Šiame straipsnyje nagrinėsime, ką reiškia būti pareigingam Dievui krikščionybėje, žvelgiant per filosofijos ir asmenybės prizmę. Mėginsime išnagrinėti ryšį tarp Dievo, filosofijos ir asmenybės, atskleidžiant unikalų žmogaus egzistencijos aspektą.
Mikelandželo freska "Adamo sukūrimas"
Filosofija ir asmenybė: bendras pagrindas
Tai, kas suartina filosofiją ir asmenybę, tuo pačiu metu jas išskiriant į vieną ypatingą, bendrą problemą, glūdi vienoje labai įdomioje paties žmogaus gyvenimo aplinkybėje, tai yra sąmoningame gyvenime ir pačiame fenomene, kurį mes, irgi intuityviai, vadiname „žmogumi“, išskirdami jį kaip kažkokį specifinį vaizdinį be jokių apibūdinimų, pasirodantį Visatos, kosmoso, būtybių, kurios sudaro Visatą, fone. Jame akivaizdžiai yra kažkas ypatingo, išskirtinio ir paslaptingo.
Didžiausios problemos, su kuriomis susiduria žmogus, - tai tos mįslės, su kurioms jis susiduria kaip pats-savimi-sau-užduotas. Kitaip sakant, didžiausia problema žmogui yra, žinoma, žmogus: niekas negali jam pridaryti tiek problemų, tai yra sujaukti mąstymą, kaip jis pats sau. Bet šitai nėra atsitiktinis dalykas.
Klausimas apie būtį
Nuo seno filosofijoje yra ypatingos kategorijos klausimų išskyrimo tradicija, klausimų, kurie kartais vadinami simboliais, kartais tiesiog klausimais, reikalaujančiais ypatingos, specialios jų formulavimo ir kūrimo technikos ir kurie savo esme neturi atsakymo ta prasme, kad jie ir nereikalauja jokio atsakymo, o jų esmę ir funkciją sudaro tai, kad jie tiesiog turi būti užduoti; tokiu būdu filosofija parodo, kad yra tam tikri dalykai, kurie konstituciškumo ir būtiškumo faktu pasireiškia klausimu.
Egzistencinėje filosofijoje žmogiškojo egzistavimo ypatumas buvo išryškintas ir apibūdintas taip: būties sandaroje žmogiškas esinys yra toks esinys, kuris kelia klausimą apie savo būtį. Ir tai skiria jį nuo visų kitų.
Aš ir Dievas: filosofiniai simboliai
Intelektualinės technikos prasme sąvoka „Aš“ ir jos vartojimas prilygsta kitos filosofinės sąvokos - Dievo arba dieviško intelekto - svarbai ir naudojimui. Svarbu atriboti visas religines asociacijas, kadangi kalbame apie filosofinę sąvoką, o ne apie teologinę.
Descartes’as parodė, kad tiek sąvokų „Aš“, tiek „Dievas“ supratimas neturi daiktinio atitikmens, o yra kokio nors egzistavimo žmogiškos veiklos išraiška. Iš čia atsiranda formuluotė: „Aš mąstau, vadinasi, egzistuoju.“ Mums nereikia ieškoti tokio Aš, kuris būtų empiriniu daiktu šalia kitų daiktų.
Kai filosofijoje kalbama apie Aš arba apie Aš kaip asmenybę, turimas omenyje būtent ne mūsų empirinis, psichologinis Aš, kuris egzistuotų realiai ir natūraliai, o tam tikra konstrukcija, kuri pati yra tam tikros pastangos rezultatas ir egzistuojanti tik dėka palaikančios pastangos, kylančios iš mąstančio esinio, turinčio Aš supratimą. Tai yra pats daiktas sukuriamas mąstymo apie jį aktu ir anapus šio akto neegzistuoja. Tik šia prasme jis yra egzistavimo išraiška: Aš mąstau, vadinasi, egzistuoju.
Panašiai, mintis apie Dievą negali būti svarstoma kaip kažkokių empirinių aplinkybių poveikis mums, o tėra mūsų prisitaikymo apraiška prie egzistuojančio tam tikro galingo, dieviškojo intelekto.
Žmogus kaip dirbtinė būtybė
Šios sąvokos nurodo į tam tikrą žmogiškojo fenomeno fundamentinę ypatybę, kurią sudaro tai, kad žmogus yra dirbtinė būtybė. Tai reiškia, kad jis turi būtinybę kurti savo gyvenimo organus, kuri neišplaukia iš kokių nors biologinių mechanizmų lėmimo ir nėra įgyvendinama gamtos procesų užtikrinimu jos įgyvendinime, taip pat ir būtinybės egzistavimo vadinamojoje problemiškoje antrojoje gamtoje, žmogaus sukurtoje iš kažkokių kentaurinių objektų aplinkoje, kurioje tie objektai turi šitiek gamtos daiktų savybių ir tuo pat metu kuriami ne gamtos, o žmogaus. Žmogų sukūrė ši aplinka, o svarbiausia, kad jo egzistavimas šioje aplinkoje yra problemiškas dėl šios aplinkos negalėjimo egzistuoti, kurtis ir tęstis savaime. Ji kiekvienąkart turi būti papildoma kokia nors žmogaus kūrybos pastanga.
