Antkainis - tai procentinis dydis, kurį prekybininkas „užsideda“ prie parduodamos prekės savikainos už pardavimo paslaugą. Prekybininkai rinkoje naudoja gan skirtingus antkainius. Dažnai kaip antkainio sinonimas yra 'prekybinė marža‘, kuri yra labai panašus dalykas, tačiau skaičiuojamas kitaip.
Pavyzdžiui, jei prekę parduotuvė gauna už 100 EUR ir jos antkainis yra 50%, tai galutinė kaina bus 150 EUR (nekreipiant dėmesio į mokesčius), tuo tarpu marža bus skaičiuojama antkainį dalinant iš galutinės pardavimo kainos, ir tokiu atveju bus lygi 30%.
Kaip visai neseniai parodė „Eurobarometro“ apklausa, dauguma lietuvių mano, kad didžiausia problema Lietuvoje yra per aukštos kainos. Tuo skuba naudotis Lietuvai priešiškos jėgos, socialiniuose tinkluose skleisdamos realybės neatitinkančius palyginimus tarp kainų Lietuvoje ir užsienyje. Dažnu taikiniu tampa ir prekybos centrai, neva taikantys per didelius antkainius ir taip atimdami paskutinį skatiką iš vargšo Lietuvos gyventojo. Tačiau ar iš tikrųjų Lietuvos prekybininkų taikomi antkainiai yra tokie dideli?
Antkainis ir pelnas
Kaip rodo Registrų centrui teikiamos prekybos centrus valdančių įmonių finansinės ataskaitos, 2013-2015 m. vidutinis antkainis, t. y., skirtumas tarp įsigytų produktų savikainos ir pardavimo kainos, buvo 25,3 proc. Pirmiausiai, antkainis nelygu pelnui. Antkainis leidžia prekybininkams išlaikyti parduotuves, mokėti atlyginimus darbuotojams, padengti logistikos, reklamos ir kitas išlaidas.
Pagrindinių prekybos centrų grynasis pelnas minėtu laikotarpiu vidutiniškai sudarė 1,9 proc. Vis dėlto, tarp pagrindinių prekybos centrų Lietuvoje egzistuoja gana dideli skirtumai - antkainiai svyruoja nuo 7 iki 35 proc. Daugiau uždirba tie prekybos centrai, kurių taikomi antkainiai yra mažesni. Tą galima paaiškinti paprastai - mažesnės kainos sugeneruoja didesnį lankytojų srautą.
Tokią tendenciją matome ir įvertinę valdomų parduotuvių skaičių - kuo mažesnis antkainis, tuo didesnė vienos parduotuvės apyvarta.
Antkainiai užsienyje
Vidutinis antkainis, taikomas užsienio šalyse veikiančių prekybos centrų, tokių kaip „Wal-Mart“ (JAV), „Carrefour“ (Prancūzija), „Tesco“ (Jungtinė Karalystė), „Metro“ (Vokietija), „ICA“ (Švedija) ir kt., 2013-2015 m. buvo labai panašus kaip Lietuvoje - 24,9 proc. Panašus buvo ir pelnas - 2,2 proc. Tarp šių prekybos centrų taip pat egzistuoja dideli skirtumai.
Štai mažiausią vidutinį antkainį minėtu laikotarpiu taikė „Tesco“ - 2,8 proc. Šis prekybos tinklas, norėdamas varžytis su mažesnes kainas taikančiais konkurentais, kurį laiką kainas mažino iki begalybės. Tačiau tai ne tik neleido susikrauti pelno, bet ir atvedė prie vieno didžiausių nuostolių Jungtinės Karalystės verslo istorijoje - 2014 m. jis siekė 6,4 mlrd. svarų. Savo ruožtu kiti prekybos centrai, pavyzdžiui, „Wal-Mart“, palaiko stabilų - 33 proc.
