Jei jau įsigijote sodybą kaime, tai ir jos puošyba neturėtų tapti labai miestietiška. Žodžiu, apie tai pagalvoti pats metas, nes ruduo - geras laikas sodinti daugiametės ir dvimetes gėles, o taip pat krūmus. Kviečiame susipažinti su populiariausiomis gėlėmis, kurios puikiai tiks jūsų darželiui.
Tradiciniai darželiai Lietuvoje
Lietuvoje darželiais paprastai rūpinosi mergelės, tai buvo tartum jų vizitinė kortelė. Pagal darželį buvo sprendžiama ir apie sodybos šeimininkus. Skirtinguose Lietuvos regionuose žolynų įvairovė skyrėsi. Manoma, kad tradiciniai kaimų darželiai atsirado po Valakų reformos XVI amžiaus antroje pusėje, valstiečiams pradėjus savarankiškai ūkininkauti.
Augalų pasirinkimą lėmė atsparumas vietinėms klimato sąlygoms, nesudėtinga priežiūra, dekoratyvumas, naudingos vaistinės, maistinės ar dažinės savybės. Lietuvos kaimų gėlių darželiuose vešančios ar auginamos vertingos augalų rūšys (kartais veislės) yra gamtos paveldo dalis.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2020 metų vasario 5 dienos įsakymu Nr. DI-64 augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas buvo suteiktas dekoratyvių augalų lauko kolekcijai „Senieji Lietuvos darželių augalai: kvapnūs, puošnūs, gydantys“, esančiai Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Minimoje kolekcijoje saugomi šešiasdešimties senųjų darželių augalų rūšių pavyzdžiai ateities kartoms.
Mūsų aplinka nuolat keičiasi, atsivežam naujų augalų, todėl ir darželių augalų įvairovė, formos taip pat kinta. Pasak Gražinos Žumbakienės, iki Pirmojo pasaulinio karo lysvelių planas buvo ne itin prašmatnus: pagal tvorelę ar namo sieną sukastos pailgos lysvelės, o centrinės lysvelės buvo keturkampės ar apvalios. Tarpukaryje jau ruošė širdelės, rombo, mėnulio formos lysves. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, jos įgijo valstybingumo ženklų formą: Šaulių kryžius, Vyčio kryžius, Gedimino stulpus.
Tradiciniai darželiai skirtinguose regionuose
Aukštaitija
Kiekvienoje Aukštaitijos sodyboje buvo gėlių darželis, kuris buvo sodinamas dėl grožio. Pagal darželį buvo sprendžiama ir kokia gaspadinė: jei gėlių darželis prastas, tai ir šeimininkė nedarbšti. Gėlių darželis buvo ypač svarbus mergaitėms. Jei šeimoje būdavo dukterų, tai jos jau nuo 10-12 metų perimdavo darželio tvarkymą iš mamos. Vėliau merginos išeidamos iš namų pasiimdavo kartu ir sodinamų gėlių, kurias vėliau labai saugodavo. Be to, gėlių reikėjo ir tradicijomis išlaikyti, ir vaistams.
Aukštaitės gėlių darželį paprastai rengdavo prie gyvenamo jo namo , lysvelės dažniausiai būdavo apskritos, jas vadino lovelėmis. Tik Rytų Aukštaitijoje lysveles darė keturkampas ir vadino eželėmis. Lysvelių kraštus apdėdavo akmenukais ir paprastai juos baltindavo. Kartais tvrtindavo velėna, augalais, karklų vytelėmis.
Aukštaitėms svarbiausiai buvo ne augalų grožis, o kvapas ir vaistingumas. Bijūnai (Paeonia L.) sodino dėl puošnių kvapių didelių žiedų. Ypač buvo vertinamos anktyvos raudonais žiedais žydinčios pivonijos. Ir tai buvo ta gėlė, kuria niekas nenorėjo dalintis. Diemedis (Artemisia abrotanum L.) - aromatingas puskrūmis. Plunksnalapes rudbekijas (Rudbeckia laciniata L.) dar vadintas geltonaisiais jurginais sodino prie tvoros ir namo kampuose. Dviragės leukonijos (Matthiola bicornis DC.) žinomos naktinukų pavadinimu buvo sodinamos dėl kvepiančių vakarais žiedų svaigumo. Kvapioji razeta (Reseda odorata L.) - mylimiausia ir garbingiausia gėlė dėl žiedų kvapo ir ilgo žydėjimo.
