Šalia buvusios turgaus aikštės Viekšniuose stovi gan kuklus medinis pastatas, manoma, kad seniausias miestelyje. Jis išlikęs nuo aštuoniolikto amžiaus ir yra vienas svarbiausių miestelyje vykusių įvykių liudininkas.
Mažeikių gatvė
Pastato istorija ir savininkai
Pradžioje tai buvo žydų rabino namas. Iš jo palikuonių pastatą nuperka Telšių vaistininko sūnus ir 1860 m. įkuria vaistinę. Vėliau prasideda vaistininkų Aleksandravičių dinastija, kai Žagarės klebonas Kazimieras Aleksandravičius vaistinę nuperka savo brolio sūnui Vincentui.
Vaistininkų Aleksandravičių dinastija
Vaistininko darbo kabinete galima pamatyti vinjetę su Maskvos universiteto absolventais, tarp kurių ir Vincentas Aleksandravičius. Taip pat yra vinjetė ir su išsilavinusiom damom, tarp kurių - būsimoji farmacininko žmona Kotryna.
Toliau vaistininkų dinastiją tęsė Vincento Aleksandravičiaus sūnus Juozas, vedęs Viekšnių gydytojo našlę Zofiją. Apie laimingą Viekšnių vaistininko šeimos gyvenimą byloja ir senovinės nuotraukos.
Zofijos prisiminimai
Persikeliame į Vilnių, kur susitinkame su viena svarbiausia Viekšnių vaistinės istorijos liudininke - vaistininko Vincento Aleksandravičiaus anūke ir jo sūnaus Juozo, taip pat vaistininko, dukra Zofija. Deja, karo ir pokario laikai pakeitė Viekšnių inteligentų gyvenimus.
Atėjus sovietams, kelių kartų puoselėta vaistinė buvo nacionalizuota, tačiau joje J. Aleksandravčius liko dirbti vaistininku.
Viekšnių vaistinė
Vaistinės interjeras ir eksponatai
Kelių šimtų metų istoriją menančioje Viekšnių vaistinėje - tarytum sustojęs laikas. Viskas išsaugota ir padovanota. Neįtikėtina, bet prieš mūsų akis - išlikęs šimtametis vaistinės interjeras, su solidžiais mediniais baldais, farmaciniais indais, vaistų gamybos įranga ir senoviniais receptais.
Eksponuojamos vaistingosios medžiagos - tikros, ne butaforinis dekoras. Išlikęs net apie pusantro šimto metų senumo receptas, Viekšnių vaistininko išrašytas pirmosios Lietuvos istorijos autoriui Simonui Daukantui.
Vasario 16-osios gatvė
Vasario 16-osios gatvė nėra didelė, tačiau pati seniausia, nuo jos 1880 metais pradėjo kurtis mūsų miestas. Tų metų liudininkų jau seniai nebėra, tačiau dar gyvi tarpukario metais ir po karo šioje gatvėje gyvenę žmonės. Remdamiesi jų prisiminimais, bandysime atkurti to laikmečio vaizdą.
Remiantis istoriniais šaltiniais ir muziejuje turimais dokumentais, senesnius laikus apibūdino muziejininkai. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad prie savo ištakų, dar caro laikais, dabartinė Vasario 16-osios gatvė buvo pavadinta Vokzalnoje (Stoties) gatve. Tarpukariu jai buvo suteiktas dabartinis pavadinimas. Po karo, sovietiniais metais ši gatvė buvo perkrikštyta į Pergalės.
Seniausi išlikę pastatai
Vytauto Ramanausko teigimu, vieni seniausių iki dabar išlikusių pastatų šioje gatvėje yra S. Dakinevičiaus namai. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jis čia nusipirko sklypą ir pastatė modernų gyvenamąjį namą su parduotuvėmis apačioje. Dar prieš karą, netrukus po to, kai S. Pasak V. Ramanausko, tai buvęs gražiausias namas šioje gatvėje. Raudonų plytų pastatą puošė turtingos dekoratyvios detalės, du prašmatnūs balkonai.
