Kaip didinga būti lietuviu: argumentai ir apmąstymai

Šiame straipsnyje panagrinėsime, ką reiškia būti lietuviu, kokie argumentai leidžia didžiuotis savo tauta ir kokie iššūkiai bei prieštaravimai kyla dėl patriotizmo ir tautinės tapatybės.

Kas iš tikrųjų egzistuoja Lietuvoje?

Konceptas Lietuva apibūdina konkrečią geografinę teritoriją, panašiai kaip konceptas Nemunas apibūdina vagą, kuria teka vanduo. Tačiau skirtumas tarp Lietuvos ir Latvijos nėra toks akivaizdus kaip tarp Australijos ir kitų žemynų, kuriuos skiria vanduo. Neįmanoma įžvelgti kažkokios objektyvios „sienos“ tarp Lietuvos ir Latvijos.

Taigi, kas skiria šias valstybes? Pirmiausia, materialūs daiktai: namai, medžiai, mašinos, žmonės ir t. t. Tačiau tai tepasako, kad žmonės tiki ir elgiasi taip, lyg Lietuva būtų atskira valstybė.

Lietuvos vėliava ar Lietuvos Respublikos pasas yra materialūs objektai, turintys tam tikras savybes ir yra juntami pojūčiais, tačiau jie atsirado tik todėl, kad daug žmonių TIKI, jog Lietuva egzistuoja. Taigi egzistuoja tik TIKĖJIMAS, jog Lietuva egzistuoja, o ne tai, kad Lietuva egzistuoja.

Patriotizmas: meilė neegzistuojančiam abstraktui?

Patriotizmas - atsidavimas, meilė, pasiaukojimas savo tėvynei, savo tautai (DLKŽ). Pirmoji problema, nagrinėjant reiškinį patriotizmas, yra ta, kad kalbama apie konceptą, kuris realybėje neegzistuoja - valstybę. Antroji problema - kalbama apie moralę, t. y., jeigu žmogus nėra patriotas, jis yra blogas / amoralus.

Kadangi valstybės realybėje neegzistuoja, o mylėti ir gerbti medžių, mašinų, namų, žmonių (vien dėl to, kad jie yra geografiškai [sąlyginai] arti tavęs) neįmanoma, tai patriotu galima pavadinti žmogų, kuriam patinka kai kurių (sakykime, daugumos) jo gimtoje ar gyvenamoje geografinėje teritorijoje gyvenančių žmonių dorovės principai.

Taigi patriotas sakosi mylįs ir gerbiąs neegzistuojantį abstraktą, kuriam priskirtos tam tikros savybės, o ne kiekvieną geografinėje teritorijoje, pavadintoje „Lietuva“, gyvenantį žmogų atskirai už jų charakterio savybes.

Pasitelkiant patriotizmą, individai yra sukirstomi į grupes, kurioms priskiriamos tam tikros savybės ir moraliniai vertinimai. Žmonės, gyvenantys x kilometrų spinduliu, yra patys geriausi, o visi kiti yra blogesni arba blogi.

Per patriotizmą vienų žmonių pasiekimai ir darbai egoistiniais tikslais perkeliami kitiems žmonėms. Pavyzdžiui, „Mes laimėjom auksą!“ [džiaugiantis Lietuvos krepšinio komandos pergalę 2003 m. Europos čempionate].

Jeigu, pvz., lietuvis (vardu Ąžuolas) yra geresnis už, pvz., rusą (vardu Aleksandr) dėl to, kad gimė Lietuvoje, tai akivaizdu, kad lietuvis negali vertinti ruso, nes jo moralė nepriklauso nuo jo veiksmų ir pasirinkimo, o yra tiesiog geografinis atsitiktinumas.

Patriotizmas tėra vienas iš kultūrinių mitų, o kultūros siekis - tai, kas mus supa, apibrėžti kaip tai, kas moralu. Jeigu gyvename Lietuvoje, vadinasi, gera būti lietuviu, jeigu Rusijoje, - gera būti rusu.

Akivaizdu, kad visuose pavyzdžiuose reikalaujama paklusnumo ir atsidavimo savo šaliai. Minėjau, kad egzistuoja tik tam tikroje geografinėje teritorijoje esantys namai, medžiai, automobiliai, šunys, žmonės ir t. t., o paklusti ir atsiduoti namams, medžiams, automobiliams ar šunims neįmanoma, vadinasi, paklusti ir atsiduoti galima tik kitiems žmonėms.

Lietuviškumas kaip kultūrinės tapatybės branduolys

Nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo atnaujinta Lietuvių kalbos ir literatūros Vidurinio ugdymo bendroji ir Brandos egzaminų programos, o nuo 2013 m. abiturientai laikys egzaminą pagal naują Brandos egzaminų programą.