Dzūkija
Vos tik vyrai suręsdavo pirkią, tuoj dzūkės šalia jo sodindavo gėlių darželį. Sakydavo, kad jeigu prieš pirkią nėra gėlių darželio, tai reiškia jau niekas tokioje pirkioje ir negyvena. Darželį suskubdavo sodinti dėl gražumo, linksmumo ir pasidžiaugimo. Jis turėjo būti tvarkingas ir apravėtas. Daugeli augalų iš dzūkių darželių buvo vartojami vaistams, o taip pat apeigoms.
Dzūkijoje žemės sausos, nederlingos, smėlis, tad dažnai lysvelių visai nekasė - sodino gėles palaidai, o jei kasė tai dažniausiai keturkampes. Didesnę gėlių lysvę vadino ažuogana, mažesnę - ažuoganėles, ažuoganaite. Lysvelių kraštus tvirtino akmenukais, raudonų plytų kampais, bežievėmis karklų vytelėmis ar apvelėnuodavo.
Vaistinės balzamitos (Tanacetum balsamita L.) buvo auginamos dėl kvapnių ir vaistingų lapų. Balzamitų lapus dėjo ant vočių, žaizdų, arbatą gėrė nuo moteriškų ligų. Bijūnai (Paeonia L.) sodino dėl puošnių kvapių didelių žiedų ir dėl to, kad taip pat buvo laikomi vaistu. Raudoni pinavijų žiedai buvo laikomi pagrindiniu vaistu vaikams nuo išgąsčio, kai jie šokinėja per miegus ar tiesiog neramiai miega. Dėl to vaikams ne tik duodavo žiedlapių arbatos, bet ir prausė vaikus žiedų nuovire. Arba prieš naktį, kur vaikai miega, parūkė: į skardą pridėavo karštų anglų, o ant viršaus užmesdavo žiedų, kad šie lengvai smilktų.
Diemedis (Artemisia abrotanum L.) - aromatingas puskrūmis, kurį dzūkės augino dėl kvepiančių sidabriškų lapelių. Jų arbatą gėrė dėl ramumo, nuo gyvatės įkandimo, nuo plaukų slinkimo. Žalioji rūta (Ruta graveolens L.) buvo reikalinga tradicijų apeigoms puoselėti: Pirmajai Komunijai, vestuvėms, laidotuvėms. Mėtos (Mentha L.) irgi puošė dažną darželį. Pievines pilnavidures kraujažoles (Achillea ptarmica var. multiplex haimerl.) vadino čysčiumi. Tai buvo viena pagrindinių gėlių ne tik dėl baltų žiedelių, bet ir dėl vaistingumo. Baltosios driekanos (Bryonia alba L.) - tai daugiamečiai, žoliniai, vijokliniai, vaistiniai augalai. Jie nuodingi, bet dzūkės turėjo ir su jais gydymosi receptų.
Nasturtės (Tropaeoleum L.) buvo mylimos dėl ryškiai ir ilgai žydinčių žiedų, keisto, bet įdomaus kvapo, o žiedų arbata dar gydė įvairius uždegimus ir net geltą. Didžiuosius žioveinius (Antirrhinum majus L.),pravaždžiuojamus ir šuniukais, ir žiopliukais visi mėgo dėl gražių, iki šalnų žydinčių žiedų. Darželinius šlamučius (Helichrysum bracteatum Willd.) dzūkės augino tam, kad žiemą galėtų namus puošti jų puokštelėmis arba įrišti į verbas. Kvapieji pelėžirniai (Lathyus odoratus L.) sodinti ir dėl žiedų gražumo, ir dėl ypatingo kvapnumo. Juos pasėdavo rateliu, prismaigstydavo vytelių ir jie gražiai sau kopdavo į viršų, darželiui suteikdami aukščio. Raudonžiedės pupelės (Phaseolus coccineus L.) vadino visi šabalbonais ir sodindavo prie sienų, kad turėtų prie ko vyniotis. Darželiuose ar arti jų dzūkai augino ir įvairius dekoratyviuosius krūmus.
