Tipinių daugiabučių renovacijos sprendimai: nuo energinio efektyvumo iki bendruomenės įtraukimo

Daugelyje vidutinio dydžio Lietuvos miestų centrų po Antrojo pasaulinio karo buvo pastatyti tipiniai gyvenamieji daugiabučiai pastatai, sunaikinant istorines gatvių išklotines ir ten veikusią paslaugų infrastruktūrą. Taip miestų centrai prarado savitumą, gyvybingumą ir patrauklumą. Dabar turime šias vietas atrasti iš naujo, sukurti ten naujas paslaugas ir traukos centrus, prikelti miestų centrus naujam gyvenimui.

Nekilnojamojo turto sektorius priskiriamas prie vieno taršiausių Europoje: reaguodama į tai, Europos Komisija paskelbė Žaliojo kurso iniciatyvą, įpareigojančią Europos Sąjungos šalis užtikrinti poveikio klimatui neutralumą dar iki 2050 metų. Klimato ir gyvenamojo būsto krizių laikais pasirūpinti esama fizine struktūra ir prailginti egzistuojančių statinių gyvavimo laiką - prioritetinė užduotis, čia kai kurie architektai įžvelgia dar ir įdomią galimybę eksperimentuoti.

Didžioji dalis sovietinių daugiabučių pastatyti 1961-1992 metais. Turint omenyje, jog jų gyvavimo laikas - vos 30-50 metų, skaičiuojama, kad „galiojimo terminą“ peržengė net daugiau nei pusė visų to laikotarpio daugiabučių šalyje.

Šiuo metu Lietuvoje taikomas modernizacijos modelis orientuotas visų pirma į energinio naudingumo rodiklių gerinimą. Tačiau tokio požiūrio, urbanistų manymu, neužtenka, norint iš esmės performuoti dabartinį sovietinių miegamųjų rajonų veidą bei siekiant juos paversti visavertėmis ir patraukliomis vietomis gyventi. Seną būstą reikėtų permąstyti iš esmės: ar tiek butas, tiek rajono aplinka yra patraukli šiuolaikiniam žmogui?

Po prieš kelerius metus Europos Komisijos paskelbtos Naujosios Europos Bauhauzo iniciatyvos, Lietuvos architektų sąjunga pradėjo aktyviai plėtoti holistinės daugiabučių renovacijos temą. Pasak Lietuvos architektų sąjungos pirmininkės Rūtos Leitanaitės, dabartinė senų daugiabučių atnaujinimo programa neatitinka šiuolaikinio gyvenimo būdo poreikių ir nesprendžia įvairių architektūrinių bei socialinių problemų.

Štai keletas esminių holistinės renovacijos aspektų:

• Energinis efektyvumas
• Būsto išplanavimo pagerinimas
• Viešųjų erdvių planavimas
• Bendruomenės įtraukimas
• Architektūrinio įvaizdžio vientisumas

Architektės teigimu, praplėtus modernizacijos ribas, galima pagerinti individualų būstą išplečiant ir perplanuojant jo erdves, taip pat sukurti patrauklias bendrąsias erdves. „Tai - procesas, kurio metu gali gimti, stiprėti, naujas kokybiškos aplinkos kompetencijas įgyti čia gyvenanti bendruomenė; kurio metu gali susiformuoti nauji bendrų erdvių, bendro gyvenimo ir sugyvenimo, kūrybinių idėjų mainų tarp bendruomenės narių bei bendruomenių ir miesto kultūra. Pakeitus požiūrį, į renovaciją įsitrauktų daugiau žmonių ir verslas“, - įsitikinusi specialistė.

R. Leitanaitė teigia, kad dabartiniai, sovietmečiu statyti daugiabučių kvartalai gyventojams yra nepatogūs ir nepatrauklūs, todėl daugelis keliasi į miesto centrą arba priemiesčio erdves. Pirmu atveju susiduriama su dideliu gyventojų kiekiu ir gausiai apstatytomis erdvėmis, antru - individualiais pastatais ir kiemais. Pritaikius holistinės kvartalinės daugiabučių renovacijos principus, galima sukurti ir trečiąją alternatyvą.

