Miklausės kaimas, įsikūręs vaizdingoje Lietuvos vietovėje, mena ne tik ramų kaimo gyvenimą, bet ir dramatiškus pokario rezistencijos epizodus. Šiame straipsnyje apžvelgsime Miklausės kaimo sodybų istoriją, partizanų judėjimą ir represijas, kurias patyrė kaimo gyventojai.
Lietuvos žemėlapis
Račių Šeimos Tragedija
Viena iš tokių šeimų - Račiai, kilę iš Reketijos (Liubavo vlsč.). Tai buvo mažažemiai, kurių gyvenimą dramatiškai pakeitė sovietinė okupacija.
Trys broliai - Vytautas, Jonas ir Petras - 1944 m. pabaigoje įsitraukė į partizaninį karą. Dėl to jų namuose nuolat darytos kratos ir rengtos pasalą.
Tėvas Petras Račius (1879-1946), neatlaikęs tardymų ir kankinimų, susirgo ir mirė. Jis palaidotas Sasnavos kapinėse.
Motina Uršulė Kailiukaitytė‑Račiuvienė (1901-1991 04 09) su dukra Onute (9 m.) ir sūnumi Albinu (4 m.) 1948 05 22 buvo ištremti į Taišeto rajoną (Irkutsko sr.).
Sūnūs Alfonsas ir Jurgis slapstėsi, o tapę pilnamečiais išėjo pas partizanus. Visi broliai priklausė Vytauto rinktinės 44 kuopai.
Partizanų apygardų žemėlapis
Brolių Partizanų Likimai
- Vytautas (slapyvardis Ąžuolas; 1922-1950 03 09) - buvęs pasienio policininkas, tapęs kuopos vadu. Jis įvedė griežtą drausmę ir pasižymėjo drąsa. Apdovanotas juostele Už narsumą ir Laisvės kovos 3 laipsnio Kryžiumi. Žuvo kovoje Ilgalaukoje, prie Sūsninkų miško (Kalvarijos vlsč.).
- Petras (slapyvardis Beržas; 1926-1946 01 12) - kautynėse buvo sužeistas. Pasitraukęs pas Miklausės kaimo gyventoją Buckiūną pagalbos, buvo išduotas Mockų (Mockavos) NKVD. Nenorėdamas pasiduoti nusišovė. Palaidotas Rūdelės kapinėse, Kalvarijos vlsč.
- Jurgis (slapyvardžiai Kėkštas, Grikis; 1933-1951 06 29) - jauniausias iš brolių, pas partizanus išėjo 1950 m.
4 brolių kūnai buvo išniekinti Kalvarijoje ir ten užkasti. Jų žūties vietose pastatyti paminkliniai kryžiai.
Tremtis ir Skaudūs Praradimai
Iš tremtyje sunkiai susirgusios motinos paimtus vaikus Onutę ir Albiną apgyvendino vaikų namuose. 18 m. Onutę iš jų išvežė į Sachaliną (likimas nežinomas). Šaukiamojo amžiaus Albinas atsisakė tarnauti SSRS kariuomenėje, buvo suimtas. Motina jų daugiau nebematė.
Ją paliegusią 1956 04 iš senelių namų į Lietuvą parvežė grįžtantys tremtiniai.
Marijos Likimas
Jauniausia Račių duktė Marija (g. 1943), trėmimo metu pasislėpė pas kaimynus, ją globojo broliai. Žuvus Jurgiui, ištekėjo už partizanų ryšininko J. Mincevičiaus (jo brolis partizanas žuvo); gyvena Girkantuose (Kalvarijos savivaldybė).
Partizanų Veikla Miklausės Apylinkėse
Tik prasidėjus II sovietinei okupacijai, partizanų būriai veikė Šventežerio, Sangrūdos, Kalvarijos, Rudaminos valsčiuose. Sienos su Lenkija atkarpoje Kalvarija-Sangrūda pasipriešinimo dalyvius sudarė vengiantys mobilizacijos arba iš sovietinės kariuomenės savavališkai pasitraukę vyrai, t. p. buvę nepriklausomos Lietuvos ar karo metu dirbę pareigūnai.
Partizanų būriai dažnai dislokavosi apylinkių miškuose, kur turėjo iškastus bunkerius. Svarbu pažymėti, jog Suvalkijos kraštovaizdis nėra labai palankus partizaniniam karui dėl menko miškingumo ir atvirų vietovių, dirbamų laukų gausos, todėl partizanai ieškojo prieglobsčio ūkiuose ir partizanų rėmėjų pagalbos.
1945 m. vasario pabaigoje prie Miklausės kaimo sovietinėms pajėgoms sutriuškinus L. Kliukinsko, slapyvardžiu „Levas“, būrį žuvo ir pats vadas. Po mėnesio „Levo būrio“ likučiams pradėjo vadovauti krašto visuomenės lyderis Adolfas Valenta slapyvardžiu „Ožys“.
