Finansinis turtas - tai turto rūšis, apimanti visas pinigų bei finansinių priemonių rūšis. Finansinis turtas - tai ekonominė vertė, išreikšta finansinėmis priemonėmis, kurios suteikia teisę į pajamas, kapitalo prieaugį ar kitą finansinę naudą. Pinigai iš esmės gali būti grynųjų pinigų formoje, indėlių formoje, taip pat ir pinigų priemonių fondo formoje (kas tuo pačiu bus ir finansinė priemonė).
Tuo tarpu kas patenka į finansinį turtą įmonės balanse, yra labai tiksliai apibrėžiama apskaitos standartų. Kitų įmonių vertybiniai popieriai - tai kitų įmonių laikomos akcijos ar obligacijos, taip pat kitos finansinės priemonės.
Kalbant bendrai, reiktų pripažinti, kad visi klasifikavimai yra daugiau ar mažiau sąlyginiai. Pavyzdžiui, galime įsivaizduoti tokią situaciją, kai naftos perdirbimo bendrovė bus įsigijusi milijoną barelių naftos ir laikys ją savo rezervuaruose fiziškai, o kitu atveju ji turės nusipirkusi naftos fondo ar išvestinių priemonių atitinkamam kiekiui.
Pagrindinės finansinio turto rūšys
Štai keletas pagrindinių finansinio turto rūšių:
- Akcijos suteikia nuosavybės teisę į įmonę ir galimybę dalyvauti jos pelno paskirstyme.
- Obligacijos - tai skolos vertybiniai popieriai, kuriais emitentas (valstybė ar įmonė) skolinasi lėšas iš investuotojų. Lietuvoje valstybės obligacijas leidžia Lietuvos Respublikos finansų ministerija.
- Biržoje prekiaujami fondai (ETF) - tai investiciniai fondai, kuriais prekiaujama kaip akcijomis.
- Tai trumpalaikės investicijos, tokios kaip iždo vekseliai ar indėlių sertifikatai.
- Tai finansiniai instrumentai, kurių vertė priklauso nuo kito turto (akcijų, valiutų, žaliavų) kainos.
Finansinio turto pavyzdys
Finansinės analizės svarba
Įmonės, siekdamos išsilaikyti konkurencingoje rinkoje ir užtikrinti savo veiklos tęstinumą, turi nuolat analizuoti savo veiklos rezultatus, taikyti kuo tobulesnes veiklos analizės metodikas. Tinkamas esamos būklės įvertinimas padeda gerokai objektyviau numatyti veiklos plėtros būdus ir galimybes - tai yra viena iš būtinų kiekvienos įmonės išlikimo ir plėtros sąlygų. Finansinė analizė yra vienas iš objektyviausių būdų tinkamai įvertinti informaciją.
Valdyti įmonės finansus neįmanoma be finansinės analizės: ji nustato įmonės mokumą, likvidumą, leidžia bankams spręsti, ar kredituoti įmonę, ar ne. Be finansinės analizės įmonė pasmerkta aklai veikti rinkoje. O tai padidina jos bankrutavimo galimybes. Finansinė analizė teikia bene daugiausiai naudingos ekonominės informacijos, kuria remiantis galima priimti teisingus sprendimus.
Šiuolaikinis ekonomikos mokslas pateikia daug įvairių finansinės veiklos prognozavimo metodų. Dažniausiai minimi metodai: E.Altmano daugiafaktorinė bankroto prognozavimo metodika ir Z modelis. Lietuvos įmonėms autoriai rekomenduoja naudoti E. Altmano metodą.
Finansinės analizės tipai
Finansinės analizės tyrimo objektas
(erinskien, 2002, p. 27) finansinės analizės tyrimo objektu įvardina įmonės finansinę veiklą, jos rezultatus, kurie parodomi alternatyviuose projektuose, apskaitos, atskaitomybės dokumentuose ir kituose informacijos šaltiniuose. Pasak L. Juozaitienės (2007, p. 16), finansinė analizė tai procesas, kurio metu, taikant tam tikrus matematinius ir statistinius metodus, įmonės veiklos duomenis siekiama paversti naudinga informacija.