Specialistės teigimu, į daugiabučių modernizavimą reikia aktyviau įtraukti bendruomenes, užsiimti jų švietimu, o tai galėtų daryti ne tik savivaldybių darbuotojai, bet ir architektai, moderuodami diskusijas, edukacinius renginius. Šiuo metu trūksta informacijos ir drąsos svarstyti įvairesnes, daugiau potencialo turinčias renovacijos galimybes. Be to, renovuojant tik pastatų fasadus ir inžinerinę infrastruktūrą, praleidžiama proga ne tik ženkliai pakelti būsto vertę, bet ir stiprinti gyventojų susitapatinimą su jų gyvenamąja vieta.

„Gyventojai užsidaro savo butuose ir jiems visiškai neįdomu, koks kiemas yra, ar jis sutvarkytas, koks suoliukas pastatytas, koks tas pastatas yra ir kad juo reikia rūpintis toliau. Su laiku tokia erdvė ima degraduoti, nykti. Siekiant paskatinti renovacijos judėjimą Lietuvoje ir pritraukti šios srities specialistų, reikėtų sukurti tam tinkamą ir realizacijoms patogią terpę.

Įmonės „Atnaujinkime miestą“ vadovė taip pat džiaugiasi įstaigos pasiekimais: „Vilniaus miestas padarė didžiulį proveržį renovacijos srityje. Galbūt dar sunku jį pamatyti, nes Vilniuje renovuotinų daugiabučių beveik 5 tūkstančiai, tačiau, palyginti su netolima praeitimi, labai pasistūmėjome: šiuo metu vykdome apie 200 projektų. Mums pavyko Vilniuje sėkmingai pritaikyti „One-Stop-Shop“ modelį: esame kompetencijų centras, kuris orientuojasi ne tik į renovaciją, bet ir į kiemų prie atnaujintų namų sutvarkymą. Kreipdamasis į mus, gyventojas gali gauti visą informaciją vienoje vietoje, suteikiame paslaugas „nuo iki“.

Holistinį požiūrį į sovietinių daugiabučių gyvenamųjų namų renovaciją demonstruoja „Office De Architectura“ paruošta Anykščių miegamųjų rajonų atnaujinimo galimybių studija. Architektai siūlo trijų žingsnių procesą: gerinti viešąsias erdves tarp pastatų, skirti pirmuosius aukštus komercijai bei įrengti privačias lauko erdves gyventojams, įdiegti naujus kokybės standartus butuose. Studija atkreipia dėmesį į vieną didžiausių renovacijos barjerų - sunkumus siekiant visų daugiabučio gyventojų susitarimo renovacijos klausimu. Siūloma pastatą padalyti į vadinamuosius 5-6 korpusus, iš kurių kiekvienas galėtų atsinaujinti savo pasirinktu tempu ir stiliumi.

Architektas urbanistas Vytautas Buinevičius, kartu su kolegomis pradedantis dirbti su viena bendrijų rengiant daugiabučio kiemo sutvarkymo projektą, interviu žurnalui „Statyba ir architektūra“ sakė įsitikinęs, kad kvartalinės renovacijos sėkmė visų pirma priklauso nuo savivaldybių ir gyventojų bendradarbiavimo bei kokybiškų sprendimų. Kompleksinis planavimas būtinas norint efektyviai spręsti erdvinio planavimo, socialines ir inžinerines gyvenamųjų rajonų problemas. Taip galima strategiškai numatyti investicijas, planuoti jų atsiperkamumą, sutaupyti, tarkime, infrastruktūros įrengimo sąnaudų ar netgi uždirbti įgyvendinant kokybiškus naujus projektus.