Tačiau vienodas antkainis nereiškia vienodų kainų. Kaip rodo ES statistikos biuro „Eurostat“ duomenys, maisto kainos Lietuvoje siekia 76 proc. bendrijos vidurkio. Kadangi antkainiai visose šalyse panašūs, mažesnės kainos reiškia tai, kad Lietuvoje mažesnės ne tik parduodamų produktų kainos, bet ir jų savikaina. Tokią situaciją pirmiausiai lemia faktas, kad Lietuvoje vis dar vartojame nemažai lietuviškų produktų, kurių savikaina mažesnė.
Vis tik Lietuvos gyventojų nepasitenkinimą kainomis galima suprasti. Vidutinis atlyginimas „į rankas“ Lietuvoje sudaro vos 30 proc. ES vidurkio. Taigi, pagal maisto produktų įperkamumą esame vieni iš ES autsaiderių ir lenkiame tik Vengriją, Latviją, Rumuniją ir Bulgariją. Tik pagrindinė problema čia nėra maisto kainos, bet žemi atlyginimai.
Todėl mūsų visų pastangos pirmiausiai turėtų būti nukreiptos į Lietuvos ekonomikos konkurencingumo didinimą, ypatingą dėmesį teikiant švietimo sistemos reformai, tam, kad galėtume vytis išsivysčiusias Europos šalis pagal pragyvenimo lygį. Savo ruožtu valdžia turėtų pasirūpinti skurdžiausiomis visuomenės grupėmis, mažinti nelygybę.
Antkainių ribojimas
Seimas panaikino klaida pavadintas Kainų įstatymo pataisas ir nusprendė neriboti maisto produktų antkainių. Vakar parlamentarai galutinai balsavo dėl Prezidento Valdo Adamkaus siūlymo laikyti tokį įstatymą nepriimtu. Pritarti valstybės vadovo veto Seimo narius ragino premjeras Andrius Kubilius.
"Visi labai gerai žinome, kur veda kainų reguliavimas. Tai sovietinis reliktas."Prezidento patarėjų pateikti argumentai dėl veto visiškai atitinka Prekybos įmonių asociacijos argumentus."Jeigu mes galutinai patvirtinsime antkainių ribojimą, tikrai anksčiau ar vėliau keliausime į Europos Teisingumo Teismą, nes kišamės į rinkos santykius", - buvo įsitikinusi socialdemokratė Birutė Vėsaitė, nors ir pripažinusi, kad problemų dėl mažmeninės prekybos "yra, ir nemažai". Kai kurie parlamentarai apgailestavo, kad V.Adamkus, vetuodamas įstatymą, nepasiūlė, kaip būtų galima išspręsti prekybininkų savavaliavimą dėl pernelyg didelių antkainių.
Nors politikai antkainių ribojimo įstatymą vadino klaida, dar kovo viduryje Seimo nariai gana vieningai priėmė įstatymą, kuriuo apribotas prekybos įmonių antkainis maisto produktams - didmeninėje prekyboje jis nebegalėtų viršyti 15 proc., mažmeninėje - 20 proc. įsigyto produkto kainos. Tokio įstatymo projektas buvo parengtas dar ankstesnio Seimo, tačiau iki šiol nebuvo priimtas, nes ir buvusioji, ir dabartinė valdančioji dauguma vis blokuodavo jo priėmimą. Bet kovo 17 d. Ko gera, tai prieštaringiausias įstatymas. Neatsimenu, kad dėl kokio kito įstatymo būtų taip vieningai balsuota, o vėliau - taip gailėtasi ir ginčytasi.
Kraštutinė tokio antkainių reguliavimo forma buvo socialistinėje sistemoje. Daugelis gyventojų dar atsimena jos ypatumus: didžiausias tokios sistemos trūkumas tas, kad atsiranda kai kurių prekių deficitas. Užuot siekęs įstatymu riboti antkainį, Seimas turėtų skatinti prekybos įmonių konkurenciją. Tai būtų patikimiausias būdas kainoms mažinti. Leiskime steigtis mažoms parduotuvėlėms, ir konkurencija automatiškai sureguliuos antkainius iki norimo dydžio. Pagal mažų įmonių tankį Lietuva gerokai atsilieka nuo ES vidurkio. Reikia atminti, jog šiuo metu šalies ekonomiką apėmusi krizė.