Finansinė analizė yra dalis įmonės veiklos analizės (kitaip dar vadinamos ekonomine analize), kurioje tarpusavyje susipynę finansinės ir ūkinės veiklos analizės aspektai. Įmonės finansinė veikla organiškais susijusi su jos ūkine bei komercine veikla, kitaip tariant, jos sąlygoja viena kitą. Finansinis rezultatas daug kuo priklauso nuo įmonės ūkinės veiklos efektyvumo, vadybos lygio, racionalaus finansų ir kitų įmonės išteklių naudojimo.
Finansinė analizė padeda atsakyti į klausimą, ar įmonė eina teisinga linkme, t.y. parodo kokia yra įmonės padėtis rinkoje, koks rizikos laipsnis, plėtros galimybės ir veiklos perspektyvos. Taip pat numatyti būsimus sprendimus. Tai, anot J. iaus, svarbi išaugus verslo konkurencingumui. Kai kurie autoriai (Palepu, Healy, Bernarb, 2004, p. 5) teigia, kad tik gerai atlikta įmonės veiklos analizė gali padėti padidinti vertę konkurencingoje rinkoje. Konkurencingos rinkos sąlygomis negalima dirbti taip, kaip buvo dirbama prieš metus ar pusmetį, nors ir buvo gauti geri rezultatai.
Atsižvelgiant į tai, J. ius (2008) išskiria tokią įmonės veiklos analizės formulę: įmonės veiklos analizė = pagrindinės (gamybinės, komercinės) veiklos analizė + finansinės veiklos analizė + investicinės veiklos analizė. Kaip matyti iš formulės, vartojamas ne finansinės analizės, bet finansinės veiklos analizės terminas. Tarp įmonės veiklos analizės sudedamųjų dalių - pagrindinės (gamybinės, komercinės), finansinės ir investicinės veiklos analizės - yra daug bendrų bruožų, visos jos teikia vidaus (įmonės vadovybei, darbuotojams) ir išorės (tiekėjams, pirkėjams, bankams, investuotojams, vyriausybės institucijoms ir kt.) vartotojams reikiamą informaciją įvairiems tikslams: optimaliems valdymo sprendimams priimti, įmonės veiklai įvertinti, vidaus ir išorės rezervams atskleisti, veiklos perspektyvoms numatyti ir kt.
Atliekant įmonės veiklos analizę, svarbu panaudoti kuo daugiau naudingos informacijos šaltinių, kuo objektyviau įvertinti finansinę būklę ir veiklos rezultatus, atskleisti nepanaudotus rezervus, numatyti veiklos perspektyvas. Įmonės vadovams svarbi tiek pagrindinės (gamybinės, komercinės), tiek finansinės ar investicinės veiklos analizės informacija. Atliekant pagrindinės (gamybinės, komercinės), finansinės veiklos ar investicinės veiklos analizę, pasirenkamos įvairios analizės rūšys - operatyvinė, perspektyvinė, kompleksinė ir kt.
Svarbu palyginti faktinę padėtį su planais, standartais ir kitais parametrais. Taip pat padėti formuoti finansų valdymo ir apskaitos politiką. Finansinės analizės tikslai priklauso nuo finansinės analizės informacijos vartotojų. Investuotojus (esamus ir galimus akcininkus) domina tokie dalykai, kaip jų investuotos lėšos (akcijos, nuosavo kapitalo) uždirbtas pelnas, dividendai ir pan. Įmonės darbuotojams yra svarbu, kad įmonė (darbdavys), kurioje jie dirba būtų stabili, pelninga ir perspektyvi.
