Ateitininkų sąjūdį pagimdė reikalas, kurį išgyveno visa mūsų tauta. Buvo įvairios priežastys, dėl kurių atsirado ateitininkų sąjūdis. Pagrindinė priežastis, kaip ir visų tautinio atgimimo sąjūdžių, - organizuotai priešintis svetimai priespaudai. Speciali priežastis - atsispirti neigiamoms pasaulėžiūrinėms įtakoms, kurios žalojo tautos dvasią. Ateitininkams rūpėjo dvasinis tautos atgimimas, krikščioniškosios kultūros vystymas ir katalikų inteligentijos ugdymas.
Šiame skyriuje svarstoma: at-kų sąjūdžio reikalas, parengtis, pats sąjūdis, jo vardas, linkmė ir reikšmė. Ateitininkų sąjūdis atsakė naujai dvasinei raidai Vakaruose ir Rytuose. Iš svetur ateitininkai mokėsi ir, ką tik rado gera, sutelkė į savąjį sąjūdį. Mokėsi ir iš savo krašto buvusių patirčių. Taip jie davė pradžią organizacijai, kuri savo ideologine sistema, federacine sąranga, veiklos apimtimi ir metodiniu veiklos pažangumu prašoko ne vieną katalikų sąjūdį svetur.
Ji tebegyveno rusų - provoslavų priespaudoje ir lenkinimo grėsmėje. Netekusi laisvės, galėjo ilgainiui netekti ir tautinio savo charakterio bei katalikų tikėjimo. Lietuvių šviesuomenėje, be to, sklido ateistinė pasaulėžiūra, atnešama iš rusų mokyklų. Buvo gyvas reikalas tiem pavojam pasipriešinti.
Priespauda ir tautinis atgimimas
PRIESPAUDA prasidėjo su paskutiniuoju Lietuvos -Lenkijos padalinimu (1795), bet ypač sustiprėjo po dviejų sukilimų (1831 ir 1863). Rusija siekė lietuvių tautą surusinti ir supravoslavinti. Uždarė Vilniaus universitetą (1831), kone visas vidurines ir aukštesniąsias mokyklas, spaustuves. Užgynė spausdinti knygas lotyniškais rašmenimis (1864). Likvidavo vienuolynus, atėmė iš katalikų daug bažnyčių, nusavino bažnytines žemes, suvaržė parapijas.
Kadangi kraštas negalėjo likti be apšvietos, tai rusai ėmė kurti savas mokyklas, valdines, kad jaunimą auklėtų ir mokytų svetimoje dvasioje. Aukštesnes mokyklas baigusiem nebuvo leidžiama laisvai išvykti į vakarų Europos universitetus. Jie tegalėjo rinktis rusiškus universitetus. Maskvos universitete studijuojantiem buvo dar teikiamos stipendijos. Už jas tekdavo atidirbti Rusijoje. Be to, ir savo lėšomis baigusiem aukštąjį mokslą nevisiem leisdavo dirbti Lietuvoje. Rusija norėjo Lietuvą laikyti be išsilavinusių pasauliečių vadų. Tiktai kunigai buvo likę žmonėm vadovais.
KOVĄ su rusinimu ir pravoslavinimu daugiausia vedė kunigai, kurių nemažai dalyvavo abejuose sukilimuose. Kun. Antanas Mackevičius, kilęs iš Tytuvėnų, buvo vienas iš 1863 sukilimo vadų. Tačiau abu sukilimai turėjo ir lenkiškojo patriotizmo atspalvį. Nemažai kunigų, kilusių iš dvarininkų, jautėsi suaugę su lenkų kultūra. Kiti kunigai, kilę iš kaimo, tam priešinosi.
Tautinis lietuvių atgimimas pradėjo stiprėti po antrojo sukilimo. Atsirado slapta lietuviška spauda ir slaptos kaimo mokyklos. Tam judėjimui daug pasitarnavo Žemaičių vysk. Motiejus Valančius († 1875) ir apie jį susitelkę kunigai. Pasauliečių inteligentų beveik nebuvo. Jų pradėjo rastis gimnazijose, kurių kelios įkurtos ir Lietuvoje, ir rusų universitetuose tiktai XIX amžiaus pabaigoje. Kunigai ėjo mokslus Kauno, Vilniaus, Seinų seminarijose ir Petrapilio Dvasinėje Akademijoje. Kai kurie slapta vyko dar mokytis Šveicarijon į Fribourgo universitetą ir Belgijon - į Louvaino.