Permainų esmė: etninę lietuvių literatūros sampratą keičia Lietuvos literatūros koncepcija, leidžianti į programą labiau įtraukti europietiškuosius istorinius Lietuvos kultūros kontekstus ir stiprinti europietiškąją mokinio savimonę, laisvinti ją iš etninio provincialumo ir teikti universalesnius pilietinio sąmoningumo bei patriotizmo pagrindus.

Didesnė reikšmė teikiama ir gimtajai kalbai, siekiama įtvirtinti lietuvių kalbos, kaip mokomojo dalyko, humanitarinio ugdymo paskirtį, atsisakant siauro požiūrio į lietuvių kalbą tik kaip į komunikacijos instrumentą. Taigi gimtoji kalba suvokiama kaip svarbus kultūrinės tapatybės pagrindas.

Brandos egzamino permainos esmė: atsisakoma nuo 1997 m. įsigalėjusios literatūros kūrinio interpretacijos, kuri dėl egzaminavimo praktikos bei gebėjimų tikrinimo metodų tapo pernelyg formalizuota ir atskyrė mokinį nuo literatūros, blokavo gyvą kūrinių skaitymą ir kartu slopino natūralius grožinės literatūros skaitymo bei laisvo mąstymo įgūdžius.

Vietoj formalizuotos kūrinių fragmentų interpretacijos mokinio gebėjimai bus tikrinami pasirinktinai literatūriniu ir samprotaujamuoju rašiniu, kuriuo mokinys parodys sugebėjimus skaityti literatūros kūrinius, jausti gimtosios kalbos galimybes, išreikšti bei argumentuoti mintis ir literatūros idėjas susieti su aktualiais lietuviškosios kultūros kontekstais.

Šiomis permainomis realizuojama aktuali, laiko iššūkius atitinkanti švietimo ir mokslo koncepcija - teikti pirmenybę kultūrinei tautinei mokinio savimonei ir gimtosios kalbos prioritetų įtvirtinimas.

Nuomonės apie lietuviškąją tapatybę

Regimantas Tamošaitis: Aš tik sveikinu naują idėją - pereiti nuo etnocentrinio prie europietiškojo, universalesnio lietuviškosios tapatybės modelio, suteiksiančio mūsų naujajai kartai stipresnius pilietinio sąmoningumo bei tautinio orumo pagrindus. Savaime aišku, kad lietuviškumas prasideda ne nuo Maironio poezijos ir Žemaitės raštų. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė - ne tik istorijos, bet ir literatūros dalis, kurią būtina aktualizuoti per lietuvių literatūros pamokas.

Irena Smetonienė: Mes esame lietuviai pirmiausia todėl, kad yra tokia kalba, toks mąstymas, tokios metaforos, sintaksė, žodžių daryba, kurie mūsų charakteriams suteikia kažką, ką ir vadiname lietuviškumu.

Jurga Dzikaitė: Pirmiausia mažą žmogų gimtosios kalbos moko mama ir tėtis. Kokios tos jų pamokos, tai jau individualūs dalykai, bet jie visada yra pirmieji mokytojai.

Irena Gasperavičiūtė: Kitos kultūros aplinkoje vien šeimos nepakanka. Namų kalba yra lietuvių, bet pereinama prie kitos tautos tapatybės, ir šeimos kalba lieka tik buitiniame lygmenyje. Todėl kultūrinės tapatybės problematika ir namų kalbos vaidmuo užsienyje yra visai kitokie. Todėl galėtume svarstyti, ko mums dar reikėtų, kad lietuviškumas už Lietuvos ribų būtų tvirtesnis.

Regimantas Tamošaitis: Juokais sakau, Donelaitis yra mano tėvas, Žemaitė - mano motina. Bet Kafka yra mano brolis... Bet toje savastyje jau glūdėjo ir tautinės tapatybės branduolys - aš esu lietuvis, todėl niekas manęs nesurusins ir nepavers sovietinės imperijos vergu.

Lietuvių literatūra: visuomenę mobilizuojanti jėga

Literatūra visuomet buvo, yra ir bus ypatinga visuomenės gyvenimo jėga, nes ji yra ir pasaulėžiūra, ir filosofija, ir ideologija. Ji formuoja vertybinį sąmonės santykį su būtimi, tai žmogaus savižinos bei savimonės būdas, meninė egzistencijos refleksija. Literatūra motyvuoja ne tik egzistencinius bei moralinius pasirinkimus, bet ir politinį veiksmą - tai visuomenę mobilizuojanti jėga.