Rekonstruojant pastatą, plytos pasislėpė po tinko sluoksniu, ir visas gražumas dingo. 1941-aisiais S. Dakinevičių ištrėmė į Sibirą.
Kiti pastatai ir įvykiai
Jau karo metais buvusiame H. Groso name vykdavo Mažeikių gimnazijos mokinių fizinio lavinimo užsiėmimai. 1943 m. čia surengta pirmoji Mažeikiuose dailės paroda, kurią organizavo mokytojo, dailininko Česlovo Kontrimo vadovaujami M. K.
Trečiajame pastate, prijungtame prie kitų dviejų Dakinevičiaus namų, tarpukariu buvo įsikūręs Šaulių sąjungos Mažeikių skyrius, taip pat buvo bankas, parduotuvės.
Muziejuje yra nuotrauka pastato, kuriame po karo įsikūrė paštas, čia jis tebėra ir šiandien. Šį pastatą tarpukariu varžytynėse iš Šiaulių srities vartotojų bendrovių sąjungos Mažeikių skyriaus nusipirko Mažeikių apskrities savivaldybė.
Jis buvo mažeikiškių susibūrimo vieta. Tuo metu ir dar sovietiniais laikais čia buvo kino teatras „Žvaigždė“. Po karo, apie 1946 metus, šiame name buvo įkurti kultūros namai, kuriuose vykdavo visi miesto renginiai.
Turgaus aikštė ir vaistinės
Iš muziejininkų sužinojome, kad iki pat 1922 metų Stoties ir Didžiosios (dabar Laisvės) gatvių susikirtimo vietoje buvo turgus. Tik perkėlus jį prie Laižuvos gatvės, turgaus aikštės kvartalas buvo padalytas į sklypus, ir kampe prekybininkas Švarcas pasistatė vaistinę. Ji konkuravo su kita vaistine, kuri ir tarpukariu, ir vėliau buvo minėtame dabartinio pašto pastate.
Viešbučiai
Vieni seniausių šios gatvės statinių - viešbučiai, kurių buvo net du. Stoties gatvės pradžioje XIX a. pabaigoje, dar caro laikais buvo pastatytas Širvinskienės viešbutis. Pasak V. Šalia Širvinskienės viešbučio atidarytas pirmasis Mažeikiuose lietuviškas šv.
Kitoje Stoties gatvės pusėje, beveik priešais geležinkelio stotį, panašiu metu iškilo Bliumentalio viešbutis. Jo savininkas buvo atsikėlęs iš Latvijos. Dalis pastato pirmajame aukšte tarpukariu ir dar anksčiau buvo skirta restoranui. Čia vykdavo oficialios vakarienės, verslininkų susitikimai. Likusį plotą ir antrąjį aukštą užėmė gyvenamieji kambariai. Pirmojo pasaulinio karo metais šiame viešbutyje veikė karo ligoninė. Sovietmečiu čia yra buvusi ambulatorija.
Caras Mikalojus II Mažeikiuose
Mažeikiai, ir ypač geležinkelio stotis, yra matę daug aukštų Rusijos pareigūnų. Kaip rašo B. Kviklys leidinyje „Mūsų Lietuva“, pats caras Mikalojus II pro čia vyko į Liepoją ir Angliją vizituoti Anglijos karaliaus.
Žydų parduotuvės
A. Muturas, besidomintis Mažeikių žydų tema, sako, kad dabartinės Vasario 16-osios ir Respublikos gatvių kampe esančio skverelio vietoje tarpukariu stovėjo medinis Avsiejaus Trigubovo tėvų namas. Trigubovai vertėsi prekyba ir savo name turėjo mišrių prekių parduotuvę.
Vasario 16-osios gatvėje, anot A. Muturo, buvę pilna žydų parduotuvių. Čia buvo keturios tikrai, bet tikėtina, kad ir daugiau, maisto produktų ir alkoholinių gėrimų parduotuvės, trys - avalynės. R. Cindleraitė laikė audinių parduotuvę, O. Šeptelis prekiavo odomis, B. Šulmanas - aukso dirbiniais ir laikrodžiais, L. Stupelis vertėsi galanterijos prekyba.
