Dieveniškių istorinis regioninis parkas - tai vieta, kurioje tebegyva lietuviško kaimo idilė. Šiam regionui būdingas gatvinių kaimų fenomenas suformavo ypatingą kultūrinį kraštovaizdį. Čia iki šiol žydi „ažuoganėlės“, o žmonės gyvena „rūmuose“.
Dieveniškių istorinis regioninis parkas yra vienintelis Lietuvoje, tokį statusą įgijęs dėl savito ir unikalaus šio krašto etnokultūrinio palikimo. Itin vertingi gyvi gatviniai kaimai su gerai išlikusia rėžine žemėvalda.
Gatvinis kaimas - tai kaimas, kuriame sodybos išsidėsčiusios vienoje arba abiejose kelio pusėse. Tokių gatvinių kaimų regione gausu, o trys iš jų įtraukti į Lietuvos nekilnojamojo kultūros vertybių registrą. Regioniniame parke jų yra 35, o visame krašte gerokai daugiau. Vien tik neilgoje juostoje tarp Poškonių ir Dieveniškių yra išsidėstę net trylika gatvinių kaimų, kurie sudaro atskiras tris arti vienas kito esančias grupes. Tokio kaimo išsidėstymo kitur Lietuvoje nepamatysite. Istoriniu, architektūriniu požiūriu vertingiausi yra trys - Rimašių, Poškonių ir Žižmų - gatviniai kaimai.
Rimašių Gatvinis Kaimas
Rimašių gatvinis kaimas įsikūręs kairiajame Gaujos upės krante ir vaizdingai atkartoja jos vingį. Seniausi paminėjimai apie kaimą siekia XVIII amžių. Tuomet kaimas priklausė Daubutiškių dvarui, kaime iš viso buvo septynios sodybos.
Visa žemė buvo padalinta į tris laukus, laukai į gabalus, o gabalai į rėžius. Kiekvienas rėžis turėjo savo pavadinimą: Plačiosios, Siaurutės, Kamša, Dvarnos.
Poškonių kaimas 1973 m.
Kaimų Planavimas ir Architektūra
Vienas svarbiausių Valakų reformos padarinių - kaimų pertvarkymas. Įvedama trilaukės rėžinė sistema turėjo nustatyti prievolių dydį ir įtvirtinti trilaukės sėjomainos ciklą. Kaimų išskirtinumą lemia tai, kad kaimas yra viena gatvė. Gatvė yra pagrindinė kaimą jungianti ašis. Kaimas yra būtent viena kaimo gatvė, ir ne daugiau. Daugiausia susiformavęs tipinis vienpusis užstatymas, kai namai yra užstatyti iš vienos pusės.
Rėžiai galėjo būti nuo 15 iki 25 metrų pločio ir nusidriekti net iki pusės kilometro. Tai labai ilgi ir siauri rėžiai. Yra ir sudvigubintų sodybų pavyzdžių, kai viename kieme pastatų daugiau nei vienoje sodyboje - du gyvenamieji namai, du tvartai ir du kluonai. Jei matome tokią sodybą, galime spėti, kad ten greičiausiai gyvena giminingos šeimos.
Kuriantis kaimams iš pradžių tie rėžiai buvo didesni, platesni, bet laikui bėgant šeimos skaldėsi, vaikai paveldėjo tėvų žemę ir rėžius dalino kiek įmanoma išilgai.
Namai turėjo būti statomi galu į gatvę. Vieta, kur stovėjo sodybos trobesiai, buvo vadinama atšlaimu. Gyvenamieji namai buvo ręsti iš eglinių ar pušinių rąstų, galuose juos dažniausiai suneriant į sąsparas.
Rėžiai nebuvo dideli, todėl žemę reikėjo taupyti. Buvo statomi tik būtiniausi ir reikalingiausi gyvenimui ir ūkiui statiniai - gyvenamasis namas, toliau už jo tvartas, o sodybos suplanavimą gilumoje baigdavo masyvūs statiniai - kluonai. Dažnai tvartą su namu sujungdavo po vienu stogu, tačiau įėjimas į abu pastatus būdavo per lauką. Tokį statinį vadindavo rūmais.
Žemę taupydavo, pasodindavo vieną kitą vaismedį, tačiau gėlių darželis puošdavo kiekvieną sodybą ir būdavo įrengiamas tarp gyvenamojo namo ir gatvės. Stogus dengdavo šiaudais, vėliau juos pakeitė medinės drankos, kurių ir dabar dar galime pamatyti. Svirneliai su priesvirniu nedideli, kvadratinės formos. Dažnai svirnai būdavo su dvigubais stogeliais.