Besimokąs lietuvių jaunimas ėmė kurti slaptus savo būrelius - kuopeles, draugijėles. Jų tikslas buvo palaikyti lietuvybę, lavintis ir kovoti su rusų priespauda. Pirmąją tokią savo draugijėlę įsteigė Maskvos lietuviai studentai (1886). Kauno kunigų seminarijos klierikai po poros metų įkūrė Lietuvos Mylėtojų draugiją (1888). Mintaujoje besimokantieji gimnazistai susitelkė į Kūdikio draugiją (1890). Slaptai būrėsi taip pat klierikai Seinuose ir kunigai - akademikai Petrapilyje. Savo uždarus būrelius turėjo Varšuvos, Tartu (Dorpato) ir Petrapilio lietuviai studentai. Šveicarijos Fribourge buvo įsteigta "Rūtos" draugija (1898), Belgijos Louvaine - Lithuania (1909). Slaptų moksleivių būrelių po 1905 metų Lietuvoje buvo beveik kiekvienoje gimnazijoje.
Slapti būreliai ugdė narių tarpusavio pasitikėjimą ir stiprino kovos dvasią. Iš jų kilo naudingų Lietuvai sumanymų ir darbų. Varšuviškiai, padedami maskviškių studentų ir seiniškių klierikų, įkūrė Varpą (1889). Kauniškiai klierikai pradėjo leisti Apžvalgą (1890) ir Tėvynės Sargą (1896). Tačiau uždarumas bei nepatyrimas turėjo ir neigiamų pasėkų. Kauno "Tėvynės Mylėtojai" 1890 suskilo: vieni pabrėžė daugiau pačią organizaciją, kad ji būtų drausminga ir neiširtų, o kiti - idėjinį narių ryšį. Tarp seiniškių ir kauniškių klierikų pasirodė regionaliniai ir kalbiniai (tarminiai) skirtumai, ypač tarp žemaičių ir sūduvių. Petrapilio studentų pasauliečių draugijoje atsiradę nesutarimai iššaukė naują sambūrį - Fraternitas Lithuanica (1908), užsimojusį "lavinti, tobulinti ir ruošti tvirtus lietuvius inteligentus" (Aš' 10, N 2, 12).
Organizaciniam jaunimo darbui kartais trūko gilesnės minties, vienijančios idėjos. Jaunimo sambūriai dar skeldėjo ir dėl to, kad visoje tautoje nebuvo aiškaus, visus jungusio siekimo. Vieno tik pasipriešinimo rusinimui ar lenkėjimui dar nepakako, kad jaunimą uždegtų.
JUNGTIES bejieškant, dėmesys savaime nukrypo į politinius tikslus, kurie imta laikyti pagrindiniais. Taip dalis lietuvių studentų įsijungė į Rusijos politines grupes ir bandė jų siekimus bei veikimo būdus perkelti Lietuvon. Pirmasis toks sąjūdis buvo socialistinis, pradėjęs leisti savo laikraštį Darbininkų Balsą (1901). Po metų (1902) susidarė demokratinis liberalinis sąjūdis, kuris netrukus suskilo (1905) ir ėmėsi leisti du laikraščius - Lietuvos Ūkininką ir Lietuvos Žinias. Prie antrojo laikraščio 1910 išėjo Lietuvos moksleiviams skiriamas Aušrinės priedas. Iš jo skaitytojų organizavosi aušriečių būreliai, nusiteikę liberališkai ir net ateistiškai.
Tikėjimą tvirčiau išlaikę lietuviai studentai ir moksleiviai savo atskiram laikraščiui rado prieglobstį prie Draugijos (1907) žurnalo. To žurnalo priedas buvo pavadintas Ateitimi (1911). Tik šiuo atveju ne laikraštis iššaukė sąjūdį, kuriam davė tik vardą, bet sąjūdis siekė savo laikraščio ir jį išleido. Be to, ateitininkų atsiradimui daugiau yra būdingas siekimas religinių - kultūrinių tikslų. Parengiamąjį darbą tam sąjūdžiui atsirasti atliko Petrapilio Dvasinės Akademijos studentai teologai.