Daugelis senųjų mikrorajonų jau dabar gana patrauklūs dėl sąlygiškai nedidelių nekilnojamojo turto (nuomos) kainų. Globaliau žiūrint, mikrorajonų patrauklumas, ypač jaunoms šeimoms, svarbus kaip alternatyva naujai statomiems priemiesčių kvartalams, kurie prisideda prie pavojingo, brangaus ir netvaraus miestų išskydimo (ang. urban sprawl). Galimi keli gyvenamųjų rajonų gaivinimo scenarijai. Vienas jų - planavimo politika, kurios tikslas - transformuoti dalį mikrorajonuose esančio butų fondo į socialinį būstą, orientuotą į jaunas šeimas. Tam reikėtų išpirkti dalį privačių būstų. Toks modelis atsipirktų greičiau, jeigu būstai būtų konsoliduojami, t. y. išperkami visi vieno pastato butai, namas kapitališkai renovuojamas ir perduodamas socialinį būstą administruojančiai savivaldybės įmonei.

Vertinant įgyvendintus renovacijos projektus pasigirsta nuomonių, kad pastatų eksterjero sprendimai - pernelyg skirtingi, kad galbūt reikėtų juos unifikuoti ar kaip nors derinti. Normalu, kad pradėdami naują statybos sritį iš pradžių eksperimentuojame, taikome įvairius architektūrinius ir inžinerinius sprendimus. Tačiau iš tiesų turime spręsti, kaip apskritai užtikrinti architektūros ir statybos sprendimų bei naudojamų medžiagų kokybę, jų ilgaamžiškumą, kokie kontrolės mechanizmai padėtų nuolat kelti kartelę.

Numatant kompleksinę renovaciją svarbu turėti aiškią, preciziškai suprojektuotą struktūrą kvartalo lygiu. Būtina ir bendra, su suinteresuotomis šalimis suderinta, koordinuotai vykdoma vizija. Vis dėlto į kiekvieną kiemą viešųjų erdvių projektuotojai, architektai ir kraštovaizdžio specialistai turėtų žvelgti atskirai.

Rengiant daugiabučių kiemų tvarkymo projektus ypač svarbu, kad architektai, kraštovaizdžio specialistai dirbtų kartu su gyventojais, bendrijų atstovais, ieškotų ir rastų sprendimų, priimtinų didžiajai daugumai žmonių. Tai nelengva užduotis projektuotojams, ir šiuo metu mums trūksta tokiu principu gebančių dirbti specialistų. Galų gale patiems gyventojams tai irgi yra iššūkis. Vis dėlto turime išmokti dirbti kartu, kitos išeities nėra. Gyventojai turi pasijusti savo kiemo šeimininkais ir dalyvauti priimant konkrečius sprendimus, kitaip bus sunku vėliau juos įtikinti prižiūrėti savo aplinką, o tai reikalauja didžiausių sąnaudų.

Tokiems projektams reikia aiškios miesto valdžios pozicijos, apibrėžiant savivaldybės ir lokalios bendrijos kompetencijos ribas. Turi būti visiškai aišku: už kurią kiemo, kvartalo, rajono dalį atsakinga savivaldybė, kokią paramą ji gali suteikti, kokias iniciatyvas skatina, kokius sprendimus gali priimti viena ar kelios susivienijusios bendrijos, koks rajonų gyventojų vaidmuo.

Vis dažniau kalbama, kad kai kurie pastatai yra pernelyg susidėvėję, neverti investicijų, tad reikėtų rimtai pagalvoti apie jų nugriovimą. Apie tai reikėtų kalbėti labai atsargiai ir pamatuotai, mat tokios šnekos gali visai be pagrindo išgąsdinti gyventojus ir atgrasyti nuo būsto renovacijos.