Taigi prekybininkai priversti konkuruoti dėl kiekvieno pirkėjo, jie ir taip stengiasi mažinti kainas. Dabar kai kurias būtiniausias maisto prekes parduodame už mažesnį nei 20 proc. antkainį. O pavyzdžiui, tokioms prekėms kaip vaisvandeniai uždedamas didesnis antkainis, kuris kompensuoja prekybos organizavimo išlaidas. Antkainių įstatymas greičiausiai numarintų nedidelių įmonių prekybą rajonuose.
Juk kuo toliau reikia vežti prekes į užmiestį, tuo didesnės sąnaudos. O prekės mašinoje vežamos nedideliais kiekiais, todėl išlaidos labai išauga. Be to, sumažėtų prekių pasirinkimas, nes kai kurių paprasčiausiai neapsimokėtų parduoti. Prekyba kurortuose taip pat būtų numirusi. Juk vasaros sezoną smulkieji prekybininkai čia užsidirba didžiausius pinigus, kurie padeda gyventi visus metus. Be to, prekiauti kurorte samdomi žmonės iš kitų miestų, todėl juos reikia ir apgyvendinti, ir pamaitinti. Namus keliems mėnesiams palikę ir į kurortą uždarbiauti atvykę žmonės tikisi ir didesnių, nei įprasta, algų.
Tikėtis, kad 20 proc. Antkainių ribojimas kainų nesumažintų. Siekiant išsaugoti pajamas, prekes galima pirkti per tarpininkus, kaskart parduodant vis brangiau, kol parduotuvės lentynoje ji galiausiai atsirastų nė kiek nepigesnė. Kita vertus, įvedus vienodą ribojamą antkainį, prekybininkai, siekdami kompensuoti galimus nuostolius, būtų priversti pakelti visų prekių antkainį iki maksimalios leistinos ribos.
Antkainis ir pelnas nėra tas pats. Daugiau nei 80 proc. antkainio tenka dengti tiesioginėms sąnaudoms, t. y. darbuotojų atlyginimams, prekių logistikai, parduotuvių nuomai, komunalinėms paslaugoms ir pan. Antkainio ribojimas verčia riboti ir sąnaudas, tad kai kurios prekių pardavimas gali apskritai tapti nuostolingas. Prekybos sektoriuje įmonių pelnas tesiekia kelis procentus, o kai kurie prekybininkai jau šiandien dirba be pelno ar nuostolingai.
Dabar, kai bendrasis vartojimas sparčiai mažėja, prekybininkai ypač konkuruoja dėl kiekvieno pirkėjo. Sumažėjus paklausai, jau dabar prekybininkai ieško būdų, kaip užtikrinti, kad kaina mažėtų.
Antkainiai vaistams
Tuo metu, kai vaistinės Lietuvoje tapo bene lankomiausia su gripu kovojančių žmonių vieta, Seimas pradėjo svarstyti Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) parengtas Farmacijos įstatymo pataisas, kuriomis planuoja apriboti nekompensuojamiesiems receptiniams vaistams taikomus antkainius. Vidutiniai antkainiai receptiniams nekompensuojamiesiems vaistams Lietuvoje mažmeninėje prekyboje svyruoja nuo 7,8 proc. iki 19,75 proc., didmeninėje - nuo 19,42 proc. iki 31,34 proc. Tačiau didžiausi antkainiai didmeninėje prekyboje kai kuriais atvejais viršija net 100 proc.
Ministras teigia, kad reguliuoti šių vaistų kainas būtina tiek mažmeninėje prekyboje, tiek didmeninėje todėl, kad vaistų rinkoje reali konkurencija neegzistuoja, - esą viską kontroliuoja keturi didieji žaidėjai, kurie vaistus parduoda ir mažmeninėje, ir didmeninėje prekyboje ir užima apie 80 proc. visos rinkos.