Šioms institucijoms įmonės privalo teikti finansinę informaciją (pvz., finansinę atskaitomybę). Vyriausybei svarbu, kad įmonė atsiskaitytų su biudžetu, t. y. mokėtų mokesčius. Taigi, kaip matyti, finansinei analizei keliami uždaviniai priklauso nuo analizės rūšies ir dažniausiai siejami su vartotojų poreikiais. Kadangi kiekvienas vartotojas siekia savų tikslų, uždaviniai gali skirtis atskiroms informacijos vartotojų grupėms.
Anot J. iaus (2008), įmonės veiklos analizę į sudedamąsias dalis tikslinga skirstyti pagal vieną požymį - veiklos sritis, kurias ji tiria. 7- ajame tarptautiniame apskaitos standarte Pinigų srautų ataskaitos nurodyta, kad svarbiausios įmonės veiklos sritys yra trys: pagrindinė (gamybinė, komercinė), finansinė ir investicinė. Pagrindinė veikla - pagrindinę pajamas uždirbanti įmonės veikla ir kita veikla, kuri nėra investicinė ir finansinė. Finansinė veikla - veikla, kuri lemia įmonės nuosavo kapitalo ir skolintų lėšų dydžio ir sudėties pasikeitimus. Investicinė veikla - ilgalaikio turto ir kitų investicijų, neįtraukiant pinigų ekvivalentų, įsigijimas ir perleidimas.
Finansinės analizės metodai
Įmonės veiklos finansinės analizės tyrimo būdai - tai būdai analizės šaltiniams apdoroti, susisteminti ir apibendrinti. Atliekant finansinę analizę gali būti taikomi įvairiausi tyrimo būdai, kurie naudojami ir kitose moksluose, t.y. pagrindiniai ekonominės analizės ir statistikos metodai ir kitos priemonės. Šios taikomos ir populiarios analizės rūšys aprašomos ir minimos tiek užsienio, tiek lietuvių autorių darbuose yra horizontalioji, vertikalioji bei santykinė analizės.
Horizontalioji analizė atliekama tada, kai finansinės ataskaitos duomenys lyginami su praėjusiais laikotarpiais ar biudžetais duomenimis, o nuokrypis išreiškiamas santykiniais dydžiais, kurie rodo rodiklio pokytį laiko atžvilgiu, jo dinamiką. Ši analizė dažniausiai atliekama lyginant 2 - 5 metų duomenis.
Vertikalioji arba kitaip struktūrinė analizė rodo analizuojamo objekto struktūrą. Ji atliekama kiekvieną finansinės ataskaitos rodiklį lyginant su bendruoju baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas procentais. Horizontaliosios ir vertikalios analizės rezultatai yra pagrindas santykinei analizei atlikti, t.y. skaičiuoti įvairius santykinius rodiklius.
Finansinis santykinis rodiklis paskirtis - teikti įvairiems vartotojams vertingą ir ekonominiams sprendimams priimti reikalingą informaciją. Ta pati informacija vieniems vartotojams yra vertinga ir svarbi ekonominiams sprendimams priimti, o kitiems ji visiškai nedomina. Vieni autoriai visus finansinės apskaitos informacijos vartotojus skirsto į įmonės indėlininkus, verslo dalyvius, analitikus ir konsultantus ir kitus (Rees, 1995, p. inskas, 2003, p. 10), treti - į vartotojus, kurie nesupranta arba menkai supranta apskaitos informaciją, vartotojus, kurie išmano buhalterinės apskaitos sistemą ir supranta jos teikiamą informaciją, ir į ekspertus (Kinserdal, 1993, p. 4).
Daugelis teoretikų ir praktikų, vartodami finansinės būklės sąvoką, dažnai ją tapatina su pelno ir nuostolio, pajamų, sąnaudų, įsipareigojimų rodikliais. Finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo sistemoje (TAS, 2002, p. S 19) nurodyta, kad įmonės finansinę būklę apibūdina trys rodikliai: turtas, įsipareigojimai ir nuosavas kapitalas, o veiklos rezultatus - pajamos ir sąnaudos.
