Okupantų nepalaužtas politinis kalinys 1943-1944 m. žiemą sovietų diktatoriui Josifui Stalinui nusiuntė du memorandumus, kuriuose buvo kalbama „apie reikalingumą atstatyti Lietuvos valstybės nepriklausomybę“.
• 1954 m. peržiūrėjus bylas, J.Urbšys paleistas iš kalėjimo be teisės grįžti į Lietuvą, rugpjūčio 27 d. amnestuotas. Kartu su žmona apsigyveno Viaznikuose, Vladimiro srityje.
• 1956 m. grįžo į tėvynę, gyveno Sofijos Čiurlionienės namuose Kaune. M.Urbšienei pavyko gauti darbo Respublikinės bibliotekos rankraščių skyriuje. Po žmonos mirties (1959 m.) buvo prižiūrimas brolio dukters Marijos, mėgdavo lankytis Pažaislyje, Panemunės šile, Ąžuolyne.
• 1963 m. vasarą vyko į Rytų Berlyną, kur buvo liudininku vokiečių nacisto Hanso Globkės byloje.
• Paskutinis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras mirė 1991 m. balandžio 30 d., sulaukęs 95-erių metų amžiaus.
• J.Urbšys buvo ne tik puikus diplomatas, politikas, bet ir literatas, vertėjas. Jau nuo 1921 m. bendradarbiavo lietuviškoje ir užsienio spaudoje, rašė politinėmis, socialinėmis, kultūros temomis. Vėliau, tapęs diplomatu, ėmėsi ir vertimų.
• J.Urbšiui 1990 m. suteiktas Kėdainių krašto garbės piliečio vardas, 1991 m. suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
• 1992 m. Kaune V. Putvinskio g. 54-2 esančiame bute įrengtas jo memorialinis kambarys.
• 1996 m. jo vardas suteiktas Kauno 29-ajai vidurinei mokyklai, o 1997 m.

Juozo Urbšio sodyba, pripažinta kultūros paveldo objektu, skęsta tarp žaliuojančių laukų ir paukščių čiulbesio. Bet šiemet ji nebesulauks garsaus žmonių klegesio, nes „Poezijos pavasaris“ perkeltas į miestą, tarp tinkuotų namų sienų. Gerbėjų didelių pulkų nesusirinkdavo, bet ne todėl, kad sodyba būtų pernelyg tolima ir nuošali. Poetų renginiai visame pasaulyje minių nesutraukia, kad ir kaip būtų gaila, tad ir Panevėžys - ne išskirtinis.

„Vieta buvo - yra! - nuostabi: plati ūksminga istorinė sodyba. Jos aura. Ir žodžiai, ir muzika (paskutinįkart buvom su saksofonininku Petru Vyšniausku) čia skamba ypatingai. Svarbiausia, čia klausomasi ir girdima ypatingai... Nuošalumas irgi yra privilegija: žmonės „iš šalių plačiausių“ čia renkasi kaip į atlaidus. Nežinau, koks šios unikalios sodybos likimas numatytas. Aišku viena: ji turi būti gyva ištisus metus. Jei manęs kas klaustų, patarčiau joje įrengti tarptautinius rašytojų ir vertėjų namus. Poezijos (apskritai literatūros) skaitymai įvairiomis kalbomis, muzikos kalba taip pat, - čia būtų natūralus ištisinis vyksmas, kad ir punktyrinis.

„Man nenusakomai liūdna, nes dabar, nebe taip kaip prieš tai 10 iš eilės pavasarių, praradau puikią galimybę mano prosenelių sodyboje susitikti su šimtamečio ąžuolo paunksnėje susirinkusiais žinomais literatais, poezijos mėgėjais.

„Neva nesusirinkdavo žmonių! Renginyje dalyvaudavo ne tik šalyje žinomi rašytojai, bet ir svečiai iš užsienio. O juk dar atvykdavo ir poezijos mėgėjų.

Maždaug prieš 4 metus buvo panaikintas ir bibliotekos padalinys - Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras. Jo užduotis buvo Zaosėje organizuoti kultūros renginius. Ji prisiminė, kad per sodybos atidarymą tiek visko žadėta buvo - kad vyks dailininkų, rašytojų plenerai, mokymai vaikams.

Pašnekovės manymu, išties galima pasistatyti palapines, užsikurti laužą - tik noro reikia. „Žinoma, dabar galima motyvuoti, kad sodyba padovanota valstybei ir mes, Juozo Urbšio palikuonys, nebeturime į ją jokių teisių.