Suvalkija
Darželis buvo ir kiekvienoje suvalkiečio sodyboje. Miestelių gyventojau darželius rengė tarp gyvenamojo namo ir gatvės, kad visi matytų, koks jis yra gražus. Kaimuose, vienkiemiuose darželius rengė į kiemo pusę, kad grožėtis galėtų šeima. Darželių plotas buvo įvairus: vieni jį įrengdavo per visą namo plotą, abipus priengio, kiti - vienoje prieangiopusėje, treti „L“formos: vienoje prieangio pusėje ir iš namo galo.
Suvalkijoje darželių pakraščiuose sukasdavo pailgas lysveles, o viduryje - keturkampes arba apvalias. Tarpukariu buvo populiarios rombo ir širdelės pavidalo lysvelės. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, sukasdavo lysveles ir Lietuvos valstybingumo ženklų formos: Gedimino stulpus, šaulių ženklą. Lysvelių kraštus tvirtino akmenukais, augalais, pusplytėmis, velėnomis, karklų lankeliais. Nors buvo šeimininkių, kurios kraštus irgi apsodindavo tik gėlėmis.
Daugiamečiai flioksai (Phlox Paniculata L.) buvo sodinami dėl gražių, ryškių ir gana stipriai kvepiančių žiedų. Šias aukštas gėles sodino į darželio pakraščius, prie tvoros, kad matytųsi, tarp statinių. Kartieji kiečiai (Artemisia absinthium L.) vadinami metėlėmis, jei tik neaugo kažkur šalia laukuose, buvo sodinami darželių pakraščiuose ar prie tvoros iš kitos pusės. Jos buvo pagrindinis vaistas nuo virškinimo ligų. Rūtos (Ruta graveolens L.) buvo labai reikalingos apeigoms ir pagarbiai sodinamos. Stengdavosi jas sėti šv. Jurgio dieną ir su katės koja apakėti, kad rūtos būtų garbanotos. Katinai ir pykdavo, ir rankas apdarskydavo, bet būdavo įdarbinti. Ypač juodi, kad rūtos dar būtų ir tamsesnės. Paprastieji sinavadai (Aquilegia vulgaris L.) dar vadinami katilėliais irgi buvo plačiai auginami. Jie patys pasisėdavo, todėl niekados neišnykdavo ir buvo labai mylimi. Plunksnalapes rudbekijas (Rudbeckia laciniata L.) dar vadintas geltonaisiais jurginais sodino prie tvoros ir namo kampuose. Labiausiai jos visiems patiko, kad buvo nereiklios, augo be jokios priežiūros, o žydėjo gausiai ir ilgai.
Astros, brangažolės, cinavadai, martelės - štai kaip vadino kininius ratilius (Callistephus chinensi Nees.) ir plačiai augino dėl gražių žiedų. Darželines rožūnes (Lavatera trimestris L.) augino ir gėlynų centre, ir prie sienų ir tai buvo labai gražios senoviškos gėlės. Darželiniai gludai (Coreopsis tinctoria Nutt.) - tai viena iš senoviškiausių gėlių, kurias vadino lineliais. Nasturtės (Tropaeoleum L.) buvo mylimos dėl ryškiai ir ilgai žydinčių žiedų, keisto, bet įdomaus kvapo ir augo visuose suvalkiečių darželiuose. Ypač jas mėgo sodinti prie tvorų, kur jos labai gražiai apsivydavo statinius. Lygiai taip pat kaip ir kituose regionuose, taip ir Suvalkijoje populiarios darželių gėlės buvo dviragės leukonijos, kvapieji pelėžirniai, darželiniai šlamučiai, didieji žioveiniai.