Dabar galiojanti vaistinių preparatų kainodaros tvarka reguliuoja didmeninius ir mažmeninius antkainius tik kompensuojamiesiems vaistams. Pastebėta, kad preparatai, esantys kompensuojamųjų vaistų kainyne, gyventojams parduodami kur kas brangiau, jei jie perkami pateikus nekompensuojamą receptą. Dabar galiojantys teisės aktai neįpareigoja vaistų gamintojų deklaruoti nekompensuojamųjų receptinių vaistų kainų, todėl sunku vertinti gamintojo kainų dinamiką.
Taigi naujajame projekte siūloma nustatyti nekompensuojamųjų receptinių vaistų rinkodaros teisės turėtojams, lygiagretaus importo leidimo turėtojams pareigą deklaruoti kainas, kuriomis jie parduoda vaistinius preparatus. SAM teigimu, maksimalūs did-meninės ir mažmeninės prekybos antkainiai nekompensuojamiesiems receptiniams vaistams yra taikomi 14 ES valstybių. Visai nereguliuoja nekompensuojamųjų vaistų antkainių tik 6 šalys, tarp jų ir Lietuva.
Palyginus daugiausia parduodamų 50 pavadinimų nekompensuojamųjų receptinių vaistų mažmenines kainas (be PVM) paaiškėjo, kad daugumos receptinių nekompensuojamųjų vaistų kainos Lietuvoje yra 40-45 proc. Ministerijos iniciatyvą riboti receptinių nekompensuojamųjų vaistų antkainius po pateikimo parėmė 67 Seimo nariai, prieš buvo 1 parlamentaras ir 9 tautos atstovai balsuodami susilaikė.
Mūsų neseniai atliktas eksperimentas parodė, kad vienos rūšies antivirusinis vaistas nuo gripo vaistinėse kainuoja vos ne dukart daugiau nei gamintojo deklaruota kaina. Ministerijai atsiųstame rašte gamintojas nurodė, kad deklaruota vaisto kaina - 70 litų, tuo tarpu vaistinėje ministerijos atstovas vaistą įsigijo už 117 litų. Gauname iš žmonių skundų, kad kainų augimas yra nepaaiškinamas. Tai yra faktas. Faktas ir tai, kad šiuo metu valstybė jokių svertų kainų augimui paveikti neturi.
Produktai su didžiausiais antkainiais
Taupymo ekspertė Andrea Woroch atskleidė, kokie produktai turi didžiausius antkainius:
- Supjaustyta mėsa: Mėsos antkainis siekia iki 60 proc., o pjaustytos mėsos - dar didesnis.
- Populiaraus prekės ženklo prieskoniai: Jiems gali būti taikomas iki 97 proc. antkainis.
- Kepiniai: Jiems gali būti taikomas iki 100 proc. antkainis.
- Populiarių prekės ženklo dribsniai: „Kellogg's Corn Flakes“ dribsnių antkainis yra vidutiniškai didžiausias - 43,5 proc.
- Elementai: Jiems prekybos centruose taikomas net 60 proc. antkainis.
- Įvairūs jau supjaustyti produktai: Jiems taikomas vidutiniškai 35 proc. antkainis, lyginant su nepjaustytu produktu.
- Buitinė chemija: Tokias prekes daug pigiau galima nusipirkti internetu ar buitinės chemijos parduotuvėse.
- Asmeninės higienos priemonės: Geriausių pasiūlymų reikėtų ieškoti vaistinėse, dideliuose prekybos centruose ar „viskas po eurą“ tipo parduotuvėse.
Degalų antkainiai
Lietuvoje benzinas ir dyzelinas kainuoja brangiausiai iš kaimyninių šalių, o šiam kurui pas mus taikomas didžiausias bendras didmenininkų ir mažmenininkų antkainis, rodo Europos energetikos portalo energy.eu duomenys.
Portalas nurodo, Lietuvoje euro95 markės benzinui taikoma bendra didmenininkų ir mažmenininkų marža yra didžiausia tarp kaimyninių Europos Sąjungos (ES) šalių ir yra labai panaši į Liuksemburgo ir Danijos. Šiose šalyse atitinkamai mažesnė yra ir degalinių kaina.