„Žmonės pasisakė už „Garso“ kino teatro išsaugojimą, valdžia dėjosi diskutuojanti, bet vis tiek nugriovė. Visai kaip Putinas - neva eina į derybas, o bombarduoja. Pasiteiravus, ar nemano, kad taip Panevėžio meras Rytis Račkauskas nori įgelti savo politiniam priešininkui, jos broliui Povilui Urbšiui, pašnekovė sakė negalinti to komentuoti, nes į tuos reikalus nesikišanti.

Į šią sodybą Zaosėje jo prosenelis atsikėlė su šeimyna. „Bus gaila, jei dabartinė biblio-tekos vadovė bandys dirbtinai numarinti tą vietą. Sodyba įtraukta į kultūros paveldo objektų sąrašą.

„Vienos šeimos istorija atskleidžia visos šalies tremtis, netektis, kalinimus...

„Panaikina centrą, o po to sako: „Žiūrėkite, niekas neateina.“ Bet juk nebebuvo kam organizuoti renginius. Be to, „Poezijos pavasariui“ nieko ypatingo ir nereikia - tik nušienauti žolę“, - tęsė.

P.Urbšys svarstė, kad kaltas biurokratiškas požiūris į kultūrą ir noras sodybą numarinti. Jo žiniomis, biblioteka bandė ją įsiūlyti kitiems, perduoti rajonui arba Krekenavos regioniniam parkui. P.Urbšiui skaudu dėl sodybos ir dėl to, kad pats ją nupirko savo lėšomis iš tuometės savininkės, o vėliau padovanojo valstybei.

Tikėjosi, kad Viešoji biblioteka ja rūpinsis ir puoselės. Jai restauruoti buvo skirta valstybės lėšų. „Vis dėlto galiu vadinti sutapimu, bet sodybos marinimas vyksta nuo to laiko, kai pasikeitė mano santykiai su Ryčiu Račkausku. Sako, kad nėra lėšų sodybai prižiūrėti.

Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centrui vadovavęs Arnoldas Simėnas sakė, kad šio bibliotekos padalinio neliko po audito. Paklaustas, kodėl gi ant sodybos durų tebekaba informacinis lapelis apie šį jau panaikintą centrą ir jo kontaktai, pašnekovas nusijuokė, kad niekas to centro ir neieško, o skambina nurodytuoju telefonu. Jei žmonės skambina jau nuvykę į sodybą, tuomet tariasi, ar jie lauktų, kol atvyks.

„Nebūtinai jis turi vykti vis toje pat vietoje, renginys dinamiškas. Dėl to, kad renginys perkeltas į skverą, nebus nuskriausti nei jo dalyviai, nei klausytojai. Ypač dėl pandemijos pritraukti lankytojų tapę daug sunkiau. Ji patvirtino, kad Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras, kaip bibliotekos padalinys, panaikintas, bet bibliotekoje liko pareigybė, kuriai priskirtos J.Urbšio atminimo puoselėjimo funkcijos.

„Paprastai sodyba lankoma iš anksto susitarus. Panevėžio meras R.Račkauskas į redakcijos klausimą, ar jo nurodymu „Poezijos pavasaris“ iškeltas iš Zaosės, neatsakė.

„Kaip Jums turėtų būti suprantama, šis renginys niekaip nėra susijęs nei su Panevėžio miesto savivaldybe, nei juo labiau su meru. Panevėžio miesto savivaldybei nėra žinoma, kas šio renginio organizatorius, negana to, renginys organizuojamas kitoje savivaldybėje.

J.Urbšio sodyba Zaosėje užrakinta. Jau 10 metų kas pavasarį šiame kieme skambėdavo poetų kūriniai, juokas ir diskusijos.

Juozo Urbšio sodyba

Traukos objektas - Jono Basanavičiaus gimtinė

Prieš kurį laiką prasidėjęs tarpukario įžymių žmonių paveldo išsaugojimas Lietuvoje tapo gražia tradicija. Žinoma, be ES lėšų daugelio sodybų atstatyti nebūtų pavykę, tačiau jau yra tikrai džiuginančių faktų. Čia svarbu paminėti ir tuos, kurie širdį įdėjo puoselėdami tarpukario paveldą ir stengdamiesi sudominti jaunuosius Lietuvos piliečius. Štai mūsų patriarcho Jono Basanavičiaus gimtinė Ožkabalių kaime, Vilkaviškio rajone, pelnytai tapo traukos objektu ištisus metus. Tai viena iš autentiškiausių ir kartu šiuolaikiškų sodybų, kurioje susipina J.Basanavičiaus istorinė praeitis, tradicijų saugojimas, kultūrinė ir edukacinė veikla.