Dažniausiai būdavo puošiama nuo gatvės fasadinė namo pusė. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas langams - ne veltui sakydavo, kad langai yra namų akys. Langai būdavo nedideli. Sakydavo, kad net žmogus pro juos pralįsti negalėdavęs. Vėliau jie buvo praplatinti, nes norėjosi gyventi šviesoje. Kaimams visada būdinga labai daug tvorų. Eglinių pynučių tvoromis aptverdavo daržus, gėlių darželius.
Statant namus didelis dėmesys buvo kreipiamas prietarams. Ruošiant medžiagą, kertant medžius buvo stengiamasi tai daryti per mėnulio pilnatį, nes buvo tikima, kad tada klestės šeimininkų ūkis, nekris gyvuliai, paukščiai. Statybas taip pat stengtasi pradėti per pilnatį, geriausiai porinę savaitės dieną, o tinkamiausia diena būdavo antradienis.
Rimašių kaimas 1957 m.
Rimašių Kaimas Šiandien
Deja, kaimai tuštėja. Pavasarį klausiau vienos Rimašių kaimo gyventojos, kiek čia jau jų beliko, tai ji taip gražiai atsakė - peržiemavojo tik vienuolika dūšelių. Žižmų kaime kažkada buvo ir daugiau kaip 300 gyventojų, dabar jų belikę dešimt kartų mažiau.
Nors kaimeliuose gyventojų mąžta, visgi lankytojų istorinis regioninis parkas sulaukia nemažai. Kartais išgirstam, kad vien dėl gatvinių kaimų verta atvažiuoti į Dieveniškių istorinį regioninį parką. Pirmiausia lankytojai atvažiuoja į Poškonis, į lankytojų centrą, gauna visą reikalingą informaciją ir keliauja apžiūrėti objektų. Gan dažnai jie sugrįžta išreikšti savo susižavėjimą išlikusiais kaimais.
Kviečiame atrasti tiek Dieveniškių krašte, tiek istoriniame regioniniame parke esančias unikalias kultūros paveldo vertybes, išlikusius gatvinius kaimus, pasigrožėti gamta. Tai yra ypatingai saugoma teritorija. Atvykdami čia būtinai su savimi turėkite asmens tapatybės dokumentą.
Dieveniškių Istorinio Regioninio Parko Lankytinos Vietos
Šiame parke gausu įdomių vietų, kurias verta aplankyti. Štai keletas iš jų:
- Poškonys: Istorinis gatvinis kaimas, pirmą kartą paminėtas 1713 m.
- Poškonių pilkapynas: 24 pilkapių grupė, esanti Gaujos upės kairiajame krante esančiame miške.
- Grybiškių pušis: Valstybės saugomas gamtos paveldo objektas, apie 100 metų senumo pušis su 6 kamienais.
- Grybyškių ąžuolas: Didžiausias ir seniausias Dieveniškių istorinio regioninio parko ąžuolas.
- Rimašių akmenynas: Aikštelė su iš melioruojamų laukų suvežtais akmenimis.
- Mitologiniai akmenys Jankelis ir Jankeliukas: Didžiuliai akmenys, gulintys prie kelio Šalčininkia-Poškonys-Dieveniškės.
- Bėčionių piliakalnis: Piliakalnis, kuriame rasta radinių iš II-I a. pr. Kr. - I-III a. po Kr.
- Dieveniškių Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčia: Medinė bažnyčia, statyta 1783 m.
- Dieveniškės: Miestelis, įtrauktas į Lietuvos vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą.
- Švedų koplytėlė: Koplyčia, kurios atsiradimas siejamas su Švedų tvanu 1655-1660 m.
- Gaujos mokomasis takas: Vienas iš gražiausių pažintinių takų Lietuvoje, skirtas Gaujos upės slėniui pristatyti.
- Norviliškių pilis: Renesanso laikų palivarkas, vėliau tapęs vienuolynu.
- Norviliškių Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, bažnyčia: Bažnyčia, pastatyta 1929 metais.
- Stakų ąžuolas: Apie 1000 metų senumo ąžuolas.
- Stakų konglomeratų luistai: Smėlio ir žvyro konglomeratai.
Dieveniškių kilpos žemėlapis