Žemaitija
Žematijoje sakydavo, kad sodyba be darželio kaip putra be druskos. Net elgetos sakydavę; jei nėra darželio, nėra ir gero žmogaus. Jis buvo visų namų garbė, nors jį globojo išskirtinai tik moterys. Ypač gėlių darželį mylėjo margaitės. Jis buvo jų „visas kraitis“. Žemaitės darželį sodindavo į kiemo pusę, kad būtų gražu į jį žiūrėti kasdienos darbus dirbant. Bet jei toji pusė buvo šiaurinė, tai sodindavo ir į priešingą. Darželio plotas paprastai nebūdavo didelis , o planas nebuvo įmantrus. Pagal tvorelę sukasdavo pailgas lyveles, o viduryje - daugiausiai keturkampes. Tarpukariu darė širdies, rombo, trikampio lysveles, o džiaugdamiesi atgauta Nepriklausosomybe, formavo ir Lietuvos valstybingumo ženklų formos lysveles. Lysvelių kraštus žemaitės tvirtindavo akmenukais, kartais velėna, o kartais ir vytelių lankeliais. Kartais pasitaikydavo ir baltais narcizais apsodintų kraštelių, kas atrodydavo labai gražus, tarsi ištiestos drobės. Darželiuose dažniausiai žemaitės augindavo žiemines gėles, kad jų nereikėtų iš naujo sėti kas pavasarį. Šios gėlės kartojasi kaip ir iki šiol išvardintuose kituose etnografiniuose regionuose.
Populiariausi tradiciniai darželių augalai
Vilniaus universiteto botanikos sodo darbuotoja dr. Stasė Dapkūnienė, Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodo darbuotoja dr. Vilija Snieškienė ir Veisiejų regioninio parko direkcijos vyriausioji specialistė (ekologė) Irma Maciulevičienė 2017-2019 metais inventorizavo augalus keturiasdešimtyje Lietuvos - Baltarusijos pasienio kaimo sodybų Kalvarijos, Druskininkų, Varėnos rajono ir Lazdijų rajono savivaldybės darželiuose. Sodybos želdinimo tikrumą apibūdina originali gamtinė medžiaga - vietiniai (savaiminiai) ir tradiciniais tapę svetimžemiai augalai. Visose inventorizuotose sodybose vyravo svetimžemių daugiamečių augalų rūšys.
Mylimiausi senoviniai darželių augalai, tarpstantys daugiau nei pusėje lankytų sodybų buvo:
- Puikusis bijūnas (35)
- Darželinė tulpė ir gvazdikinis serentis (33)
- Poetinis narcizas (31)
- Šluotelinis flioksas ir šiurpinis gvazdikas (29)
- Paprastosios alyvos (27)
- Žalioji rūta (25)
- Darželinė našlaitė (24)
- Paprastasis buksmedis (23)
- Didžiagraižis jurginas ir tigrinė (raiboji) lelija (22)
- Tikroji levanda, darželinis jazminas, vaistinis bijūnas ir vaistinė medetka (21)
Tik 1-5 inventorizuotose sodybose aptikti tradiciniai augalai: armėninė žydrė, siauralapis bijūnas, balzaminis skaistenis, kvapioji dedešva, poetinis narcizas ʽPlenus’, rusvosios viendienės pilnavidurė forma kwanso, smulkialapis astrūnas, girinė tulpė, peletrūnas, paprastoji dumplūnė, kvapusis pelėžirnis, didysis žioveinis, darželinis šlamūnas, kvapioji našlaitė, pankolinė kinmėtė, vaistinė melisa, raudonoji monarda ir vaistinė agurklė.
Invaziniai augalai
Kai kurie svetimžemiai, tradiciniais laikomi senųjų darželių augalais, sulaukėjo, pradėjo plisti Lietuvoje, stumti vietines rūšis iš savo augimviečių. Tokie „moliūgėliai“ Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. DI-810 pripažinti invaziniais augalais, kurie laikomi nepageidautinais ir naikintinais.