Gegužės 20 d. duomenimis, mažmeninė benzino kaina Lietuvoje buvo 1,359 euro (4,69 Lt), Estijoje 1,252 euro (4,32 Lt), Latvijoje 1,307 (4,51 Lt), Lenkijoje - 1,269 euro (4,38 Lt). Iš pateikiamų duomenų tampa aišku, kad mažesnį nei Lietuvoje antkainį benzinui taiko daugiau nei pusė ES narių.
Panaši situacija yra ir su dyzelino antkainiu - tinklalapio duomenimis, kaimyninėse šalyse jis yra mažesnis nei Lietuvoje. Energy.eu informacija rodo, kad mažmeninė dyzelino kaina Lietuvoje buvo didžiausia tarp kaimynų - 1,283 euro (4,42 Lt), Latvijoje - 1,24 euro (4,28 Lt), Estijoje - 1,242 euro (4,28 Lt), Lenkijoje - 1,264 euro (4,36 Lt). Dyzelinui mažesnį nei lietuviai antkainį taiko Austrija, Čekija, Suomija, Liuksemburgas, Rumunija, Slovėnija, D. Britanija.
Tuo metu iš energy.eu pateikiamais duomenimis, automobilinėms dujoms Lietuvoje taikoma viena mažiausių maržų ES - 0,175 euro (0,6 Lt), Latvijoje - 0,186 euro (0,64 Lt), Estijoje - 0,340 euro (1,17 Lt). Gegužės 20 d. Mažesnę maržą nei Lietuvoje taiko tik Lenkijos pardavėjai - 0,171 euro (0,59 Lt).
Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacijos vadovas Lukas Vosylius DELFI tvirtino, kad maržų dydį turėtų komentuoti ir gamintojas. Lietuvoje daugiausiai parduodama naftos perdirbimo bendrovėje „Orlen Lietuva“ pagamintų degalų.
Kartu jis pabrėžė, kad dvejus metus Konkurencijos taryba tyrė degalinių veiklą ir nustatė, kad jų antkainiai pernelyg nesiskiria nuo kaimyninių šalių.„Galėčiau remtis Konkurencijos tarybos tyrimu, kuriuo buvo nustatyta, kad degalinių maržos nėra labai skirtingos nuo kaimyninių valstybių. Aš manau, kad reikėtų tuo remtis, nes čia neaišku, kas teikia duomenis ir kaip skaičiuojama, ar skaičiuojama švieslentėje pateikiama kaina, ar įskaičiuojamos klientams taikomos nuolaidos. Bent jau mes, kaip asociacija, jokiems europiniams raportams duomenų neteikiame”, - apie tinklalapio duomenis sakė L. Vosylius.
Pašnekovas taip pat atkreipė dėmesį, kad realią Lietuvos pardavėjų maržą apkarpo kiekvieno degalinių tinklo taikomos nuolaidos lojaliems klientams.„Mūsų asociacijos nariai ne kartą yra sakę, kad daugumoje ES valstybių netaikoma tokia nuolaidų politika, kokia taikoma Lietuvoje. Kitose šalyse dažniausiai yra taip, kad kurą perki už tiek, kiek nurodyta švieslentėje, o pas mus lojaliems klientams yra taikomos nemažos nuolaidos“, - kalbėjo jis.
Paklaustas, kokios yra degalinių maržos L. Vosylius atsakė: „Asociacija nedalyvauja, nedalyvavo ir nedalyvaus kainodaroje. Tačiau galiu pasakyti, kad benzino marža Lietuvoje yra susitraukusi iki minimumo ir sudaro apie 4 proc., o su dyzelino maža, galime sakyti, yra viskas tvarkoje - ji yra apie 6-8 proc. Anksčiau būdavo teigiama, kad energetiniame sektoriuje verslas apsimoka, kai marža yra ne mažesnė nei 10 proc.“.Be to, esą negalima sakyti, kad visų šalių pardavėjai vienodai moka už degalus.„Teigti, kad visiems didmeninė kaina yra vienoda, ydinga. Praktika rodo visai kitaip. Buvo situacija, kai Lietuvai didmeninė kaina buvo mažiau patraukli nei Latvijai argumentuojant, kad į Latviją yra patogesnė logistika“, - kalbėjo pašnekovas.