F. Rabinavičienė šioje gatvėje turėjo transporto kontorą, o C. Lampė - kepyklą. E. Edelsonienė buvo viešbučio savininkė. Šioje gatvėje gyveno linų fabriko savininkas M. A. Sprendžiant pagal pavardes, tai buvo beveik išskirtinai žydų tautybės žmonės.
Vasario 16-osios šventė
Seniausioje miesto gatvėje, turinčioje tokį gražų pavadinimą, galbūt buvo gajos ir Vasario 16-osios šventės, kurią minėsime po poros dienų, tradicijos? Pasak A. Muturo, istoriniuose šaltiniuose neaptikta, kad ši data būtų kuo nors išsiskirianti ar išryškinta. Tą dieną nebūdavo jokių demonstracijų, mitingų, paradų.
Nepriklausomoje Lietuvoje labiau buvo vertinami kunigaikščiai, iškilmingai buvo minimas prezidento Antano Smetonos gimtadienis, Žalgirio ir Saulės mūšiai.
Kai vykdavo atlaidai arba Mažeikiuose apsilankydavo koks didelis veikėjas, pavyzdžiui, Lietuvos ministras pirmininkas, gatvėse vykdavo paradai, marširuodavo šauliai, jaunalietuviai, skautai, jaunieji ūkininkai, pasirodydavo raiteliai ant žirgų.
Irenos Vaitkutės-Balanavičienės prisiminimai
Irena Vaitkutė-Balanavičienė, istorijos mokytoja, dabar pensininkė, gyvena Vasario 16-osios gatvės 8ajame name nuo 1961-ųjų, t. y. nuo tada, kai jis buvo pastatytas. Iki tol po karo tėvų šeima buvo įsikūrusi Stoties gatvėje, kuri ir dabar išlaikė senąjį pavadinimą. Taip pat aštuntuoju numeriu paženklintame name gyveno šešios šeimos. Tai buvęs ilgas medinis namas, kaip ir kiti šioje gatvėje iki šiol išlikę geležinkelininkų namai.
Šioje vietoje sovietmečiu buvo pastatytas naujas namas, kuriame įsikūrė karinis komisariatas. Po karo Irenai tebuvo 10 metų. Matyt, pergalės prieš fašistinę Vokietiją garbei seniausia Mažeikių gatvė buvo pavadinta Pergalės.
Einant gatve Geležinkelio stoties link, už pastato, kuriame yra Viešoji biblioteka, dabar stovi du daugiabučiai namai. Pergalės ir Respublikos gatvių kampe stovėjęs nedidelis medinis dviejų aukštų namas, o greta kitas, visai mažas namelis, kuriame išsiteko tik viena šeima. „Sodros“ pastato vietoje tada buvo didelis medinis taip pat dviejų aukštų namas, jame gyveno daug šeimų.
Antroje gatvės pusėje priešais dabartinę biblioteką buvo gražus mūrinis namas, prieš karą priklausęs garsaus Mažeikių gydytojo Stasio Dakinevičiaus šeimai. Nuo karo nukentėjęs namas sovietų valdžios buvo nacionalizuotas. Jį suremontavus, apie 1953-iuosius čia įsikūrė kultūros namai, kurie šiose patalpose išsilaikė iki pat 1996-ųjų metų.
Kaip prisimena Irena, šiame pastate vėliau taip pat išsiteko komunistų partijos ir komjaunimo rajono komitetai, įeinant iš kampo - muziejus. Kitame namo gale, kur dabar yra kavinė „Vega“, aštuntajame dešimtmetyje buvo įrengta daržovių parduotuvė „Kopūstas“.
Vienas gatvės galas remiasi į Geležinkelio stotį, priešingame jo gale, jau Laisvės gatvėje - dviejų aukštų pastatas, kuriame dabar yra paštas. Irena sako, kad pirmajame aukšte buvusi salė, taip pat vaistinė ir dar kažkas, nebepamenanti.
