Nuosavybė - tai visų rūšių materialusis ir nematerialusis turtas, kuris pagal nuosavybės teisę priklauso fiziniam ar juridiniam asmeniui (įskaitant valstybę ir savivaldybes) arba keliems savininkams kartu (bendrosios nuosavybės teisė).
Nuosavybė gali būti:
- Žmonių pasisavinta iš gamtos (jeigu iki tol ji niekam nepriklausė).
- Gauta iš ekonominės veiklos kaip darbo, gamybos, mainų ir paskirstymo procesų rezultatas.
- Gauta neatlygintinai iš kitų žmonių ar organizacijų (paveldėjimas, dovanojimas).
- Valstybės neatlygintinai (konfiskacija) ar už atlygį paimta iš privačių asmenų.
- Nusikalstamais ir kitais neteisėtais būdais.
Nuosavybės objektai, kurių civilinė apyvarta nėra uždrausta ar apribota, gali būti laisvai parduodami, skolinami, nuomojami, įkeičiami, mainomi, dovanojami, sunaudojami ir sunaikinami savininko valia. Nuosavybė suteikia savininkui ne tik teises, bet ir pareigas: garantuoti savo turto saugų naudojimą, padengti jo išlaikymo išlaidas, mokėti mokesčius (turto apmokestinimas).
Nuosavybė, ypač gamybos veiksnių (kapitalo ir gamybos priemonių, žemės nuosavybė, technologijų pramoninė nuosavybė) yra bet kokios ekonominės sistemos pagrindas, o vergovinėje santvarkoje nuosavybės objektas buvo ir žmogus.
Vyraujantis nuosavybės pobūdis visuomenėje lemia ūkininkavimo formas, pajamų paskirstymą ir žmonių ekonominę gerovę, iš dalies ir teisinę santvarką, nes visuomenė siekia teisinėmis priemonėmis (nuosavybės teisė) apsaugoti esamos ekonominės tvarkos stabilumą. Pagal formą skiriama privati nuosavybė, kolektyvinė nuosavybė (apima akcinę, kooperatinę nuosavybę, visuomeninę nuosavybę, savivaldybių ir valstybinę nuosavybę) ir mišrioji nuosavybė.
Svarbiausias nuosavybės teisės bruožas yra tas, kad savininko teisė į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų. Šias jo teises tiesiogiai nustato tik teisės normos.Lietuvoje nuosavybės teisės turinio pagrindas yra tradicinė savininko teisės triada: valdymas, naudojimas ir disponavimas. Disponavimas - tai turto likimo nustatymas, teisė savininko nuožiūra nustatyti teisinę turto padėtį, jo būklę, įskaitant turto perdavimo ir panašią teisę. Turto perdavimas - savininko išimtinė teisė savo turto objektus perduoti, įkeisti, leisti naudotis kitam, nekeičiant jų juridinės padėties.
Nuosavybė Lietuvoje: Istorija ir Dabartis
LIETUVOJE pirminės gentinės bendruomenės, kurioje visas genties ar kitos bendruomenės turtas priklausė bendrai visiems jos nariams, bendruomeninė nuosavybė atsirado devintame tūkstantmetyje prieš Kristų ir vyravo iki 4 a. po Kr., kai yrant pirminei gentinei bendruomenei atsirado pavienių žmonių ar šeimų privati žemės, jos dirbimo įrankių, gyvulių nuosavybė. 10-12 a. galutinai susiformavo feodalinė nuosavybė, kurios pagrindinis objektas buvo žemė.
19 a. pabaigoje (gerokai vėliau nei Vakarų Europoje) pradėjo įsigalėti kapitalistinė nuosavybė, pagrįsta kapitalo ir gamybos priemonių valdymu. 1918-40 Lietuvos žemės ūkyje ir amatuose vyravo smulkioji privati nuosavybė, kurios turėjo dauguma šalies gyventojų, dėl to samdomųjų darbininkų buvo palyginti nedaug. Kartu egzistavo ir stambesnė akcinė, valstybinė, kooperatinė, mišrioji nuosavybė (pramonėje, prekyboje, finansuose, transporte).
SSRS okupacijos metais privati nuosavybė buvo oficialiai panaikinta, gyventojai galėjo turėti tik individualią asmeninę nuosavybę (asmeniniai daiktai, pagalbiniai ūkiai) ir negalėjo jos panaudoti pelnui gauti. Ekonominė veikla rėmėsi valstybine nuosavybe, kolūkių nuosavybė buvo vadinama kooperatine, nors jie neatitiko kooperatinės bendrovės požymių.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 20 a. pabaigoje-21 a. pradžioje per pakankamai trumpą laiką iš naujo suformuota veiksminga privačios nuosavybės sistema privatizavus didžiąją dalį buvusio valstybinio turto ir grąžinus piliečiams išlikusį nekilnojamąjį turtą (įskaitant žemę), kuris jiems priklausė iki 1940. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (1992), šalies ūkio pagrindas yra privati nuosavybė. Kitos nuosavybės formos - valstybės, savivaldybių (jos savininko funkcijas įgyvendina savivaldybės taryba), kooperatinė, mišrioji nuosavybė.