Aptikti 7 rūšių invaziniai augalai:
- Varpinė medlieva
- Gausialapis lubinas
- Muilinė guboja
- Bitinė sprigė
- Rykštenė (aukštoji ir kanadinė)
- Dygliavaisis virkštenis
Varpinė medlieva kilusi iš Šiaurės Amerikos. Lietuvoje jos populiacija aptikta 1934 metais. Krūmas neišrankus Lietuvos klimatinėms sąlygoms, nereiklus dirvožemiui, gerai besidauginantis sėklomis ir atžalomis. Ne mažiau pavojingas savaiminiams Lietuvos augalams yra gausialapis lubinas, kilęs iš Šiaurės Amerikos, kaip nederlingas dirvas praturtinantis azotu ir dekoratyvus augalas. Deja, buvo neįvertintas jo agresyvus paplitimas. Taigi, kuo daugiau jį skinkime ir neleiskime brandinti sėklų, kad neplistų.
Muilinė guboja Lietuvoje įvežta, kaip kopas sutvirtinantis augalas, nes pasižymi plačiu šaknynu. Ją vis dar galima sutikti močiučių darželiuose, kaip dekoratyvų, kvepiantį ir tinkamą puokščių dekoravimui augalą.
Iš sprigių Lietuvoje savaiminė rūšis yra paprastoji sprigė. Tačiau darželiuose nuo XVII amžiaus pabaigos buvo auginama balzaminė sprigė, o vėliau atkeliavo smulkiažiedė ir bitinė sprigė. Bitinė sprigė - ateivė iš Himalajų kalnų. Tai iki 3 metrų aukščio užaugantis vienametis augalas. Jis žydi stambiais baltais, rausvais ar violetiniais žiedais, išbarsto sėklas sprogstant dėžutei. Kad neplistų, reikia neleisti subrandinti sėklų ir kelis kartus nušienauti.
Rykštenės yra ypatingai plintantys augalai. Keturios rykštenių rūšys: aukštoji, kanadinė, didžioji ir vėlyvoji, - laikomos invazinėmis. Visos kilusios iš Šiaurės Amerikos. Europos želdynuose želdynuose paplito XIX amžiuje. Kadangi rykštenės išoriškai panašios, nepavyko rasti duomenų nuo kada pradėtos veisti Lietuvoje kaip dekoratyviniai augalai. Iš sodybų darželių jos pradėjo plisti po pievas, dirvonus, pamiškes, pakeles, vandens telkinių pakrantes ir kitas atviras buveines. Dabar visos invazinės rykštenių rūšys yra paplitusios beveik visoje Lietuvos teritorijoje, o ypač didelius sąžalynus sudaro aplink miestus, gyvenvietes ir apleistuose žemės plotuose.
Dar vienas aptiktas invazinis augalas - dygliavaisis virkštenis. Tai vienametis laipiojantis, kvapniais žiedais moliūginių šeimos augalas iš Šiaurės Amerikos. Sulaukėjęs virkštenis Lietuvoje aptiktas 1987 metais. Dabar virkšteniai dažnai randami upių ir upelių pakrančių krūmynuose, užliejamose pievose. Pasitaiko dykvietėse, pakelėse, pamiškėse ir net pasėliuose.
Savaiminiai augalai lankytų pasienio sodybų darželiuose sudarė apie 20 procentų visų aptiktų augalų.
Tradicinių darželių augalų grupės pagal auginimo pradžią
Remiantis literatūros šaltiniais, inventorizuotus tradicinius darželių augalus suskirstėme į grupes pagal auginimo pradžią darželiuose:
- Nuo XIV-XV amžiaus darželiuose auginami: vaistinis putoklis, vaistinis smidras, daugiametė saulutė, paprastoji pakalnutė, žalioji rūta ir vaistinis skaistenis.
- XVI-XVII amžiuje darželiuose pasirodė aukštoji piliarožė, diemedis, poetinis narcizas, poetinis narcizas ʽPlenus’, šiurpinis gvazdikas, geltonoji viendienė, rusvoji viendienė, mažoji žiemė, darželinė tulpė, paprastasis sinavadas. paprastosios alyvos.