Ar ne filologai sukūrė Lietuvą 1918 m., ir ar ne jie išjudino visuomenę 1989 m. Atgimimo sąjūdžiui? Literatūra teikia formą ir galbūt kryptį visuomenės procesams, ji tuo pačiu yra ir visuomeninio gyvenimo refleksija, ir individuali savivoka, implikuojanti vienokį ar kitokį pilietiškumo matmenį.

Jūratė Sprindytė: Mūsų valstybė ir literatūra visada gyveno ginties situacijoje. Ir ta situacija gana dramatiška. Prisiminiau dvi frazes: tai teksto istoriškumas ir istorijos tekstiškumas. Jos man pasirodė parankios, kadangi Lietuvos šimtmečio proga turėtume ieškoti istoriškumo ženklų savo literatūros tekstuose, kalbėti apie tikrą istorinę prozą ar didžių įvykių, stiprių asmenybių atspindžius.

Aurimas Švedas: Istorinis mąstymas - tai visų pirma valingas apsisprendimas imtis kolektyvinės tapatybės konstravimo, rūpestis bendruomenės savasties gyvybingumu, pastanga atkurti bendras gyvenimo gaires, kada jos yra sunaikintos įvairių sukrėtimų arba katastrofų, pagaliau - kritiškas mąstymas apie tradicinius orientyrus bei jų likimą kintančiame pasaulyje. Ir dar: pastanga padėti žmogui ir visuomenei patirti laiko kaitą ir tęstinumą.

Regimantas Tamošaitis: Kadangi mūsų XX amžiaus lietuviškoji visuomenė ir kultūra išauga iš etninės dirvos, iš žemdirbio pasaulio, taigi yra agrarinės kilmės, ji nėra istoriška, nepasižymi stipriu istoriškumo jausmu. Kai nėra istoriška, nėra ir valstybiška, mažai ir pilietiška.

Kas esi, lietuvi?

Kas kesinasi į mūsų kalbą, papročius, šalies nepriklausomybę? Klausk skirtingų žmonių ir gausi begalę atsakymų. Vieniems - tai Kremlius, keliantis grėsmę šalies saugumui ir energetinei nepriklausomybei, kitiems - paslaptingas pedofilų klanas, apraizgęs visą Lietuvą, dar kitiems - homoseksualai, kurie labai neteisingai, bet dažnai sąmoningai prilyginami vaikų tvirkintojams, arba imigrantai ir Lietuvos pilietybę norintys įgyti asmenys, kurie, ir kvailam aišku, ieško tik finansinės naudos sau.

Visi su romantika prisimename didingą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę Vytauto laikais, kuri driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Taip, tai skamba rasistiškai, tačiau būtent tokie ir esame - rasistai. Visi džiaugėmės ir plojome, kai Jevgenij Shuklin laimėjo Olimpinį sidabrą, o juk abu jo tėvai yra kilę iš Rusijos, kur jis ir pats gimė. Austros Skujytės tėtis - latvis, bet mes vis tiek džiaugėmės jos pasiekimais. Lenkiška, rusiška, latviška tautybė - viskas gerai. Bet žmonės iš Kenijos ar Nigerijos?

Vieni garsiai nekenčiame lenkų, rusų ar čigonų, kiti tyliai užgauliojame arabus, kinus, indus ar juodaodžius. Kiek iš jūsų turi bent vieną draugą juodaodį? Ar kiną? Arba arabą? Kiek iš jūsų patys aplankėt tas šalis, susipažinote su jų kultūra ir papročiais? Vienetai.

Todėl pasakykite, prašau, kas yra lietuvis? Ar lietuvis yra tas, kuris gimė ir užaugo Lietuvoje? Ar jis turi žinoti lietuvių kalbą, papročius? Ir ar abu tėvai turi būti lietuviai? O jeigu rusas ir lietuvė? O jeigu lietuvis ir lenkė?

Pasakykite, kiek šeimos kartų turi būti pragyvenę Lietuvoje, kad galėtum drąsiai teigti: „Štai, aš lietuvis!“? Ir ar privalo lietuvis būti baltaodis?

Nors kiekvieno iš jų situacija skirtinga, tačiau Jevgenij Shuklin, Margarita Drobiazko, Viktoras Diawara ir dar daug daug kitų - jie pasirinko Lietuvą kaip savo namus sau ir savo šeimai, norėdami turėti ryšį su šia šalimi ir kultūra. Jūsų argumentas, kad „pilietybę norima įgyti iš išskaičiavimo“ manęs visiškai neįtikina.