Partizanams persiskirsčius suformuojami du būriai, vienam iš jų vadovavo „Ožys“ . „Ožio būrys“, kuris vėliau pramintas „Ožio banda“, rūpinosi saugiu perėjimu per Lietuvos-Lenkijos sieną, nusidriekusią daugiau nei 100 kilometrų. Šis ruožas iki 1947 m. antros pusės tapo partizanų jungtimi su Vakarais.
Dėl išaugusio sovietų dalinių aktyvumo ir grėsmės apylinkių gyventojams 20 vyrų, priklausiusių „Ožio būriui“, pasitraukė anapus Lietuvos-Lenkijos sienos.
Po keleto mėnesių, rudenį, sugrįžus į Lietuvos sienos pusę „Ožiui“, pradėtas formuoti naujas būrys. Liudininkas pasakoja „<…> kada rusai užėjo, lietuvius savanorius, karininkus, šaulius visus vežė į Rusiją, o <…> tėvas prie Lietuvos dirbo ten kažką ir jį išvežė.
R. Zagrecko skaičiavimu per visą partizaninio karo laikotarpį būrio nariais pabuvojo 76 asmenys.
Nusprendęs atsisakyti peršamos karinės tarnybos B. Bražaitis privalėjo trauktis į pogrindį. 1945m. kartu su seserimi Danutė Bražaityte, slapyvardžiu „Birutė“, galutinai įsitraukė į partizaninę veiklą.
Tapęs būrio nariu, B. Bražaitis įrengė keletą bunkerių, kurie buvo svarbūs būrio prieglobsčio, ginklų saugojimo ar judėjimo klausimais. Vienas iš jų buvo pavadintas „Katilu‘‘. Vėliau įrengta slėptuvė dviem žmonėms- „Mažiukas“, kurią B. Bražaičio pievoje prie griovio netoli tilto 1948 m. vasarą įsirengė sergantis partizanas „Karvelis“.
Kitos svarbios slėptuvės turėjo ne mažiau įspūdingus pavadinimus: „Trakai“, „Ukraina“, „Pelių karalystė“, „Kremlius“.
Vietos gyventojų bendradarbiavimas ir palaikymas buvo ypatingai svarbus partizanams, kovą palaikė net dalis „stribų“.
Kaip prisiminė partizanų ryšininkas B. Jungaitis „<…> partizaninę kovą rėmė daugelis draugų, pažįstamų ir giminaičių“.
Sovietinei valdžiai siekiant, kad vietos gyventojams būtų „aiškiau ir įtikinamiau“, kurią kovojančią pusę palaikyti bei remti, greta gausaus agitacinio ir propagandinio darbo nuo 1945 m. buvo naudojamos ir represijos.
Kaip matyti iš tarnybinio pranešimo TSSR vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojui generolui pulkininkui A., centrinė Lietuvos TSR valdžia nenuleido rankų nei tiesioginės kovos su partizanais, nei reikiamos informacijos skleidimo ir valdymo klausimais.
Šiuo laikotarpiu partizanų vadams sužinojus apie J. Markulio išdavystę, prioritetu tapo ryšių su Vakarais išlaikymas užsienyje.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1944 | Trys Račių broliai įsitraukia į partizaninį karą. |
| 1946 | Petras Račius (Beržas) nusišauna, nenorėdamas pasiduoti NKVD. |
| 1948 | Uršulė Kailiukaitytė-Račiuvienė su vaikais ištremta į Irkutsko sritį. |
| 1950 | Vytautas Račius (Ąžuolas) žūsta kovoje. |
| 1951 | Jurgis Račius (Kėkštas) žūsta. |
Represijos ir Agitacija
Stiprėjant priešpriešai partizanai tęsė kovą tiek su okupacine valdžia, tiek su kolaborantais ar neapsisprendusiems kurią pusę palaikyti.
Pasipriešinimo veiksmai pamažu tapo vis sudėtingesni dėl sovietinės valdžios veiksmų. Minimu laikotarpiu dalis kuopos buvo likusi anapus Lietuvos TSR sienos ir laikėsi Punsko apylinkėse.
B. Bražaičiui ginklu kovojant ,,Ožio bandoje“ trečius metus, 1950 m. rugsėjo pradžioje buvo sučiuptas sovietinės kariuomenės ir NKVD operacijos metu.
Stiprėjant kovai su pasipriešinimu ir augant represijų mastui paskutiniai būrio vyrai žuvo Augustavo miškuose 1951 m., o būrio gyvavimo pabaiga laikoma 1952 m.
Apibendrinant galima teigti, jog sienos su Lenkija atkarpoje pasipriešinimo dalyvius sudarė vengiantys tarnauti sovietinei sistemai darbingo amžiaus vyrai ir buvę pareigūnai.
Partizanų gretas papildęs „Papartis“ turėjo nemažą patikimų žmonių ratą, buvo sukaupęs informaciją apie Kalvarijos krašto stribus, gebėjo operatyviai patikslinti kovotojų pasitraukimo ir saugių vietų maršrutus, rengė slaptavietes, bunkerius.
Miklausės kaimo sodybos ir jų gyventojai patyrė didelius išbandymus pokario metais. Partizaninis judėjimas ir represijos paliko neišdildomus pėdsakus žmonių likimuose ir atmintyje.