Choras ir kultūros namai
Irena, būdama Mažeikių vidurinės mokyklos aukštesnių klasių mokinė, dalyvavo ne tik mokyklos, bet ir miesto suaugusiųjų choro veikloje. Repeticijos vykdavo Laisvės gatvėje buvusioje minėtoje salėje. Chorui vadovavusi muzikos mokytoja Valerija Dapšienė ir dar vienas mokytojas, kurio pavardės Irena nepamena. Chorą lankė Dalia Velcaitė-Nemanienė, kuri atlikdavo ir solo partijas, gera choristė buvusi Stanelaitė. Vėliau daug metų chorui vadovavo Vytautas Urbonavičius, labai gabus, puikiai kolektyvą paruošdavęs chorvedys.
Pergalės gatve Irena eidavusi į kiną. Žinoma, tik dieną, kai būdavo mokiniams skirti seansai. Toje pačioje kino salėje, kurioje buvo ir scena, vykdavo švenčių minėjimai, koncertai, su spektakliais atvažiuodavo dramos teatrai. Ten ir buvo pirmieji kultūros namai. Ta pačia gatve ir į tą patį pastatą Irena dažnai kulniuodavusi į biblioteką.
Baigusi vidurinę šia gatve mergina su draugėmis savaitgaliais eidavo į kultūros namuose vykstančius šokius. Pasak Irenos, tais laikais ir vienai, nors ir naktį, nebūdavo baugu pareiti. Gatvė tyli, rami, nebuvo girdėta, kad kas būtų apstojęs, primušęs, apiplėšęs, juolab išprievartavęs. Ji nebūdavo ir judri. Kai kada pravažiuodavo arklių traukiami vežimai, vienas kitas dviratininkas.
1961 metais, Pergalės gatvėje pastačius trijų aukštų dvylikabutį, Irenos šeimai jame buvo skirtas dviejų kambarių butas. Tuo metu jiedu jau augino dukrą, vėliau gimė sūnus. Tada už sankryžos su Respublikos gatve dar tebestovėjo visi mediniai namai. Irenai kaip šiandien akyse tebestovi didžiuliai aukšti medžiai, kurie augo ant kampo, kur dabar sutūpę kioskai. Medžiuose lizdus suko ir ne vieną dešimtmetį juose gyveno pulkai varnų. Be varnų sunku būdavo įsivaizduoti šitą gatvę. Prie jų gyventojai buvo taip pripratę, kad rytais kranksėjimo net negirdėdavo.
Petronėlės Poškutės-Jasevičienės prisiminimai
Petronėlė Poškutė-Jasevičienė, ilgametė Mažeikių spaustuvės darbuotoja, Pergalės gatvėje apsigyveno 1950-aisiais. Petrutės mama ten buvo priimta dirbti valytoja, ir jai skirtas vienas kambarys su virtuve. Šalia šito namuko stovėjo dar vienas nedidelis namelis, kuriame gyveno Nemanienė su trimis vaikais. Pats vyriausias sūnus Romas Nemanis, dabar jau miręs, daug metų dirbo Elektrotechnikos gamyklos direktoriumi. Petrutė prisimena, kad vaikams, tiek kaimo, tiek ir miesto, kurie sunkiau gyveno, jos mama gamindavo valgį. Ūkvedys atveždavo mėsos, kitų produktų, ir reikėdavo jiems paruošti pietus. Vaikai ateidavo į jų butą ir čia pavalgydavo.
Mokyklos „komsorgu“, kuris Petrutei ir šiandien akyse tebestovi, dirbo jaunas, tamsus, aukštas vyras, kuriam kažkas pranešė apie šokius.
Prie pat geležinkelio stoties kairėje gatvės pusėje stovėjo medinis dviejų aukštų pastatas, kuriame buvo Mažeikių viešbutis. Tuoj po karo Petrutės mama jame dirbo valytoja. Vėliau, atrodo, čia buvo įsikūrusi ambulatorija.
