Koks turi būti idealus valdovas?

Skirtingų vadovų tipai ir jų veiksmų pasekmės buvo nagrinėjami gerokai anksčiau, nei atsirado vadybos mokyklos, psichologiniai testai ar „leadership frameworkai“. Iš pirmo žvilgsnio religinė, ji iš tiesų yra labai tiksli vadovo psichologijos studija. Vienas seniausių ir kartu stebėtinai aktualių pasakojimų apie valdžią - dviejų Izraelio karalių istorija.

Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokios savybės turėtų būti būdingos idealiam valdovui, remiantis įvairių istorinių asmenybių pavyzdžiais ir filosofinėmis idėjomis.

Mozė, vienas iš geriausių lyderystės pavyzdžių.

Reaktyvus vadovas: kai valdžia tampa gynyba

Saulius ir Dovydas gyvena nuolatinio spaudimo sąlygomis: karai, lūkesčiai, išorinės grėsmės, vidinė konkurencija. Abu turi valdžią, abu klysta, abu patiria baimę. Tačiau vienas psichologiškai palūžta dar būdamas valdžioje, o kitas išlieka net tada, kai valdžios netenka. Tai skirtumas tarp reaktyvaus ir refleksyvaus vadovo. Šis skirtumas nėra moralinis - jis struktūrinis.

Saulius į valdžią ateina ne kaip tironas. Pradžioje jis net kuklus, vengiantis dėmesio. Tačiau jo tapatybė labai greitai susilieja su vaidmeniu. Aš esu karalius jam reiškia aš esu. Kai šis statusas ima svyruoti, ima byrėti visa vidinė struktūra.

Reaktyvus vadovas gyvena nuolatinėje grėsmės būsenoje. Jis ne tiek vadovauja, kiek reaguoja. Sprendimai gimsta ne iš krypties, o iš baimės ją prarasti. Kontrolė ima pakeisti pasitikėjimą, lojalumas - dialogą, o greiti sprendimai - gilesnį mąstymą.

Sauliaus konfliktas su Dovydu nėra asmeninis. Dovydas jam pavojingas ne kaip karys, o kaip alternatyvus pripažinimo centras. Nuo šio momento Saulius pradeda kovoti ne su priešais, o su šešėliais. Tai klasikinė reaktyvaus vadovo trajektorija: kuo labiau silpnėja vidinis stabilumas, tuo stipriau spaudžiama išorė.

Refleksyvus vadovas: kai tapatybė nepririšta prie posto

Dovydas atrodo visiškai kitaip. Ir tai svarbu pabrėžti - jis nėra idealus herojus. Jis daro sunkias, net tragiškas klaidas. Tačiau jo tapatybė nėra pririšta prie sosto. Jis išlieka savimi būdamas persekiojamas, slapstydamasis, laukdamas. Jis geba reflektuoti, prisiimti kaltę, keisti elgesį, negriaudamas savęs.

Refleksyvus vadovas nebijo pažvelgti į save, nes jo „aš“ nėra trapus. Jis gali būti silpnas, laikinai klystantis, nepopuliarus - ir vis tiek išlikti. Tai nėra minkštumas. Tai psichologinis atsparumas.

Reaktyvaus vadovo problemos šiuolaikinėje vadyboje

Šiuolaikinėje vadyboje reaktyvūs vadovai dažnai atrodo labai efektyvūs trumpuoju laikotarpiu. Jie kelia ambicingus tikslus, didina tempą, spaudžia organizaciją „neatsilikti“. Tačiau ilgainiui tokia sistema ima gyventi gynybos režimu.

Tai labai aiškiai matyti Wells Fargo istorijoje. Ilgą laiką organizacija buvo laikoma sėkmės pavyzdžiu - augantys rodikliai, ambicingi pardavimų planai. Tačiau viduje susiformavo kultūra, kurioje svarbiausia tapo ne realybė, o reakcija į vadovų lūkesčius. Kai tiesa tampa pavojinga, žmonės ima ją koreguoti. Ne iš blogos valios, o iš išlikimo instinkto.

Panaši dinamika matoma ir Boeing atvejyje. Čia problema nebuvo kompetencijos stoka, o vadovavimo reakcija į konkurencinę grėsmę. Kai organizacija gyvena nuolatiniu spaudimu „neatsilikti“, kompromisai normalizuojami, o kritika ima atrodyti kaip kliūtis. Tai reaktyvaus mąstymo pasekmė - sprendimai trumpėja, o rizika kaupiasi tyliai.