Turtas ir Nuosavybė: Skirtumai
Nors terminai „turtas“ ir „nuosavybė“ dažnai vartojami sinonimiškai, jie iš tikrųjų reiškia skirtingus dalykus, ypač teisinėje ir ekonominėje prasme. Supratimas apie šių sąvokų skirtumus yra svarbus siekiant teisingai interpretuoti įstatymus, tvarkyti finansus ar planuoti asmeninį turtą.
Turtas apima visus materialius ir nematerialius objektus, kuriuos asmuo ar įmonė gali turėti ar valdyti. Tai gali būti pinigai, nekilnojamasis turtas, transporto priemonės, akcijos, autorinės teisės, prekių ženklai ir net įgūdžiai ar informacija. Turtas dažnai vertinamas pinigine išraiška ir yra svarbi asmeninės ar įmonių finansinės vertės dalis.
Nuosavybė, kitaip vadinama teisine nuosavybe, yra teisė laisvai disponuoti turtu pagal savo nuožiūrą, nežengiant įstatymo ribų. Tai apima teisę naudoti, valdyti, naikinti ar perleisti savo turtą kitiems asmenims. Nuosavybės teisės gali būti įgijamos per pirkimą, paveldėjimą, dovanas ar kitokį teisėtą būdą.
Turtas yra visuma turto objektų, kurie turi ekonominę vertę ir gali būti vertinami pinigais, o nuosavybė - tai teisinis principas, suteikiantis teisę šį turtą valdyti. Turtas yra platesnė sąvoka, apimanti bet kokius vertingus objektus, tuo tarpu nuosavybė susijusi su konkrečiomis teisėmis ir pareigomis, susijusiomis su šio turto valdymu.
Privati Nuosavybė: Esmė ir Charakteristika
Privati nuosavybė - tai nuosavybės forma, kai juridinis arba fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą. Privačios nuosavybės objektai gali būti bet koks turtas šalyje ar užsienyje, neribojant jo kiekio, jei įstatymais nedraudžiama tokį turtą turėti privačios nuosavybės teise. LR Konstitucijos 46 straipsnio 1-ojoje dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise.
Privačios nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai asmenys, jais taip pat gali būti ir juridiniai asmenys. Privačios nuosavybės teisė pagal įgyvendinimo įvairovę gali pasireikšti įvairiomis formomis. Paprasčiausiai privati nuosavybė gali būti, kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą.
Privačios nuosavybės formos
Fizinis asmuo, įgyvendindamas nuosavybės teisę į savo turtą, gali sujungti jį su kitų asmenų turtu bendrai veiklai, neįsteigiant juridinio asmens. Taip pat įvairiais įstatymų numatytais būdais gali atsirasti ne vieno, o kelių asmenų nuosavybė, t.y. bendroji nuosavybė.
Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviem ar keliems savininkams. Skiriamos tokios bendrosios nuosavybės teisės rūšys:
- Bendroji dalinė nuosavybė
- Bendroji jungtinė nuosavybė
Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių, proporcingai savo daliai, turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti.
Bendrojoje jungtinėje nuosavybėje turto dalys nėra nustatytos. Pavyzdžiui, santuokos sudarymas sudaro prielaidas bendrosios jungtinės nuosavybės teisei atsirasti. Nuo santuokos įregistravimo momento bendrai įgytą turtą sutuoktiniai valdo, naudoja bei juo disponuoja bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis.
Nuosavybės formos
Valstybinė Nuosavybė Lietuvoje
Valstybinė nuosavybė - tai nuosavybės forma, kai žemė, gamtiniai ištekliai, pastatai, įmonės, jų akcijos ir kiti vertybiniai popieriai, informacija, kitas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas priklauso valstybei. Valstybei nuosavybės teise turi priklausyti ir turtas, būtinas gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti: šalies aprūpinimas kuru, energija, vandeniu, kai kuriomis žaliavų rūšimis; aprūpinimas pašto, telefono, telegrafo, radijo ir kt.
Valstybinė nuosavybė į tam tikrą turtą gali atsirasti bendraisiais jo civilinės apyvartos pagrindais (pvz., jį perkant, pagaminant, gaunant kaip pajamas iš ekonominės veiklos) ar specialiais būdais, kuriais nuosavybės teisę gali įgyti tik valstybė (gaunant pajamų iš mokesčių, rinkliavų, kitų privalomųjų įmokų į biudžetą, vykdant turto rekviziciją, konfiskaciją, nacionalizaciją, paimant valstybės nuosavybėn lobius, bešeimininkį turtą).