Priešais geležinkelio stotį esančią aikštę prieš karą puošė apskrita gėlių klomba, vėliau virtusi fontanu, prie kurio rinkdavosi jaunimas, mėgo lankytis jaunos šeimos su vaikais. Šalia viešbučio pastato, kur dabar įsikūrusi „Sodra“, stovėjo kitas dviejų aukštų namas. Jo pirmajame aukšte buvo maisto parduotuvė. Po karo joje pardavėja dirbo Antanina Šiaulytė-Buknienė, dabar gyvenanti Reivyčiuose. Petrutė pamena, kaip apie 1950 metus ji, 16-17-os metų paauglė, per naktį stovėdavo eilėje prie parduotuvės, laukdama, kol iš ryto atveš duonos, kurios duodavo tik po vieną kepaliuką. Antrajame aukšte buvo gyventojų butai.
Toje pačioje gatvės pusėje ant kampo su Respublikos gatve stovėjo dar vienas dviejų aukštų namas, už kurio buvo mažas namelis. Jame po karo gyveno „bliekorius“ Navickas, kuris gamindavo indus pienui, voneles, kitus gaminius iš skardos.
S. Dakinevičiaus name po karo įsikūrė komunistų partijos ir komjaunimo rajono komitetai, vėliau ir kultūros namai, nes per karą pastatas buvo apgriautas. 1951 metais tame name jau buvo įsikūrusi spaustuvė - Petrutė tais metais joje pradėjo dirbti. Šiose patalpose taip pat buvo ir laikraščio redakcija. Kai 1957 metais, pastačius naują spaustuvės pastatą Laisvės gatvėje, ji išsikėlė, redakcija čia dar liko.
Ant kampo, kur šiandien stovi bibliotekos pastatas, Smetonos laikais buvo vaistinė. Anot Petrutės, sovietiniais laikais čia buvęs paštas. Ten, kur dabar paštas, nuo gatvės to pastato pirmojo aukšto dešinėje pusėje buvo bilietų kasa ir salė, kairėje - vaistinė.
Aldonos Nagytės-Vaičienės prisiminimai
Aldona Nagytė-Vaičienė maždaug nuo 1949-ųjų pradėjo ir 10 metų dirbo vaistinėje, kuri tada buvo dabartiniame pašto pastate. Moteris prisimena, kad vaistinėje jos dirbusios gal 5 ar 6 merginos. Vakare po darbo vedėja už savo pinigus nupirkdavusi bilietus į kiną ir vesdavusis jas tiesiai iš darbo į paskutinį kino seansą. Kadangi kino salė buvo to paties pastato antrajame aukšte, tad niekur toli nereikėdavo eiti.
Pasak Aldonos, viename iš jų buvo universali parduotuvė, kurioje kaimo žmonės galėjo nusipirkti įvairių prekių. Per karą šie pastatai stipriai nukentėjo. Keli pastatai arčiau gatvės dar liko, o atokiau buvo matyti tik žole apžėlę pamatai ir akmenys. Dar giliau į kiemą stovėjo medinis tualetas, o greta jo didelė kalkių duobė.
Dabartinės „Sodros“ pastato vietoje stovėjęs didelis geltonas dviejų aukštų namas, kuriame prieš karą buvo Lampienės parduotuvė. Prie durų buvęs pakabintas varpelis. Kai pirkėjas eidavo į parduotuvę, varpelis suskambėdavo ir iš gilumos atskubėdavo pati Lampienė. Viduje stovėjo bufetas, o už stiklinės pertvaros buvo išdėliotos bandelės. Lentynose puikavosi duonos, pyragų, kitokių gaminių. Pati pigiausia bandelė kainavusi penkis centus.