Degalinių atstovas priminė, kad maždaug pusę litro degalų kainos sudaro mokesčiai - akcizas ir PVM, po to nemaža dalis tenka didmeninei kuro kainai, o likusi dalis tenka degalinėms.„Jeigu šiandien iš kainos atimtume degalinių maržą, degalų kaina stipriai nesumažėtų, nes tokios yra pasaulinės tendencijos, kad kainos yra didelės. Mes tikrai nesižavime kylančiomis kainomis, suprantame, kad kuo didesnės kainos mūsų degalinėse, tuo mūsų vartotojai turi daugiau paskatų dairytis į Rusiją ar Baltarusiją, kur kainos greičiausiai niekada nesusilygins su ES“, - tvirtino L. Vosylius.„Orlen Lietuva“ savo komentarų nepateikė.
Konkurencijos tarybos atsakyme DELFI nurodoma, kad pernai taryba nutraukė tyrimą dėl galimo degalų pardavėjų kartelio, „kadangi pagal surinktus duomenis nebuvo pagrindo teigti, kad naftos produktais prekiaujantys ūkio subjektai sudarė Konkurencijos įstatymo draudžiamą susitarimą“.
Tačiau šiuo metu konkurencijos taryba atlieka du tyrimus dėl konkurencijos degalų rinkoje, susijusius su galimai nepraneštomis ūkio subjektų, užsiimančių mažmenine prekyba degalais, koncentracijomis rinkoje.
DELFI primena, kad balandžio 18 d. Konkurencijos taryba paskyrė bendrovei „Lukoil Baltija“ 1,177 mln. Lt baudą už degalinių koncentracijos įgyvendinimą nepranešus apie tai Konkurencijos tarybai ir negavus leidimo tokios koncentracijos įgyvendinimui.
Stebina kuro kainos ir algos
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) docentas Vidmantas Pumputis tvirtino, kad europiniame tinklalapyje pateikiami duomenys pateikia paaiškinimus, kodėl Lietuvoje kuras brangesnis nei kaimyninėse šalyse.„Nuolat kalbama, kad Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje kuras yra pigesnis nei pas mus, nors mokesčiai yra panašūs. Pagal šios dienos portalo duomenis, benzinas ir dyzelinas, lyginant su Estija, Latvija ir Lenkija Lietuvoje yra brangiausias. Daugelis klausia, kodėl taip yra? Atsakymas paaiškėja panagrinėjus parduodamo kuro sudedamąsias dalis. Pagal šio portalo duomenis, į akis krenta gana skirtingos kuro pardavimo maržos - kuro perdirbimo, transportavimo, draudimo ir pardavimo sąnaudos. Lietuvoje jie didžiausi“, - komentavo jis.
Tačiau V. Pumputis nesiėmė vertinti, kas galėtų lemti tokius skirtumus.„Kyla klausimas, kodėl Estijoje vieno parduodamo litro dyzelino pardavimo marža yra 51 centai, o Lietuvoje - net 82 centai, taigi skirtumas - 31 centas. Norint tiksliai išsiaiškinti, kodėl taip yra, reikėtų detalesnių tyrimų. Logiškai galvojant, kuro perdirbėjų dalis turi būti vienoda visoms Baltijos šalims.
Tuo metu, kai vaistinės Lietuvoje tapo bene lankomiausia su gripu kovojančių žmonių vieta, Seimas pradėjo svarstyti Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) parengtas Farmacijos įstatymo pataisas, kuriomis planuoja apriboti nekompensuojamiesiems receptiniams vaistams taikomus antkainius. Vidutiniai antkainiai receptiniams nekompensuojamiesiems vaistams Lietuvoje mažmeninėje prekyboje svyruoja nuo 7,8 proc. iki 19,75 proc., didmeninėje - nuo 19,42 proc. iki 31,34 proc. Tačiau didžiausi antkainiai didmeninėje prekyboje kai kuriais atvejais viršija net 100 proc.