Didžiausias pavojus Lietuvai yra ne atvykstantys užsieniečiai, bet mes patys. Bandymas užsidaryti aukštomis sienomis, pasislėpti už įstatymų ar Konstitucijos taip pat nieko neduos - vietoj to, kad integruotųsi į visuomenę, užsieniečiai kurs savo uždaras bendruomenes.

Pasaulis keičiasi, pats laikas keistis ir mums, lietuviams. Lietuviai tikrai nėra išrinktoji tauta. Istorija kukli - vos tik griebiesi kokio nors šiaudo, patvirtinančio mūsų didybę, iškart kas nors pasirengęs sumenkinti ar net atimti tą šiaudą.

Plačiai buvo užsimota kurti drąsuolės Lietuvos įvaizdį, netgi keisti šalies pavadinimą anglų kalba. Iš archyvų išsitrauktas tūkstančio metų senumo rankraštis, kuriame pirmąsyk minima Lietuva, šiek tiek glumina: savo rašytinę istoriją lietuviai pradeda nuo misionieriaus Brunono nukirsdinimo.

Vilnius pirmasis Baltijos šalyse išsikovojo Europos kultūros sostinės statusą - dar vienas veržlumo koziris Lietuvai, pirmajai ištrūkusiai ir iš Sovietinės imperijos.

Lietuvių kultūros istorija

Vargu kada labiau lietuviams buvo prasmės ir reikalo kalbėti apie savąją kultūrą ir jos vystymąsi, kaip dabar. Vargu kada anksčiau tas klausimas buvo taip aktualus, kaip tokiu laiku, kada lietuvių tauta turi vesti įtemptą kovą ne tik už politinę, bet ir už kultūrinę egzistenciją.

Kada mūsų akivaizdoje materialinės gėrybės ir politinės institucijos pasirodė tesančios tokios nepatvarios ir labai praeinančios prigimties, kada fiziniai ginklai sutrupa be jokių pėdsakų, ypač mažųjų tautų atstovams kultūra išlieka bene svarbiausias veiksnys, dažnai galingesnis, sėkmingesnis ir reikšmingesnis už politinius.

Štai atsiverskime „Aušros“ I-jį Nr., išėjusį Tilžėje prieš 65-rius metus ir ten rasime, kad jaunas medicinos gydytojas Basanavičius ano meto nykioje dabartyje ne tik kreipė savo tautiečių žvilgsnį į praeitį, bet taip pat ragino domėtis senąja lietuvių kultūra.

Jeigu žvelgsim į Basanavičiaus gausių darbų bibliografiją, tai matysim, kad jis beveik iš kiekvienos Lietuvos praeities liekanos, iš kiekvieno daikto pirmoje eilėje majestotiškai išvedė garbingą mūsų tautos praeitį, nurodė jos brangumą, mokė vertint savo kalbą ir tėvynę.

Ar mes beprisimename, su kokiu kilniu, gražiu jausmu bei nuostabiai tyriu patriotizmu Basanavičius rašė per eilę pirmųjų „Aušros“ numerių apie reikšminguosius lietuvių tautos kultūros paminklus, „apie senovės Lietuvos pilis“.

O kokių romantiškų bei savarankiškų išvadų Basanavičius ir kiti aušrininkai buvo priėję, betyrinėdami ar besidomėdami lietuvių praeitimi, jųjų senovės kultūra. Nors daugelis tų teorijų šiandien nebepripažintos, nors iš kai kurių mūsų romantikų teigimų šypsomasi, bet anais laikais jie buvo suprantami, jų pagalba buvo žadinama lietuvių tauta.

Aušrininkams jau 1883 m. buvo aišku; kad nebereikia lietuviams „mušti teotonų pas Žalgirį, nei belstiesi su mongolais ir totoriais po tyrus, nei vaikyti žuvėdus neprašytus svečius iš savo krašto nei sandorą daryti su gudais ar lenkais...“

Šiuo sunkiu metu labiau negu anksčiau turime pasimokyti iš žymiųjų aušrininkų, kuriems lietuvių kultūros ir dvasios reikalai yra labiausiai rūpėję.

Šliupas taip sau vaizdavosi: „...per tėvyniškumą žmonystė ateis ant galų galo prie visatiškumo. Pirma turi pabaigti savo darbą tėvyniškumas - turi užsimegsti, išsiskleisti, ir subręsti tautinės dabos ...“ (kultūros). Vadinasi, Dr. Šliupas reikalavo, kad kiekviena tauta pirmiausia pasireikštų savo tautine kultūra.