Medinių dvarų likimai
Apžvelgti medinių dvarų likimus sutiko architektė - architektūrologė dr. Deja, mediniai dvarai nėra suskaičiuoti. Apie 90-uosius, kai aš juos pradėjau tyrinėti ir per 5 metus apvažiavau maždaug 700 dvarų ir jų fragmentų, paaiškėjo, kad praktiškai gerai išlikusių medinukų sodybų mes ir neturime. Bet tai buvo prieš 30 metų, o situacija labai greitai keičiasi, tad dabar padėtis su mediniais dvarais žymiai prastesnė. O buvo jų labai daug: 1923 m. surašymo duomenimis be Klaipėdos ir Vilniaus krašto, kuriame dvarų buvo ypač gausu, buvo surašyta 3508 mūrinių ir medinių dvarų ir palivarkų.
Galime daryti prielaidą, kad su Klaipėdos ir Vilniaus kraštu Lietuvoje buvo apie 5000 dvarų. Ypač dvarais vadinamų sodybų padaugėjo XIXa., kai prasidėjo kapitalizmas, dvarininkams reikėjo pinigų, jie skaidė žemes ir mažiau vertingas parduodavo. Kalbant apie medinius dvarus, tai jie sudarė daugiau nei 80 proc. visų dvarų.
Medinių dvarų nykimo priežastys
Pirmiausiai dėl to, kad jo ilgai niekam nereikėjo. Medinis nugyventas pastatas atrodo labai kraupiai, o mediniai dvarai atrodė vos ne kaip didelės samanotos bakūžės. O nugyventi medinuką nesunku. Įsivaizduokime kaip buvusiame dvare apgyvendinama 17 šeimų, visi pasistato po viryklę. Pastato niekas neprižiūri, stogas kiauras, pamatais drėgmė kyla į viršų, problemų daugybė. Iš kitos pusės, tai paveldas, jį atstatant reikia laikytis senų technologijų, kitų taisyklių. Drąsu to imtis, ne dažnas ir imasi.
Antras dalykas - požiūris. Mūsų įsivaizdavime dvaras tai Tiškevičių rūmai Palangoje, o medinis tai koks čia dvaras? Taigi nebuvo jie nei labai saugomi, nei atnaujinami, nors mes jų turėjome labai daug. Juk visi senieji dvarai buvo mediniai, mūras tapo „madingas“ nuo XVIIIa. paskutinio ketvirčio. Tiesa, XVIIa. pirmoje pusėje lyg ir buvo kilusi pirmoji mūrinių banga, atsirado jų gal 20, tarp jų pilys palei Nemuną, Siesikai, Biržai dar anksčiau, bet XVIIIa. dauguma iš mūro vėl sukrįžo į medinius rūmelius. Juose buvo patogiau, šilčiau, jaukiau, medžio žaliava pigesnė, daugiau meistrų. Net Radvilų, turėjusių Biržus ir Nesvyžių, XVII a. pirmoje pusėje kaimiškųjų dvarų namai buvo mediniai. Antrą kartą mūras prisimenamas XVIIIa. pabaigoje, bet vidutiniai ir smulkieji dvarininkai dar stato medinukus iki XXa. vidurio. Didžioji dalis išlikusių medinių mūsų dvarų yra iš XIX a..
Medinis dvaras
Seniausias medinis dvaras
Ypač unikalus, net archajiškas, žinomas kaip seniausias Lietuvoje, yra XVII a. pab. medinis Staškūniškio dvaro ponų namas (rūmai) Širvintų r.
Valstybės ir privačių investuotojų požiūris
Valstybę galėtų dominti labiau - su paveldosauga ir paminklotvasrka pas mus vis dar netvarka, o savivaldybės turi daugybę kitų rūpesčių,daug socialinių problemų. Nors kalbnat apie dvarus, tai dažnas jų turi ir stiprią istorinę kultūrinę vertę. Tuose dvaruose kažkas lankėsi, kūrė, aprašė - jie gyvi ir vertingi savo istorijomis. Kai atrasime tą kultūrinį sluoksnį, galbūt taps svarbu ir patys dvarai, bijau tik, bus gerokai per vėlu.