„Gyvenamasis Basanavičių namas buvo pastatytas 1832 metais. Didžiulį kiemą iš keturių pusių supo medinė gyvenamoji stuba, didelis senos architektūros kluonas su erdviomis palėpėmis, medinė dviejų dalių klėtis, du dideli tvartai baltomis plūkto molio sienomis. Nuošaliau stovėjo molinė aliejinė, dar atokiau - medinė jauja linams džiovinti. Iš pradžių visi pastatai buvo dengti šiaudais, vėliau ūkiniai pastatai perdengti medinėmis skiedromis“, - taip atrodė sodyba 19 amžiuje. Dabar čia įsikūręs muziejus, kuriame atkurta buvusi dr. J.Basanavičiaus gyvenamoji aplinka, sodybos vaizdas, išsaugotos ir senosios tradicijos.

Nuo 2006-ųjų metų čia dirbantis muziejaus kolektyvas stengiasi pabrėžti šios vietos svarbą. Užsiėmimų ir renginių kokybė traukia ne vieną lankytoją, galintį pasidžiaugti edukacinėmis programomis, kultūriniais renginiais, kurie pritaikyti prie skirtingo amžiaus, įvairaus požiūrio ir ne vien besidominčių etnokultūra žmonių grupių. Šiuo metu J.Basanavičiaus gimtinėje vykdoma 14 nuolatinių edukacinių programų, skirtų įvairaus amžiaus žmonėms. Čia pasodintas ir ąžuolynas, kurio plotas - apie 40 ha.

Beje, muziejus kaip vieną iš savo išskirtinių savybių mini etnopaveldą ir lankytojams siūlo paragauti net 4 rūšių gilių kavos bei mielai su visais dalijasi receptu: „Surinktas giles vieną po kitos reikia gvildenti ir išdžiovinti. Kai jos jau būna išdžiūvusios, reikia gerai perplauti, užkaisti pieną ir virti 3 valandas, kad gilės gerai išbrinktų. Po to giles reikia sumalti per mėsmalę ir visą masę dėti į orkaitę džiovinti. Kai apdžiūna, reikia palaukti, kol jos truputį apskrus. Na, ir paskutinis proceso žingsnis - kavamale sumalti paskrudintas giles. Norint skanauti kavą, reikia įpilti pieno ir virti kavamale sumaltas giles, tačiau jokiu būdu neužplikyti verdančiu vandeniu. Geriausia proporcija puodeliui yra šaukštelis norimos kavos, visa tai užpilama pienu, leidžiama kiek pavirti ir jau galima degustuoti.“

40 hektarų ploto ąžuolynas, pasodintas Ožkabaliuose, simbolizuoja mūsų tautos stiprybę

Sodybos likimas

Tačiau Vasario 16-osios išvakarėse norisi pirštu parodyti ir į tas sodybas, kurios nesulaukia reikiamo dėmesio. Kadaise iš valstybės biudžeto sutvarkyta Panevėžio rajone esanti paskutinio Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio vaikystės sodyba - tarsi šuniui penkta koja. Kultūros paveldo statusą turinti sodyba šiandien priskirta G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekai.

Bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė neslėpė - renginiai J.Urbšio sodyboje bibliotekai yra pernelyg daug resursų reikalaujanti prievolė, mažai susijusi su bibliotekos pagrindiniais veiklos tikslais, apskritai nesusijusi su darbo specifika ir funkcijomis. Prieš gerą dešimtmetį sodybą su jai priklausančiu 63 arų sklypu Čiūrų kaime bibliotekai perdavė dabartinis Seimo narys Povilas Urbšys. Garsusis diplomatas bei paskutinis Lietuvos užsienio ministras buvo P.Urbšio senelio brolis. Biblioteka įsipareigojo rūpintis restauravimo darbais ir įsteigti memorialinį muziejų.

Valstybės skirtų pusės milijono litų pakako tik gyvenamojo namo konservavimo ir restauravimo darbams. Klėtis sutvarkyta dar po ketverių metų iš papildomų valstybės lėšų.