Ministras pateikė duomenis, kokie nekompensuojamųjų receptinių vaistų antkainiai buvo iki 2002 m., kai rinka buvo reguliuojama, ir dabar. Pasak jo, iki 2002 m. didmeninėje prekyboje antkainiai svyravo ir buvo 6-18 proc., tuo metu dabar vidutinis antkainis siekia nuo 18,55 proc. iki 31,34 proc. Pavyzdžiui, nustatyta, kad vaistų, kurie kainuoja 10-20 litų, grupėje antkainis kartais siekdavo 136 proc., kai kaina kiek didesnė nei 20-30 litų, didžiausias užfiksuotas antkainis - 161 proc. Grupėje, kur vaisto kaina viršija 100 litų, buvo nustatytas 129 proc. A.Čaplikas prognozuoja, kad jeigu parlamentarai pritars siūlomoms pataisoms, nekompensuojamieji receptiniai vaistai gyventojams atpigs 15-20 proc., ir iš viso, pasak jo, būtų sutaupoma 40-60 mln.
Ministras teigia, kad reguliuoti šių vaistų kainas būtina tiek mažmeninėje prekyboje, tiek didmeninėje todėl, kad vaistų rinkoje reali konkurencija neegzistuoja, - esą viską kontroliuoja keturi didieji žaidėjai, kurie vaistus parduoda ir mažmeninėje, ir didmeninėje prekyboje ir užima apie 80 proc. visos rinkos.
Dabar galiojanti vaistinių preparatų kainodaros tvarka reguliuoja didmeninius ir mažmeninius antkainius tik kompensuojamiesiems vaistams. Pastebėta, kad preparatai, esantys kompensuojamųjų vaistų kainyne, gyventojams parduodami kur kas brangiau, jei jie perkami pateikus nekompensuojamą receptą. Dabar galiojantys teisės aktai neįpareigoja vaistų gamintojų deklaruoti nekompensuojamųjų receptinių vaistų kainų, todėl sunku vertinti gamintojo kainų dinamiką.
Taigi naujajame projekte siūloma nustatyti nekompensuojamųjų receptinių vaistų rinkodaros teisės turėtojams, lygiagretaus importo leidimo turėtojams pareigą deklaruoti kainas, kuriomis jie parduoda vaistinius preparatus. SAM teigimu, maksimalūs did-meninės ir mažmeninės prekybos antkainiai nekompensuojamiesiems receptiniams vaistams yra taikomi 14 ES valstybių. Visai nereguliuoja nekompensuojamųjų vaistų antkainių tik 6 šalys, tarp jų ir Lietuva.
Palyginus daugiausia parduodamų 50 pavadinimų nekompensuojamųjų receptinių vaistų mažmenines kainas (be PVM) paaiškėjo, kad daugumos receptinių nekompensuojamųjų vaistų kainos Lietuvoje yra 40-45 proc. Ministerijos iniciatyvą riboti receptinių nekompensuojamųjų vaistų antkainius po pateikimo parėmė 67 Seimo nariai, prieš buvo 1 parlamentaras ir 9 tautos atstovai balsuodami susilaikė.
Mūsų neseniai atliktas eksperimentas parodė, kad vienos rūšies antivirusinis vaistas nuo gripo vaistinėse kainuoja vos ne dukart daugiau nei gamintojo deklaruota kaina. Ministerijai atsiųstame rašte gamintojas nurodė, kad deklaruota vaisto kaina - 70 litų, tuo tarpu vaistinėje ministerijos atstovas vaistą įsigijo už 117 litų. Gauname iš žmonių skundų, kad kainų augimas yra nepaaiškinamas. Tai yra faktas. Faktas ir tai, kad šiuo metu valstybė jokių svertų kainų augimui paveikti neturi.
Apibendrinant, antkainis yra svarbus prekybos elementas, lemiantis galutines kainas vartotojams. Jo dydis priklauso nuo įvairių veiksnių, įskaitant prekių rūšį, prekybos vietą ir ekonominę situaciją šalyje.