- XVIII-XIX amžiuje darželiuose auginamų augalų sąrašą papildo čiaudulinė kraujažolė, darželinis gludas, didysis pentinius, šluotelinis flioksas, dailieji auskarėliai, goštautinė gaisrena, paprastoji kosmėja, darželinis jazminas, plunksnialapė rudbekija, darželinė rožūnė, balzaminis skaistenis.
- XX amžiuje darželiuose ypač gausu naujų augalų. Juose vis daugiau auginama ne tik puikių vietinių, bet ir įvežtinių augalų rūšių. Nepamirštant, kad lietuvės darželyje nuo seniausių laikų veši vaistiniai, aromatiniai, prieskoniniai, dekoratyvūs ir kiti naudingi augalai, darželiuose auginamų augalų rūšių skaičius stipriai išsiplėtė.
Beveik visus, aukščiau minėtus augalus galima pamatyti Vilniaus universiteto botanikos sode.
Populiariausių gėlių sąrašas
Štai keletas populiariausių gėlių, kurios puikiai tiks jūsų darželiui:
- Didžioji astrantija (Astrantia major): Gražus daugiametis, apie 70 cm aukščio augalas. Pradeda žydėti birželį, baigia rugpjūtį, jei laiku nuskabyti nuvytusius žiedų pumpurus. Jų spalvų gama susideda iš rožinio, balto, kreminio ir žalių atspalvių. Prabangia vadinama didžiosios astrantijos rūšis 'Primadonna' stebina baltos, rožinės ir žalios spalvos žiedlapių deriniu. Ši daugiametė gėlė itin mėgsta saulėtas vietas ar pusiau paaunksmes. Neįnoringa. Auga visų rūšių dirvožemiuose. 5-7 metus nereikia persodinti.
- Šilinis šalavijas (Salvia nemorosa): Šalavijai - daugiametės gėlės, kurios jas tinkamai prižiūrint žydi visą vasarą. 35-90 cm aukščio augalas. Nepaprastai gražios 'Blue Hill' (levandų ir mėlynos) ir 'May Nigt' (šviesiai violetiniais ir mėlynais) žiedeliais, kurie išmoningai išsidėsto ant vieno ilgo stiebo. Šilinis šalavijas itin mėgsta pusiau paunksmių vietas su saikingai drėgnu puriu ir maistingomis medžiagomis turtingu dirvožemiu.
- Pajūrinė gvaizdė (Armeria maritima): Daugiametis iki 20 cm aukščio augalas su ryškiomis puošniomis gėlėmis, kurios žydi nuo gegužės iki rugpjūčio pabaigos. Pajūrinė gvaizdė - neįnoringa gėlė, atspari žiemos žiemai. Ji itin „mėgsta“ smėlėtus dirvožemius, bet jai „nepatinka“ - sunkūs, molingi.
- Muilinė guboja (Gypsophila paniculata): Gvazdikinių šeimos gybojos genties augalų rūšis. Šios daugiametės gėlės stiebas - šakotas, 50-90 cm aukščio. Žydi nuo birželio iki rugpjūčio vidurio nesmulkiais žiedeliais. Iki 15 cm siekiančios šaknys sutvirtina dirvožemį. Lietuvoje kaip dekoratyvinis augalas auginamas darželiuose, kapinėse, Baltijos jūros kopose. Muilinė guboja - labai populiari, nes, kaip vaizdingai gėlininkai, turi neįnoringą charakterį. Kartais auga sulaukėjusios muilinės gubojos.
- Paprastasis sidabrakrūmis (Potentilla fruticosa): Įspūdingas erškėtinių šeimos, iki 150 cm augalas, reiklus drėgmės, saulės, šilumos lygiui. 'Abbotswood' rūšis gali pasigirti švelnių baltų žiedų gausa, dengiančia krūmą nuo birželio iki spalio. Paprastajam sidabrakrūmiui labiausiai tinka drenuoti dirvožemiai. Puikiai tinka gyvatvorėms.