Kalbant apie senųjų daugiabučių modernizavimą, iš tiesų galima pasidžiaugti, kad procesas įgauna pagreitį. Jau mažai kam abejonių kelia renovacijos būtinumas ir atsiperkamumas. Mano nuomone, gyventojams ir administruojančioms institucijoms išmokus pirmąsias pamokas, modernizacijos sėkmei didelių kliūčių nėra. Vis dėlto svarbu nuolatos įvertinti tai, ką padarėme, ir iš to pasimokyti.

Pamatėme, kad sėkmingesni projektai yra tie, kuriuose problemos spręstos kompleksiškai, kur nebijota drąsesnių ir galbūt brangesnių architektūrinių sprendimų, kur naudotos kokybiškesnės statybos ir apdailos medžiagos. Supratome, kad inžinerinis pastatų modernizavimas - labai svarbi ir reikalinga investicija netgi šalies energetinės strategijos požiūriu, tačiau pats laikas skirti dėmesio ir būsto erdvės kokybei gerinti. Tam pakanka nebrangių ir novatoriškų architektūrinių bei konstrukcinių sprendimų.

Medis, kaip organiškas, atsinaujinantis šaltinis, turi didelį potencialą kalbant apie tvarų projektavimą, o renovacija atliepia darnios plėtros principus.

Architektų požiūriu, mažų miestelių urbanizacijos atgaivinimas yra perspektyvi architektūros ir urbanistikos veiklos lauko tema, tačiau tai nėra tik architektų klausimas. „Gyvybingumui tiesiog kvartalinės renovacijos nepakaks, tai kompleksinis uždavinys, kuriam įvertinti reikia spręsti darbo vietų klausimą, užtikrinti kokybišką švietimą ir kitas socialines paslaugas.

Elektrėnų savivaldybės Architektūros ir kraštotvarkos skyriaus vedėjas Arūnas Butrimavičius medinės renovacijos ateitį mato tik mažuose miesteliuose ir kaimuose, kur populiariau naudoti medžio apdailą, tačiau didmiesčiams didelių lūkesčių neturi.

Tipinių projektų sudedamųjų dalių sąraše nurodyta per 10 punktų, vienas jų - architektūra. Mes kompensuojame išlaidas ir finansuojame darbus, kurie susiję su pastato energinio efektyvumo priemonių diegimu. Žinoma, pasitaiko projektų, kai pastate įrengiamas papildomas aukštas ar pastogė - naujai atsiradusiose patalpose nuomojami biurai ar apartamentai arba patalpos parduodamos, ir taip bendrija kompensuoja savo išlaidas.

Apkritai jokių architektūrinių sprendimų nėra. Tokiems pokyčiams, kuriuos mes matome po renovacijos, architektų nereikia, tai paprastų inžinierių darbas. Apšiltiname pastatą, uždedame fasadinę plokštę ar nusidažome, pakeičiame langus - štai ir visi "architektūriniai" pokyčiai. Todėl turėtų būti svarbu ir namo fasadas, ir jo vidaus patalais, ir aplinka, išspręsta automobilių laikymo problema, sukurtos namo bendruomenės pasibuvimo vietos.

Gal pas mus tų terasų, kaip daroma Vokietijoje, ant stogų ir nereikia, bet manau, kad iš pirmo aušto būstų pasidaryti laiptukus ir išėjimą į žaliąją erdvę nėra labai sudėtingas dalykas, kainuojantis šimtus tūkstančių litų.

Daugiabučio renovacija. Šaltinis: renovate-europe.eu

Skydinė renovacija

Nuo įprasto renovacijos būdo, kai visi ventiliuojamojo fasado sluoksniai montuojami vietoje, skydinė sistema skiriasi tuo, kad skydas - inžinerinė daugiasluoksnė fasado konstrukcija, kurią sudaro medinis profilis ir fasado šiltinimo sluoksnis kartu su apdailine medžiaga, - sukuriamas gamykloje.