Privačius investuotojus mediniai dvarai kažkiek domina, juolab, kad atsatant dvarą pagal visus paveldo reikalavimus galima pasinaudoti paramomis ir kompensacijomis. Tačiau visi mato ir jų problemas, apie kurias jau užsiminiau. Vis dėlto, reikia žinoti, kad įsigijus tokį dvarą, jam teks pašvęsti gyvenimą. Anot pašnekovės dažnas dvaras dar turi ir stiprią istorinę kultūrinę vertę. Tuose dvaruose kažkas lankėsi, kūrė, aprašė - jie gyvi ir vertingi savo istorijomis. Atminimo lenta kabo ir ant Ilguvos dvaro rūmų, pastatytų XVIIIa. pabaigoje.
Restauravimo reikalavimai
Mes, lietuviai, apskritai, labai mėgstame naujoves. Savo laiku patys dvarininkai daug ką sunaikino, nes tas naujoves mėgo, o dabar mes pabaigiame. Pasaulyje viskas, kas surišta su paveldu turi pridėtinę vertę, o pas mus tai viskas atvirkščiai. Amerikiečiai dėl paveldo eina iš proto, stengiasi viską išsaugoti ir to paveldo neturėję, greitai turės daugiau nei mes. Jiems bet koks autentiškumo ženklas yra vertybė.
Jei parduodamas namas, o jo sode likęs dujinis apšvietimas, tai bus įrašyta pirmoje eilutėje, nes tai didžiausia vertybė, kelianti viso objekto kainą. Mums didžiausia vertybė euroremontas, nes mums jis gražiausias, mums nelygi siena problema. Todėl, jei medinį dvarą įsigijęs savininkas, grožį supras kaip tik taip, jokios komisijos jo nesustabdys - jis jį taip ir atstatys. Gal postsovietiniai žmonės vis dar nenori to „skurdo“? Kita vertus, užaugo kita karta, jau ne sovietinė, kuri iš viso nenori nieko seno. Todėl vertinti turbūt pradėsime, tik kai nieko neliks, bet bus gerokai per vėlu.
Nors jeigu medį prižiūrėtume, jis gali labai ilgai tarnauti. labai ilgai gyventi. Tačiau turbūt turime ir išsaugotų medinių dvarų?
Restauruoti mediniai dvarai
Restauruotų medinių yra. Tai Biržuvėnai prie Telšių, Pavirvyčio ir Pavirvytės prie Telšių ir Mažeikių, dabar tvarkomi Čiulai Molėtų r. ir kt. Dar tarybiniais laikais buvo tvarkyta Adomynė Panevėžio r.. Kažkas lyg įgijo mano mylimą Drobiškių dvarelį Jonavos r., kuriame galima tiesiog gyventi, mat visai nedidelis Dar prieš dešimtmetį jis buvo labai unikalus savo autentiškumu: durys, krosnys, rankenos, kabliukai.
Man labai patinka ir nedidelis Linkavičių dvarelis Panevėžio r. , o stovi netvarkomas, plėšiamas - gaila. Teko girdėti ir apie labai gražiai sutvarkytą Gačionių Rokiškio r. Paveldosaugininkai sako, kad XIX a.
Lietuva, Latvija ir Estija
Estai ir latviai savo bajorijos neturėjo, jų bajorija tai vokiečių ir danų kilmės dvarininkai, tai stambi žemėvalda ir mūriniai pastatai, medinių visai nedaug. Bet paradoksas: jei norėtusi pamatyti tikrą barokinį medinį dvarą, tai reikėtų važiuoti į Latviją, į Ungurmuižą, kur stovi XVIIIa. pirmos pusės puikiai restauruotas su interjeru dvaras. O mes jų turėjome begalę ir nei vieno neliko.
Ko neišsaugojo dvarininkai, dar labiau neišsaugojome mes ir laikas. Lygiai taip pat gaila ir daug nugriautų medinukių bažnyčių, kurios buvo puikios, bet madų ir garbės besivaikančios bendruomenės ir dvarininkai XIX a. pab. - XX a. Tikrą barokinį medinį dvarą galime pamatyti Latvijoje, Ungurmuiže, kur stovi XVIIIa.