Refleksyvaus vadovo privalumai šiuolaikinėje vadyboje

Refleksyvūs vadovai dažnai nėra ryškiausi ar garsiausi. Tačiau jie kuria organizacijas, kurios atsparios neapibrėžtumui. Jie leidžia egzistuoti nemaloniems klausimams, nes žino, kad nutylėta problema visada kainuos brangiau.

Vienas ryškiausių pavyzdžių - Satya Nadella, perėmęs Microsoft vadovavimą tuo metu, kai įmonė buvo stipri finansiškai, bet silpnėjanti kultūriškai. Vidiniai karai, „mes viską žinom“ mąstysena, silpnas gebėjimas mokytis. Nadella pradėjo ne nuo struktūrų, o nuo klausimo apie mąstyseną - kaip organizacija mąsto, kad gauna būtent tokius rezultatus.

Tai leido sukurti kultūrą, kurioje klaidos tapo analizuojamos, o ne slepiamos. Kritika - informacija, o ne grėsmė. Vadovas nustojo būti vieninteliu atsakymų šaltiniu. Tokios organizacijos auga ne todėl, kad neklysta, o todėl, kad mokosi greičiau nei aplinka keičiasi.

Reaktyvumo ir refleksyvumo sinergija: Napoleono pavyzdys

Būtent čia labai tiksliai įsiterpia Napoleonas Bonapartas. Jis nėra nei grynas Saulius, nei grynas Dovydas. Ilgą laiką jis buvo ideali pusiausvyra tarp reakcijos ir refleksijos.

Napoleonas kūrė sistemas, kurios leido kitiems veikti savarankiškai. Korpuso sistema buvo ne tik karinė naujovė, bet ir vadybinė logika: decentralizuoti sprendimus, bet išlaikyti bendrą kryptį. Jis pasitikėjo ne abstrakčiai žmonėmis, o architektūra, kuri leido žmonėms būti stipriems.

Jis nuolat mokėsi - analizavo kampanijas, koregavo metodus, keitė taktiką. Jo refleksija buvo praktiška. Tuo pat metu jis buvo labai reaktyvus - greitas, ryžtingas, gebantis veikti neapibrėžtume. Skirtumas tas, kad šis reaktyvumas kilo ne iš baimės, o iš galimybių suvokimo.

Lūžis įvyko tada, kai sėkmė pradėjo naikinti refleksiją. Kai vadovas ima tikėti, kad sistema veikia todėl, kad jis pats neklysta. Delegacija ima trauktis, sprendimai grįžta į centrą, o reakcija virsta gynyba. Tai universali vadovavimo rizika - ne epochos, o psichologijos klausimas.

Kodėl vieni palūžta, o kiti išlieka

Vadovai palūžta ne todėl, kad jiems trūksta kompetencijos. Jie palūžta tada, kai jų tapatybė sutampa su vaidmeniu. Kai vaidmuo ima svyruoti, nelieka į ką atsiremti. Tada lieka tik reakcija - spaudimas, kontrolė, kaltųjų paieška.

Išlieka tie, kurių tapatybė platesnė nei pareigos. Jie gali būti silpni, klystantys, laikinai pralaimintys - ir vis tiek likti savimi. Jie reflektuoja, nes nebijo savęs be titulo.

Istorija ir literatūra pateikia mums daugelį įvairių valdovų pavyzdžių. Vieni išgarsėjo savo žiaurumu, kiti atvirkščiai-buvo žinomi dėl jų išminties ir teisingumo. Aišku , pasaulio istorijoje idealių valdovų paveikslų yra nedaug, tačiau tai nereikšia , kad kita dalis jų yra nereikšminga mūsų visuomenei.

Deja , šiandien aktuali yra valdžios problema - valstybių vadovai dažnai negalvoja apie savo tautą , neklauso jos pageidavimų bei priima žiaurius sprendimus. Svarbiausia yra tai, kad jis būtų griežtas , bet tuo metu teisingas ir mokantis nešti atsakomybę ne tik už save , bet ir už visą tautą. Tačiau valdovas ir neturi būti idealus.

Kaip jau minėjau, viena svarbiausių valdovo savybių yra teisingumas.