Galima daryti prielaidą, kad skydinė renovacija yra atsakas į tvarumo reikalavimus: dėl automatizuotų gamybos procesų pastato išorės atnaujinimo darbai vyksta greičiau, o ir pats skydo profilis yra gaminamas iš medienos. Bandomuosius skydinės renovacijos projektus sostinėje vykdančios viešosios įstaigos „Atnaujinkime miestą“ vadovė Eglė Randytė teigia, jog kainos veiksnys turi įtakos renovacijos projektų įgyvendinimo skaičiui ir greičiui: rezultatai priklauso ir nuo to, kokios yra valstybės finansinės galimybės prisidėti prie pastatų atnaujinimo.

„Aplinkos ministerija paskelbė su būsto modernizavimu susijusius ateities planus, vienas siūlymų - didžiausią paramą numatyti skydinei renovacijai. Jai būtų skirta 25 proc.

Itin svarbi pastato geometrija. Šiuo metu atrinkti bandomieji projektai Vilniaus mieste atitinka išvardytus kriterijus: lopšelis-darželis „Justinukas“ ir tipiniai daugiabučiai Tuskulėnų g. 6 bei Antakalnio g. 91.

Skydinė renovacija. Šaltinis: madein.lt

Užsienio patirtis

Vakarų Europos šalyse, kur modernūs masinės statybos daugiabučiai gyvenamieji namai atsirado kaip reakcija į augantį pigaus ar socialinio būsto poreikį, jų atnaujinimas neretai virsta eksperimentų aikštele architektams, nestokojantiems radikalių idėjų. 2021 m. visų akys nukrypo į Pritzkerio architektūros premijos laureatus Anne Lacaton ir Jean-Philippe Vassalį. Vienas įsimintiniausių dueto projektų - 530 socialinio būsto vienetų transformacija Prancūzijoje, Bordo. Trys apgyvendinti 7-ojo dešimtmečio statiniai tapo pavyzdžiu, kaip reanimuoti ne tik pastatą, bet ir jame įsivyravusius gyvenimo modelius. Siekiant būstams suteikti daugiau natūralios šviesos, padidinti jų plotą bei atverti panoraminius vaizdus, fasadai apgaubti beveik 4 metrų gylio žiemos sodų struktūriniu sluoksniu. Kartu su „Frédéric Druot“ ir „Christophe Hutin“ architektūros studijomis įgyvendintas projektas suteikė gyventojams visai kitą gyvenimo kokybę ir optimizavo jų išlaidas. 530 socialinių būstų transformacija akcentuoja patenkančią natūralią šviesą.

Gerųjų praktikų aptinkama ir buvusio Rytų bloko šalyse: Slovakijos mieste Rimavska Sobotoje „GutGut“ architektų kolektyvas pristatė surenkamųjų blokų daugiabučio gyvenamojo namo atnaujinimo projektą. Dviejų kambarių butai sujungti į didesnio ploto ir patogesnės planinės struktūros vienetus, pridėti balkonai ir antstatas ant stogo, cokoliniame aukšte įrengta sporto salė, sauna ir kavinė, fasadui suteiktas šiuolaikiškas braižas. Didesnė būsto įvairovė atspindi įvairių socialinių grupių poreikius ir didina pastato patrauklumą rinkoje.

Būdų, kaip inovatyviai atnaujinti daugiabučius, Europoje yra įvairių. Olandijoje, Amsterdame esantis septintajame dešimtmetyje pastatytas Kleiburg daugiabutis pagal architektų projektą atnaujintas išlaikant ir net pabrėžiant originalią modernizmo architektūrą, pirmuose aukštuose įkuriant paslaugas teikiančias įmones, humanizuojant viešąsias lauko erdves. Abu projektai apdovanoti prestižiniu Mies van der Rohe - Europos šiuolaikinės architektūros prizu (2017 ir 2019 m.).

Kleiburg daugiabutis Amsterdame. Šaltinis: archdaily.com

tags: #tipiniai #daugiabuciai #renovacija