Petrapilio Akademija anais laikais telkė rinktines jėgas iš Lietuvos kunigų seminarijų, kuriose jau veikė slapti klierikų būreliai. Petrapilyje jie jungėsi į draugiją Lithuania, kuri derino skirtingą kauniškių ir seiniškių veiklą. Iš to kilo Tėvynės Sargas. Be to, Petrapilio Lithuania ėmėsi jungti lietuvių katalikų jaunimą, ėjusį mokslus. Taip atsirado ateitininkai.
Kultūrinis darbas ir naujos kartos ugdymas
Po 1905 metų revoliucijos buvo leista Lietuvoje laisviau steigti kultūrines draugijas. Tuojau Kaune Įsisteigė Saulės švietimo dr-ja, Marijampolėje - Žiburio, Vilniuje - Ryto. Knygoms leisti Kaune įkurta Šv. Kazimiero dr-ja. Buvo dar organizuojami darbininkai: Kaunijoje - Šv. Juozapo dr-ja ir Sūduviuose - Krikš. Darbininkų dr-ja, blaivininkai, moterys (LKKM dr-ja, Šv. Zitos). Bet tam darbui stigo pasauliečių vadovų.
Kunigų vaidmuo kultūriniame darbe
KULTŪRINIAM darbui ir toliau teko vadovauti kunigam, kurie buvo arčiau liaudies, gerai matė apšvietos reikalą. Kunigų vadovaujama Saulės draugija ypačiai buvo veikli: steigė privatines mokyklas, suaugusiem kursus, mokytojam seminarijas, buhalterijos kursus, skaityklas ir k. Pasauliečiai inteligentai, jeigu nepradingdavo Rusijoje, tai daugiau jungėsi į politinį darbą: siekė pirmiausia iškovoti Lietuvai daugiau laisvės ir demokratinę santvarką. Toje veikloje judriausi buvo socialistai. Jeigu ir jie ėmėsi kultūrinio darbo, tai jį lenkė saviem politiniam tikslam ir jungė su ateistiniu socializmu.
Bandymas pasitelkti pasauliečius kultūriniam darbui krikščioniškoje dvasioje buvo pirmiausia išmėgintas Vilniuje. Kan. Juozas Tumas - Vaižgantas patraukė keletą pasauliečių iš demokratų liberalų ir pastatė juos priekyje Vilties, Vilniuje leidžiamojo laikraščio. Šie pasauliečiai taip pat matė reikalą suaktyvinti kultūrinį darbą, kaip atramą politiniam savarankumui.
Juozas Tumas-Vaižgantas
Kaikurių pasauliečių bendradarbiavimas su kunigais sukėlė nepasitenkinimą. Ypač buvo nepatenkinti socialistai, kurie savo laikraščiuose kunigus labiausiai puolė. Neslėpė baimės, kad katalikai gali sustiprėti ir kliudyti jų siekimam: matyti Lietuvą socialistinę su tariamąja "pažangia kultūra". Katalikų Bažnyčia buvo laikoma atsilikusi ir priešinga bet kokiai pažangai. Kas norėjo rodytis tikrai "pažangus" ir be kritiškos nuovokos pasidavė tam melui, su kunigais nesidėjo. O tokių pasauliečių inteligentų buvo dauguma. Juos atkreipti nuo klaidingų pažiūrų mažai buvo vilties. Viltis krypo į jaunesniąją kartą.
Naujos kartos ugdymas
UGDYMAS naujos kartos krikščioniškam ir tautiškam darbui turėjo prasidėti nuo tų studentų bei moksleivių, kurie dar nebuvo pasvirę eiti į kraštutinumą ir laikėsi nuosaikios katalikybės. Ir tarp pačių studentų brendo mintis jieškoti naujų kelių, ne tų, kuriais norėjo vesti "pažangieji". Antai, Stasys Šalkauskis mini Maskvos studentų vieną susirinkimą (1907), kuriame pats kritikavo pozityvistinį, laisvamaninį ir marksistinį studentų nusistatymą. "Iš tos kritikos - rašo jis - nebuvau ryžęsis betgi padaryti kokių nors praktinių išvadų ir kurti pozityvią programą naujam religiniam filosofini...
tags: #kataliku #baznycios #patalpa #kulto #reikmenims #laikyti