Absoliuti dauguma vienalaikių šaltinių nušvietė jį išskirtinai neigiamai. Ko gero, vienintelė 1268 m. popiežiaus Klemenso IV bulė pristatė Mindaugą šviesiomis spalvomis. Taip iš dalies atsirado politiko, naudojusio „merovingiškas“ priemones, vaizdinys. XIX-XXI a. pr. istoriografija rėmėsi tais pačiais kronikų ir metraščių vaizdiniais.

Hipatijaus metraštis rašo, kad Mindaugas „pradėjo žudyti savo brolius ir savo sūnėnus, o kitus išvarė iš Lietuvos žemės...“ Esą valstybės kūrimas buvo paremtas smurtu ir žudynėmis. Būtent šis metraštis nukalė Mindaugo, išskirtinai „blogo“ valdovo, įvaizdį, nors neigiamai jį charakterizuoja ir kitas tą epochą nušviečiantis šaltinis - Eiliuotoji Livonijos kronika.

„Blogo“ valdovo charakteristika Haličo-Voluinės metraštis (HVM) buvo sudarytas XIII a. pab. Haliče. Kartu su vadinamuoju Kijevo metraščiu jis įtrauktas į Hipatijaus metraštį, kuris ne kartą buvo redaguojamas ir papildomas, geriausiai išlikę Chlebnikovo ir Pogodino daryti nuorašai.

DHM nepateikia išsamios Mindaugo charakteristikos. Tokie būdo bruožai kaip išdidumas, žiaurumas ir pan. paminėti keliose metraščio vietose, iš esmės neinformatyvūs, stereotipiniai, beveik nieko nesakantys apie konkretų asmenį. Tokių „žiaurių“, „išdidžių“ valdovų, kunigaikščių, vyskupų su kitais kronikų ir metraščių herojais, nemėgstančiais, kad kas nors būtų už juos pranašesnis, charakteristikų viduramžių raštija nestokoja.

Kronikininkai, metraštininkai, apibūdindami vienus ar kitus personažus, rėmėsi viduramžiška „gėrio“ ir „blogio“ samprata, o gėris buvo glaudžiai susijęs su grožiu, - kartais jie sutapatinami, o kartais išskiriami.

Herojus - tai ne tiek idealus (geras), kiek teisingas valdovas (rex iustus). Teisingumas ir gėris - labai glaudžiai tarpusavyje susijusios moralinės kategorijos, teisingas valdovas įkūnija visas „gero žmogaus“ savybes, kurias išryškina ne tik bendro pobūdžio apibūdinimai („teisingas“, „pamaldus“, „drąsus“ ir t. t.), bet ir tam tikri, atrodytų, „nestandartiniai“ poelgiai. Teisingas valdovas turįs susidoroti su priešais teisingomis priemonėmis, o ne iš pasalų ar klastingai mėtydamas pėdas.

Nevalia be reikalo plėšikauti, reikia garbingai kovoti ir siūlyti garbingas taikos arba susitarimo sąlygas. Antai lenkų kunigaikščio Vladislovo Laibakojo (XIII a. pirmoji pusė) nenoras kautis iš anksto sutartoje vietoje, jo karių puolimas iš pasalų buvo įvardytas kaip niekingas, niekšiškas poelgis, nederantis su teisingo, garbingo, gero valdovo vaizdiniu.

Panašiai vertinamas ir Vilhelmo Užkariautojo priešininkas Haroldas, ir kt. Blogo valdovo kariai dažnai tapatinami su plėšikais, avantiūristais, žmogžudžiais. Apskritai plėšikauti galėjęs tik blogas žmogus, tironas, o ne garbingas, teisingas ir geras valdovas.

Buvo ir dar vienas herojų vaizdavimo kodas - valdovai vadinami kone šventaisiais, labai pamaldžiais, kovojančiais už Bažnyčios teises ir visų krikščionių gerovę. Tokie krikščioniški valdovai iš prigimties negalėjo būti blogi, o juo labiau nusidėti. Kad išryškintų teigiamas tokių valdovų savybes, kronikininkai, metraštininkai neretai priešpriešindavo juos pagonims.

Atsižvelgus į tai, darosi aiškiau, kokį Mindaugą vaizdavo DHM. „Pasakojime apie Danilo kovą prieš totorių jungą“ yra bene ilgiausias intarpas, skirtas Mindaugui, - čia metraštininkas nutapė tikro antiherojaus paveikslą.