Pagrindiniai finansiniai rodikliai
Kaip apibūdinti įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus ir pinigų srautus? Įmonės finansinei būklei, veiklos rezultatams vertinti J. ius finansinius santykinius rodiklius (~r. 2, 3 pav.). Informacija finansinei būklei vertinti imama iš balanso, t. y. iš turto, įsipareigojimų ir nuosavo kapitalo straipsnių.
Finansinių rodiklių pavyzdys
Skaičiuojamas svarbiausias įmonės veiklos rezultatų įvertinimo rodiklis pelnas (~r. 3 pav. ius, 2005, p. iuoja ir vertina visus 2, 3 paveiksluose nurodytus rodiklius. Rodikliai pasirenkami atsižvelgiant į analizės tikslą, t. y. kurią įmonės veiklos sritį norima įvertinti. Norint įvertinti įmonės finansinę būklę, būtina analizuoti rodiklius, susijusius su turtu, kapitalu ir įsipareigojimais. O jeigu siekiama ištirti įmonės veiklos rezultatus, daugiausia dėmesio reikia skirti pelningumo ir išlaidų lygio rodiklių analizei.
Analizuojant UAB X finansinę aplinką bus taikomi horizontaliosios, vertikaliosios ir santykinės finansinių ataskaitų analizės metodai. Kadangi vertikalios analizės esmę sudaro tai, kad atitinkamas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendru baziniu tos ataskaitos rodikliu, o tai padės išsiaiškinti ne tik kaip keitėsi daliniai rodikliai, bet ir kokios tų pakeitimų priežastys.
Nuosavas kapitalas
Kaip teigiama LR apskaitos instituto parengtame verslo apskaitos standarte, nuosavas kapitalas - tai įmonės turto dalis, likusi iš turto, atėmus įsipareigojimus (Tarptautiniai apskaitos standartai, 2002). Nėra verslo įmonės, kuri neturėtų nuosavo kapitalo. Nuo nuosavo kapitalo dydžio ir jo sudėties priklauso įmonės verslo plėtra, konkurencingumas ir vieta rinkoje, naujos technikos ir technologijų diegimas, gaminamos produkcijos ir teikiamos paslaugų apimtis, kokybė bei daugelis kitų dalykų.
J. iaus, O. Molienės ir D. Poaškaitės (2007) teigimu, nuosavo kapitalo analizė reikalinga tam, kad įmonės savininkai galėtų žinoti tikrąjį šio kapitalo dydį, sudėtį ir struktūrą, jo formavimo teisėtumą ir judėjimo apyvartą. Tačiau jo analizei skiriama nepakankamai dėmesio. Lietuvos autoriai (Bagdžiūnienė, Rutkauskas, Damašienė ir kt.) taip pat apsiriboja tik nuosavo kapitalo pelningumo formulės pateikimu ir trumpu jos paaiškinimu.
Nuosavo kapitalo svarba
2007 m. J. ius, O. Molienė ir D. Poaškaitė pateikė nuosavo kapitalo kompleksinės analizės schemą, kuri praplėtė nuosavo kapitalo analizės sritį. Nuosavo kapitalo kompleksinę analizę siūloma atlikti nuosekliai tam tikrais etapais.
Kiekvienas ilgalaikio ar trumpalaikio turto bei ilgalaikis bei trumpalaikis įsipareigojimų sudedamosios dalies pasikeitimas turi įtakos nuosavo kapitalo dydžiui. Būtina išsiaiškinti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su nuosavo kapitalo padidinimu, sumažinimu, sudėties pasikeitimu per ataskaitinį laikotarpį. Ne mažiau aktualu ištirti turto finansavimo šaltinius proporciją, nes nuo racionalaus finansavimo šaltinių pasiskirstymo priklauso gera finansinė įmonės būklė. Finansinė įmonės būklė gali būti patenkinama tik tada, kai turtas finansuojamas tiek iš ilgalaikių, tiek iš trumpalaikių finansavimo šaltinių, laikantis proporcijos, kurią nusako ir apibūdina finansinio sverto koeficientas.
tags: #svarbiausios #finansinio #turto #charakteristikos