Dirbtinis intelektas
Mes būtį suvokiame tarsi skylėtą, prašančią kokios nors žmogaus pastangos, be kurios ši skylėta būtis negali neegzistuoti: ji tarsi pakimba tuštumoje ir krenta; kita vertus, turime štai šią būtybę, kuri atlieka tą pastangos aktą ir atlieka jį būdama netobula ir gamtiškai nepagrįsta būtybe.
Žmogus privalo nustatyti savo geismo dalykus naudodamas tam tikrus psichologinius nagrinėjimo ir vystymosi būdus. Jie jam nėra duoti automatiškai arba mechaniškai. Šie du reiškiniai - tiek filosofija, tiek asmenybė - yra išvedami iš žmogaus fenomeno dirbtinumo ir bepagrindiškumo gamtine prasme.
Filosofija yra žmogaus orientacijos dalykas šioje tuščioje ir tuo pačiu metu sudėtingoje erdvėje, kuri tam, kad egzistuotum, reikalauja iš žmogaus pastangų. Filosofinė kalba tokią pastangą dažniausiai įvardija transcendavimu. Transcendavimu patirties, esamos tvarkos, psichinių mechanizmų ir t. t. Tai yra tam tikra nuoroda, kad žmoguje, be to, ką galėtume aprašyti kaip natūralų egzistavimą, dar yra ir tam tikra veikianti jėga, visą laiką jį stumianti peržengti šias ribas ir transcenduoti. Yra transcendavimas, bet nėra transcendento, transcendentinių daiktų.
Kant’as nustatė, kad nėra tokių transcendentinių daiktų, tame tarpe ir Dievo. Sąžiningumas ir gėris neturi priežasčių, tuo tarpu blogis ir nesąžiningumas visada turi priežastis. Asmeninis veikimas - tai, kam nereikalingas priežastingumas, šitai neišvedama iš to, kas yra priimta visuomenėje, neišvedama ar įvyksta ne dėl to, kad šioje kultūroje esti toks įgūdis ir taip susitarta manyti, elgtis, daryti. Asmeninis veikimas yra besąlyginis.
Asmeninės būties sanklodos susidėliojimas buvo traktuojamas priklausomu nuo to, kaip iššifruotini gyvybės ir Kristaus kūno simboliai. Taigi tai situacija, kaip kartu su pasakojimo suvokimu susiklosto ir realiai pildosi.
Asmeninės struktūros
Asmeniniu vadiname tai, ką lokalizuojame kaip asmenybę, akivaizdžiai nėra, tarkime, gruzinas, rusas, indas ir t. t. Vartojame asmenybės sąvoką tik tam, kas sudaro žmoguje kažką substancialaus, kas priklauso žmogaus rūšiai, o ne auklėjimo, kultūrų ir įpročių galimybėms. Asmeninės struktūros nėra mūsų individualybės struktūros, tai skirtingi supratimai, tame tarpe ir psichologine prasme. Gebėjimas elgtis individualiai ir nestandartiškai yra galimybė atsidurti asmeninių struktūrų sferoje. Asmeniniai veiksmai transcenduoja bet kokias konkrečias nuostatas, štai todėl ir gali būti pastebėti jų tarpe kaip kažkas išskirtinio.
Šis veiklos tipas ir palaiko skylėtą būtį, t. y. tokią būtį, kuri organizuota taip, kad galėtų tarpti būtimi, kosmosu taip, kaip pageidautina, bet tik priklausomai nuo žmogaus pastangos arba turtingos kalbos dėka esant tam tikram transcendavimo lygmeniui, reiškiamam asmenine veikla arba asmeninių struktūrų būvio dėka.
Su žmogaus nuostatomis yra taip: jos negyvena - miršta, be to, jei gana didelėje žmonių masėje kiekvieną momentą neatsirastų pakankamai didelio kiekio žmonių, sugebančių elgtis asmeniškai, t. y. sugebančių savo neatšaukiamo gyvenimo-mirties poreikio perspektyvoje, rizikos, atsakomybės, supratimo ir kitų panašių dalykų lygmenyje atkurti šią nuostatą, pavyzdžiui, moralės įstatymą, juridinį įstatymą ir t. t. O jeigu nėra šio n skaičiaus asmenybių arba nors vienos asmenybės, tuomet šios nuostatos neatkuriamos - kosmosas miršta.
Filosofija ir asmenybė priklauso režimui, kuriame susiklostė mūsų sąmoningas gyvenimas ir tik jame jis gali būti įgyvendintas. Tad jos abi išplaukia iš šio režimo savitumo. Asmeninėse struktūrose yra tam tikra garantija, kad istorinių ir formas kuriančių jėgų raida žmoguje garantuota, o šios jėgos visada sugeba dalyvauti konkrečių, asmeninių ir organinių, nusistovėjusių istorinių, kultūrinių, moralinių, juridinių nuostatų pokyčiuose.