Jau pirmosios eilutės kaltina Mindaugą, esą šis neteisėtai užgrobė savo giminaičių žemes ir turtus: „Visa Lietuvos žemė buvo paimta ir nesuskaičiuojamos jų [t. y. sūnėnų Tautvilo ir Gedvydo su jų dėde Vykintu - M. Š.] gėrybės ir jų turtas buvo užgrobtas.“ Metraštininkas, kad ir netiesiogiai, vis dėlto leidžia suprasti, kad kartu užvaldyta ir Lietuvos dalis, priklausiusi minėtiems sūnėnams.

Tai liudytų ne tik cituoti žodžiai „Visa Lietuvos žemė buvo paimta...“, bet ir Mindaugo sprendimas fiziškai susidoroti su giminaičiais: „...pasiuntė prieš juos savo karius, norėdamas juos nužudyti“.

Pasakojimą apie Mindaugo „neteisėtą“ iškilimą, ko gero, reikėtų sieti su Haličo kunigaikštystės siekiu įsitvirtinti ne tik jotvingių žemėse, bet ir Lietuvos pasienyje, nes per visą XIII a., tiek Mindaugo laikais, tiek vėliau, Haličas ir Lietuva varžėsi tarpusavyje dėl Juodosios Rusios pajungimo.

Esą Mindaugas negarbingai elgėsi su giminaičiais, egoistiškai siekė vienvaldystės Lietuvoje. Šitaip elgtis galėjo tik tironas, neteisėtai plečiantis savo valdžią kitų sąskaita, iš savo artimųjų atimantis ne tik valdžią ir turtą, bet ir rezgantis klastingus planus, kad juos pražudytų, - pasiuntė sūnėnus kariauti į Rusią.

Įdomu palyginti Vykinto, papirkinėjusio jotvingius ir žemaičius, apibūdinimą su Mindaugo, esą papirkusio Livonijos magistrą Andrių iš Štirlando, charakteristika. Aprašant Vykinto kelionę pas jotvingius ir žemaičius, be didelių emocijų konstatuota, kad šie buvę papirkti.

O kai to paties ėmėsi Mindaugas, metraštininkas griebėsi už galvos: „O varge, varge! Auksu apakinęs savo akis [magistras Andrius iš Štirlando - M. Š.], dabar gi nuo jų [lietuvių - M. Š.] patiria bėdą!“ Esą magistro palankumą Mindaugas vos ne vos išmeldęs, tuo dar įtaigiau pabrėžiamas negarbingas jo elgesys su sūnėnais ir juos palaikančiu Haličo kunigaikščiu Danilu.

Tautvilui pabėgus į Rygą, klastūnas ir bailys Mindaugas esą taip išsigandęs, kad suskubo papirkti magistrą. Toks elgesys negarbingas, nes teisėtas ir geras valdovas niekada nesižemintų, papirkinėdamas savo priešus. O kad Vykintas papirkinėjo jotvingius su žemaičiais, atseit nėra didelė nuodėmė. Tik iš bendro konteksto galima nujausti: papirkinėjimas būdingas apskritai negarbingiems pagonims.

Dar vienas svarbus niuansas - Vykinto papirkinėjimus metraštininkas laiko „teisėta“ kova su „užgrobėju“ Mindaugu, tiesa, taip elgėsi pagonis. O Mindaugas, papirkdamas magistrą, toliau tęsė „negražius“ savo darbus: „Mat pasiuntė daug aukso ir sidabro ir indų, ir sidabrinių, ir auksinių, ir gražių, ir daug žirgų tardamas „jeigu užmuši ir papjausi Tautvilą, dar daugiau gausi“.“ Ypač išryškinamas Mindaugo, nuožmaus ir klastingo valdovo, vaizdinys.

Čia daromas skirtumas tarp dviejų mėginimų nužudyti Tautvilą - pirmą kartą, prisidengdamas kovomis su Rusia, pasiuntė karius, kad šie nužudytų sūnėną, o dabar papirko magistrą. Neužmirškime, kad antruoju atveju Mindaugas norėjo nužudyti jau ne pagonį, bet krikščionį Tautvilą, kuriam, anot metraštininko, „nori padėti Dievo riteriai ir vyskupas“, t. y. Rygos vyskupas Mikalojus ir Livonijos ordinas.

Kova, prasidėjusi lyg ir dėl Lietuvos dalies, priklausiusios sūnėnams, neteisėto užgrobimo, dabar pakylėjama iki kovos su klastingai nuožmiu valdovu pagoniu. Beje, Eiliuotoji Livonijos kronika apie jokį Andriaus iš Štirlando papirkimą nekalba, Mindaugas susitarė su magistru, šnekučiuodamasis per draugišką puotą.