- Paprastoji raudoklė (Lythrum salicaria) ir vytelinė raudoklė (Lythrum virgatum): Simpatiškos ilgai žydinčios daugiametės gėlės 80-140 cm aukščio. Labiausiai populiarios sodrių rožinių ir violetinių spalvų raudoklės. Šioms daugiametėms gėlėms nereikia išskirtinės priežiūros, jos geba atlaikyti bet kokias sąlygas. Bet sveikesnės ir itin traukiančios akį išauga vandens telkinio pakrantės zonoje ar gėlyne su pakankamai drėgmės turinčiu maistingu gruntu pasodintos raudoklės.
- Stambiažiedis linas (Linum grandiflorum): Žavus iki 60 cm aukščio augalas, žydintis nuo birželio iki rugsėjo. Žiedai ryškiai raudoni, iki 3 cm skersmens. Auginamas gėlynuose, nešienaujamose pievelėse.
- Švelnioji rasakila (Alchemilla mollis): Auga žaviais kamuolio formos krūmais 25-40 cm aukščio. Smulkūs žalsvai geltoni žiedai, kurie džiugina akį nuo birželio iki rugpjūčio. Švelnioji rasakila itin graži po lietaus, kai ant jos spindi iš vandens lašelių sunertas perlų vėrinys.
- Raganė (Clematis): Šios daugiametės gėlės pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio klema - ūselis (vijoklinis augalas). Yra apie 300 rūšių, kurios paplitusios vidutinio ir šilto kliamto zonose. Raganė turi laipiojantį stiebą.
- Angliškos (David Austin ) rožės: Nepaprastai ištvermingos, atsparios šalčiui rožės. Jas be nuostolių ir vargo gali išauginti net gėlininkas naujokas. Kai kurios angliškų rožių rūšys žydi visą vasarą, kaip antai 'William Shakespeare 2000', 'Crown Princess Margaretha', 'Munstead Wood', 'Golden Celebration' , 'The Dark Lady', 'Charlotte', 'Crocus Rose' ir kt. Skirtingų angliškų rožių rūšių aukštis - taip pat skirtingas: 1-2,5 metro. Žiedai - dideli, pilnaviduriai, originalios, bijūnų formos.
Greitai augančios gėlės
Daugumai gėlių reikia maždaug trijų ar keturių mėnesių, kad sėkla virstų žiedu, tačiau kai kuriems ankstyviesiems augalams tereikia maždaug dviejų mėnesių. Štai aštuonios greitai augančios gėlės, kurios pirmosios papuoštų jūsų kiemus:
- Našlaitės: Mažytė našlaitė gali atlaikyti net sniegą, kuris kartais atkeliauja pavasarį. Šias sėklas sodinti galite jau dabar. Šios gėlės yra gražių, ryškių spalvų, tokių kaip violetinė, geltona ir mėlyna. Kai sodinukus perkelsite iš šiltų namų į kiemą, sodinkite juos saulėtoje vietoje.
- Serenčiai: Šios karališkos gėlės būna įvairiausių oranžinių ir geltonų atspalvių bei pražysta maždaug po aštuonių savaičių nuo sėklos pasodinimo. Jie nėra atsparūs šalčiui, tačiau yra gana pakantūs kitoms negandoms. Jie taip pat puikiai atbaido kenkėjus, graužikus, nepageidaujamus vabzdžius, pavyzdžiui, uodus. Jie pritrauks naudingų vabzdžių, tokių kaip bitės, drugeliai. Serenčiai yra ypač kvapnūs, todėl pasodinkite juos tarp savo daržovių, kad atbaidytumėte kenkėjus.
- Medetkos: Tai dar viena aukso atspalvio žiedais pasipuošianti gėlė. Ji pražysta per 60 ar mažiau dienų nuo pasėjimo dienos. Šias sėklas galite sėti jau kovo pradžioje. Ši gėlė yra atspari šalčiui ir gali atlaikyti net -4 laipsnius šalčio. Joms nepatinka dideli karščiai, todėl sodinkite jas dalinai šešėlyje. Jų žiedlapiai taip pat yra valgomi, todėl jie tampa ypatinga pavasario gėle.