Aktualinant reikalą labiau atsidėti lietuvių kultūrai ir jos praeities studijoms, labai vietoje ir populiaru bus, jei ne vienas tuoj ims ir padarys priekaištą, kuris buvo dažnai daromas Lietuvoje.

Štai toji mūsoji ir romantikų išgarbintoji praeitis akivaizdžiai parodanti, kad didžioji, beveik pusės milijono kvadratinių kilometrų imperija, imperija ypač išgarsėjusi pasėkoje Vytauto genijaus militarinių laimėjimų, labai trumpai savo garbėje teišsilaikė. Kodėl ji neturėjo pastovumo? Kodėl ji neilgai tepatvėrė? Ar todėl, kad Vytautas neapsivainikavo? Ar todėl, kad tas žymusis Kęstutaitis neturėjo sūnų, ar tinkamų įpėdinių?

Į tokius klausimus tuoj atsakoma: vieną iš svarbiausių priežasčių užima tas faktas, kad nebuvo pasigaminta savos, lietuviškos kultūros, kad nebuvo lietuviško rašto, nebuvo lietuvių kalba rašytų dokumentų, nebuvo lietuviškų knygų. Sakoma, kad net graikiškai, turkiškai ir arabiškai rašančių sekretorių Vytautas turėjęs savo kanceliarijoje.

Toliau priekaištaujama, kad ne tik lietuviško rašto, bet taip pat nebuvo ir savų mokyklų. Jei neminėti nuo Kazimiero laikų (15-tojo amž. antroje pusėje) žinomos elementarinės mokyklos prie Vilniaus katedros, tai pirmoji gimnazija Lietuvoje teatsiranda tik tuoj po Liublino unijos, vadinasi po 1569; o Akademija - aukštoji mokykla dešimtmečiu vėliau (1579).

Kultūros istorija todėl eina priešingu keliu. Jai bus svarbios, pvz., įvairiausios smulkmenos iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvaro, jai bus įdomios ir kokios nors 14-tojo amž. pirklio sąskaitos. Juk jos padės išaiškinti lietuvių kultūrinius-ekonominius santykius su Vakarais. Kultūros istorijai nebe reikšmės bus ir kokia nors ano meto rūbų skiautelė. Ji bylos apie audimo techniką ir t.t. Ir daug kas, kas politinei istorijai, atrodo, neturi jokios reikšmes, atkreipia kultūros istoriko dėmesį.

Iš plačios lietuvių kultūros istorijos srities čia galime sustoti tik ties dviem klausimais. Vienas jų lies lietuvių istorinio pašaukimo problemą, kitas mūsų kultūros istorijos vystymosi apžvalgą. Tad turime atsakyti:

1. kokia galėtų būti lietuvių kultūros charakteristika ir jos vieta bendroje kultūros istorijoje, ir
2. kokiais etapais reikia suskirstyti visą lietuvių kultūros raidą.

Lietuvių kultūros charakteristika ir jos vieta Europos kultūroje

Kokios yra pas mus pažiūros į lietuviškąją, į lietuvių tautos kultūrą? Ką mes patys esame pasisakę savos kultūros bei savo tautos istorinio pašaukimo klausimu?

Kalbant apie praeities reikšmę lietuvių tautai išsilaikyti, buvo užakcentuotas reikalas, išeinant iš mūsų tautos istorinio likimo, surasti lietuvių tautai savo tautinį pašaukimą. Juk kiekviena tauta, pasiekusi tam tikro kultūros laipsnio, lygiai kaip ir atskiras individas, pradeda jieškoti savo gyvenimo prasmės.

Mūsų patriotams aušrininkams, kaip matėme, stiprus susirišimas su savo praeitimi ir jos iki padangių išidealizavimas jau skaitėsi tada savotišku lietuviams pašaukimo suradimu. Jį plačiai, visu uolumu, skelbdami, jie ir prikėlė tautą.

Lietuviškumo paradoksai

Apibendrinant, būti lietuviu - tai ne tik gimti Lietuvoje ar kalbėti lietuviškai. Tai - sudėtingas tapatybės, istorijos, kultūros ir vertybių derinys. Patriotizmas gali būti tiek įkvepiantis, tiek ribojantis reiškinys. Svarbu kritiškai vertinti savo tapatybę, gerbti kitas kultūras ir siekti atviros, tolerantiškos visuomenės.

Šiame straipsnyje pateikta daug nuomonių ir argumentų, kurie gali padėti geriau suprasti, ką reiškia būti lietuviu. Kviečiame skaitytojus susimąstyti apie savo tapatybę ir prisidėti prie atviros ir tolerantiškos Lietuvos kūrimo.

Konferencijos dalyviai:

tags: #kaip #didinga #buti #lietuviu