Nors Mindaugas apsikrikštijo, „tačiau jo krikštas buvo apgaulingas“, - teigia metraštininkas. Antraip jam būtų nepatogu konstruoti siužetų, kaip „geri“ krikščionys Danilas ir Tautvilas kovoja su „blogu“ krikščioniu Mindaugu. Maža to, „tikras“ krikštas reikštų, kad yra „teisėti“ ir ankstesni, ir vėlesni Mindaugo veiksmai.

Iš to aiškėja, kodėl DHM metraštininkas apskritai nutylėjo Mindaugo karūnacijos faktą. Dar viena svarbi aplinkybė, kad apie Tautvilo krikštą metraštininkas rašo: „Rygiečiai priėmė jį itin garbingai ir pakrikštijo.“ Taigi Tautvilo krikštas irgi buvęs „tikras“.

Valdovai palūžta ne todėl, kad jiems trūksta kompetencijos. Jie palūžta tada, kai jų tapatybė sutampa su vaidmeniu. Kai vaidmuo ima svyruoti, nelieka į ką atsiremti. Tada lieka tik reakcija - spaudimas, kontrolė, kaltųjų paieška.

Išlieka tie, kurių tapatybė platesnė nei pareigos. Jie gali būti silpni, klystantys, laikinai pralaimintys - ir vis tiek likti savimi. Jie reflektuoja, nes nebijo savęs be titulo.

Niccolo Machiavelli gimė 1469 m., o mirė 1527 m. Žinoma, sąmokslų ir intrigų sūkuryje - Italijoje. Jis buvo Dešimties tarybos sekretorius. Likę archyvai liudija, kad vyriškis buvo itin produktyvus ir darbštus politikas. Kaip ir daugelis veikėjų, kurių vardai ataidi iki mūsų dienų - jis patyrė tremtį. Žlugus respublikai N.

„Valdovas“ yra pats garsiausias ir nuo pirmojo išleidimo savo populiarumo neprarandantis veikalas. Jame kartą ir visiems laikams paprastai ir atvirai pateikiamas patarimų rinkinys valdovui. N. Machiavelli pradeda gana santūriai sakydamas, kad „valdovas turi mokėti naudotis tiek žmogaus, tiek žvėries prigimtimi: vena be kitos negali išsiversti“ ir čia pat tęsia,“todėl valdovas, priverstas veikti kaip žvėris, turi imti sau pavyzdžiu liūtą ir lapę, nes liūtas neišsisaugo spąstų, o lapė neapsigina nuo vilkų.

Jokių liūtaširdiškų svajonių - N. Machiavelli savo kailiu patyręs, kad žmonės yra klastingi ir godūs. Valdovas nėra geresnis. Jis tiesiog daug gudresnis už bet kurį kitą žmogų. Jo išmintis turi būti gerokai atmiešta gudrumu. Jis atsargus ir staigus.

N. Machiavelli traktato ypatybė - atvirumas ir adekvatus realijų vertinimas. Unikalu tai, kad valdovo paveikslas veikale taip pat yra ir humaniško valdovo paveikslas. Prioritetas ne tobulos asmenybės, bet tobulos valdžios projektas. Kalbant dar drąsiau - asmenybės čia nebėra, tad netikslinga kalbėti apie moralę.

Yra valstybė ir jos gerovė - priemonės tam užtikrinti yra įvairios. Dėl to N. N. Machiavelli savo veikale referavo visą valdovo aplinką, valstybių tipus, valdžios įgijimo būdus, santykių su valdiniais ir kilmingai dvariškiais aukso vidurį, karines pajėgas.

Kariuomenės reikalą galima laikyti žiaurių laikų atgyvena, tačiau pasaulyje nuolat prasiveržia ginkluoti konfliktai, kurie gali išsiskleisti grandinine visą pasaulį šluojančia karo banga. Atrodo, kad „Valdovas“ yra tapęs vadovėliu, o makiavelizmas tobulu modeliu visokio plauko vadovams ir vadybininkams šiandien. Būtent tokiems norisi rekomenduoti pavartyti ir perskaityti N. Machiavelli. Tik suvokusi, kad kalbama ne apie asmenį, bet apie valdovą, ne apie asmenybės, bet apie valdžios viziją pati atsikračiau šiokios tokios antipatijos, kurią jaučiau N. Machiavelli.