Paskutinio tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministro ir garsaus diplomato J. Urbšio sodybai ieškomas šeimininkas

Dabar dairomasi naujo šeimininko - Kultūros ministerija įpareigojo J.Bugailiškienę jį surasti. Direktorės teigimu, apie jokį pardavimą ar nuomą net kalbos negali būti. „Padovanotume, kad tik atsirastų norintis ir tinkantis šeimininkas, - pripažino ji. - Nes bibliotekai tokios investicijos nebūtų įkandamos. Papildomų išlaidų pareikalautų ne tik infrastruktūros atnaujinimas, reikėtų investuoti ir į darbuotojus.“

Pasak J.Bugailiškienės, šiuo metu sodybos būklė patenkinama, tačiau seniems statiniams, šiaudiniam gyvenamojo namo stogui greitai prireiks remonto. Bibliotekos vadovė paaiškino, kad problema būtų ne vien papildomos finansinės išlaidos - bibliotekos darbuotojams nėra galimybių pritraukti lėšų sodybos veiklos plėtrai. Sodybos išlaikymas G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekai per metus atsieina 10 944 eurus. Į šią sumą įeina atlyginimas atvažiuojančiam sargui, kuris ir tvarko, šienauja teritoriją.

„Gal sodyba būtų įdomi kokiai aktyviai bendruomenei, suinteresuotai švietėjiškomis kultūrinėmis idėjomis?“ - svarstė J.Bugailiškienė. - Norėtųsi sodybą apsaugoti, kad po kurio laiko ji nesugriūtų. Biblioteka į ją daugiau negalės investuoti. Įstaiga neturi galimybių pritraukti lėšų iš projektų infrastruktūrai tvarkyti. O ateityje tam tikrai reikės daug investicijų.“

Istorinės J. Urbšio sodybos atsisakė ir Panevėžio rajono savivaldybė. Sodyboje nėra geriamojo vandens, tik šulinys, taip pat stovi senas lauko tualetas, o norint į ją pritraukti didesnius lankytojų srautus, nei kad apsilanko dabar, tektų investuoti į komunikacijas. Biblioteka jau siūlė atiduoti istorinę sodybą Panevėžio rajono savivaldybei.

Atsakymas gan paprastas - rajonui šis paveldas taptų papildoma našta, reikėtų į jį nemažai investuoti, kad objektas taptų patrauklus. Esą neasfaltuoti keliai - taip pat vienas iš trūkumų, dėl kurių lankytojų itin mažai. Todėl jei tokį finansavimą suteiktų Kultūros ministerija, pasiūlymą būtų galima svarstyti. Taigi dabar sodybos likimas „pakabintas“, kas bus toliau - neaišku.

Privačių asmenų rūpesčiai

Kunigas Vladas Mironas - ne tik signataras, bet ir itin aktyvus visuomenininkas, šalies ministras pirmininkas, diplomatas, kultūrininkas. Jis gimė 1880 m. birželio 22 d. Kuodiškių vienkiemyje, Panemunio valsčiuje, Rokiškio apskrityje, pasiturinčio ūkininko Zigmo Mirono šeimoje. Prieš 1940 m. okupaciją Mironams priklausė 56 hektarai žemės ir miško. Jų sodyba buvo gana didelė: dviejų aukštų gyvenamasis namas, penki ūkio pastatai, didžiulis sodas. Namas buvo įrengtas gana kukliai, bet šeimininkai turėjo ir prabangos daiktų: radijo aparatą, patefoną su plokštelėmis, siuvamąją mašiną. Buvo įrengti atskiri kambariai svečiams ir kambarinėms.

Dabar gi iš sodybos trobesių išlikęs vasarnamis, kuriame vasaras leisdavęs signataras, pirtis. Beje, sodybos šeimininkas - privatus asmuo Jonas Petryla - atvirai prisipažino: „Buvau durnas, kad pirkau, nes dabar neturiu nei jėgų, nei materialinių galimybių tvarkyti šią sodybą“.

Sodybos šeimininkas negaili piktų žodžių ir rajono valdžiai, kuriai visai nerūpi iškilaus tautiečio atminimas. Jis prisiminė, kad kadaise buvo žadėta sutvarkyti kelią...

„Tiesa, renginius biblioteka organizuoja, tačiau širdį skauda matant, kaip šis paveldas sugrius, todėl ieškau šeimininko ir noriu parduoti sodybą“, - aiškino J.Petryla. Jo teigimu, ši sodyba tikrai galėtų būti patraukli ir mąstantiems apie kaimo turizmo verslą, nes yra labai gražioje vietoje prie Nemunėlio.

Statistika

tags: #juozas #urbsys #sodyba