Pagal Konstituciją (1992) valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istoriniai, archeologiniai ir kultūriniai objektai.
LR Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1-ojoje dalyje nustatyta, kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė . Numatyti ir savivaldybių nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai. Savivaldybei perduodami kai kurie valstybės objektai. Priimtas netgi LR įstatymas “Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn”, kuriame numatytas savivaldybių nuosavybėn perduotinas valstybės turtas bei jo perdavimo tvarka.
Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe, kadangi aukščiausieji valstybės valdžios ir vietiniai valdžios organai atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtą viešai valdo, naudoja bei juo disponuoja viešam (bendram) interesui, pasinaudodami rinkėjų tiesiogiai jiems suteikta teise.
Intelektualinė Nuosavybė
Pastaraisiais metais vis svarbesnė tampa intelektualinė nuosavybė, apimanti tam tikrą nuosavybės objektų grupę. Intelektualinės nuosavybės objektais laikomi: literatūros, meno bei mokslo kūriniai; artistų vaidybinė veikla, garso ir vaizdo įrašai, radijo bei televizijos laidos; išradimai visuose žmogaus veiklos srityse; pramoniniai pavyzdžiai (pramoninis dizainas) ir kitos su intelektualine nuosavybe susijusios teisės.
Intelektualinė nuosavybė dar skirstoma į autorinę teisę ir pramoninę nuosavybę. Moksliniai atradimai nepriskiriami nei vienai iš minėtų dalių.
Pramoninė nuosavybė
Pramoninė nuosavybė- tai intelektualinės nuosavybės dalis. 1994 m. Lietuva prisijungė prie 1983 m.
Nuosavybė Apskaitoje
Nuosavybė apskaitoje susijusi su turto investavimo į įmonę šaltiniu ir nurodo kas konkrečiai investavo turtą į įmonę. Steigiant įmonę turtą investuoja savininkas. Apskaitoje apskaičiuojamas įmonės turtas ir nuosavybė bei nurodoma kam konkrečiai visa tai priklauso, nes bet koks turtas privalo turėti savininką. Priklausomybė tarp turto ir nuosavybės yra išreiškiama pagrindine apskaitos lygybe: turtas = nuosavybė.
Skolintas turtas
Be į įmonę investuoto turto, įmonė laikinai gali disponuoti pasiskolintu turtu, kuris turės būti grąžintas savininkams. Skolintas turtas kitu terminu vadinamas- skolintojų nuosavybe. Dažnai skolintojų nuosavybė suprantama kaip skolintas materialusis turtas arba kitaip - pinigai (pavyzdžiui skola bankui). Skolos gali būti grąžinamos ne tik pinigais. Grąžinama skola gali būti įsipareigojant teikti paslaugas tam tikrą laiką arba įsispareigojant išnuomoti tam tikras patalpas, suteikti kitokios pridėtinės vertės įsipareigojant teikti tam tikras paslaugas.
Nuosavybės apskaitoje skirstymas
Taigi, nuosavybė apskaitoje skirstoma į skolintojų bei savininkų nuosavybes. Galime papildyti aukščiau minėtą apskaitos lygybę: turtas = skolintojo nuosavybė (skolintas turtas) + savininko nuosavybė (investuotas, uždirbtas įmonės turtas). Lygybė tarp įmonės disponuojamo turto ir savininkų bei skolintojų nuosavybės - apskaitinė lygybė. Turtas parodo kuo įmonė disponuoja. Skolintojų bei savininkų nuosavybė nurodo kam bei kiek įmonės turto priklauso. Apskaitoje negali egzistuoti turtas be nuosavybės arba nuosavybė be turto.
Visas įmonei priklausantis turtas yra investuotas pačių įmonės savininkų, pasiskolintas arba uždirbtas naudojantis disponuojamu įmonės turtu. Iš viso įmonės turto atimdami pasiskolintą turtą gauname įmonės savininkų nuosavybę- tai, kas jų buvo investuota į įmonę bei uždirbta. Apskaitoje savininkų nuosavybė apibūdinama kaip turtas, liekantis įmonei grąžinus skolas.
Apskaitoje privaloma fiksuoti visus aspektus, kurie keičia įmonės turto ar nuosavybės apimtį bei struktūrą. Kiekvienas ūkinis faktas, kuris susijęs su turto ar nuosavybės pasikeitimu, privalo būti registruojamas valstybės nustatyta tvarka. O turto ar nuosavybės pasikeitimai privalo atsispindėti metinėje finansinėje ataskaitoje. Nuosavybės pakitimų sumos sąskaitose fiksuojamos atvirkščiai, nei nustatyta turto sąskaitoms. Nuosavybės sąskaitų likutis- kreditinis.
Taigi, nuosavybė apskaitoje pirmiausia pagrindžia iš kur įmonėje atsirado investuotas turtas ir kam jis priklauso.