Konfùcijus (Kong Fuzi), tikr. Kong Qiu 551 pr. Kr.Čiufu (Lu karalystė, dab. Šandongo provincija) 479 pr. Kr.Čiufu (Lu karalystė, dab. Šandongo provincija), kinų mąstytojas, pedagogas. Tėvas buvo kilmingas, mirė, kai Konfucijui buvo dveji metai; šeima patyrė skurdą.

Konfucijus anksti pradėjo pedagoginę veiklą, įkūrė pirmąją žinomą privačią mokyklą. Savo mokymą siekė įgyvendinti praktikoje, bet nėra patikimų duomenų, kad būtų ėjęs svarbias politines pareigas. Apie 496 prieš Kristų Konfucijus buvo priverstas palikti gimtinę ir kartu su mokiniais 13 metų keliavo po gretimas valstybes nesėkmingai ieškodamas valdovo, kuris leistų jam praktiškai įgyvendinti politinius ir etinius socialinius idealus.

Konfucijus vienas pirmųjų filosofijoje ėmė nuosekliai tyrinėti žmogų kaip veiklią, kūrybingą ir socialią asmenybę. Suformavo kinų mąstymo tradicijoje įsitvirtinusią idealios asmenybės sampratą. Pavyzdinė asmenybė, arba kilnus žmogus (dziun dzi), yra išsilavinęs, įvairius menus įvaldęs dvasios aristokratas. Tai ne prigimtinė ar socialinė, o dorovinė etinė kategorija - kilniu žmogumi ne gimstama, o tampama laikantis deramo gyvenimo būdo, einant teisingo gyvenimo keliu (dao).

Kilnaus žmogaus įvaizdis pateikiamas kaip idealas, siekiamybė, visą gyvenimą trunkantis saviugdos procesas ir priešinamas menko žmogaus (siao žen) kasdieniam savanaudiškumui. Šios asmenybės pagrindinės savybės - žmoniškumo, atjautos (žen), ritualų, elgesio principų laikymosi (li) ir teisingumo, teisingo nusiteikimo (i) dorybės - skleidžiasi tik santykyje su kitais žmonėmis kartu tapdamos socialinės harmonijos ir gerovės pagrindu.

Jos gali būti suprantamos ir įgyvendinamos tik visos kartu kaip neskaidoma visuma. Yra ir išvestinės dorybės: sūniškasis nuolankumas (siao), lojalumas (džong), tolerancija (šu), pagarba (dzing), narsa (jong), išmintingumas (dži) ir kitos.

Žmogaus elgesys gamtoje ir visuomenėje lemia ne tik jo etinę vertę, bet ir būtį - tai, kas jis yra. Dėl šios nuostatos Konfucijaus mąstyme svarbią vietą užima švietimas - jis turįs būti prieinamas kiekvienam neatsižvelgiant į socialinę ar turtinę padėtį.

Mokymasis yra visą gyvenimą trunkantis saviugdos procesas sekant tradicijos perduodama išmintimi (senovės, kaip aukso amžiaus, samprata buvo viena svarbiausių ir labiausiai išplėtotų Konfucijaus idėjų).

Politinėje socialinėje filosofijoje glaudžiai susipynusios politinė ir bendruomeninė sferos: valdovas lyginamas su tėvu, pavaldiniai - su vaikais. Politinio stabilumo svarbus šaltinis yra harmoninga šeima. Žmogus neatskiriamas nuo šeimos, o ši - nuo valstybės, todėl asmenybės savikūra ir saviugda turinti vesti į aktyvią socialinę politinę veiklą.

Valdovas privalo būti kilniu žmogumi arba visomis jėgomis to siekti. Jis turi valdyti vadovaudamasis ne įstatymais ir bausmėmis (šie demoralizuoja žmones), o savo asmeniniu pavyzdžiu, kilniam žmogui deramais dorovės principais.

Suaugę mano, kad vienas kitą reikia valdyti - t.y., kurti įstatymus, kurie „įsakinėtų” ir valdytų žmogų. Šitą jie vadina „valstybingumu”. Mūsų protėviai kovėsi ne prieš kryžiuočius, o prieš „valstybingumą”, t.y. Suaugę nutarė, kad teisingiausia valstybė yra „demokratija” - kai daugumos nuomonė skaitoma teisinga. Bet ar tikrai dauguma „teisesnė” už mažumą?

Ką reiškia „Skaldyt ir Valdyt” ?

tags: #koks #turi #buti #valdovas