Šiandieninėje visuomenėje, kurioje dominuoja kapitalistinės vertybės, turtingos klasės apibrėžimas yra sudėtingas ir daugialypis. Jis apima ne tik ekonominius, bet ir socialinius, psichologinius bei kultūrinius aspektus. Norint suprasti, kas iš tikrųjų sudaro turtingą klasę, būtina panagrinėti įvairius veiksnius, lemiančius individo padėtį visuomenėje.
Socialinės Problemos Esmė
Ekonominis skurdas yra sąlyga socialinei problemai iškilti ir pasirodyti, tačiau nesudaro josios esmės. Problemos centre stovi žmonės ir ne materijalinis jų aprūpinimas. Socijalinės problemos šaknys siekia daug giliau, negu tik ekonominis skurdas. Štai kodėl socijalinė problema mūsų laikais visų pirma yra moralinė problema.
Dabartinės socijalinės problemos esmę sudaro žmogų paniekinę ir pažeminę. Galima sutikti su N. Berdiajevo žodžiais, kad „skurdas yra mūsų civilizacijos teismas ir senojo pasaulio pasmerkimas“. Socijalinė problema niekados nebus išspręsta, kol nebus sudvasintas nusistatymas žmogaus atžvilgiu.
Bažnyčios Vaidmuo Socialinėje Problemoje
Bažnyčios dalyvavimas yra būtinas sprendžiant socijalinę problemą, nes grynai ekonominės - technikinės pusės esama dvasinės -moralinės pusės. Bažnyčia nesikiša į įvairių koncernų ar akcinių bendrovių vidaus santvarką, tačiau Bažnyčios dalyvavimas socijalinėje problemoje nėra atsitiktinis. Taigi, socialinė problema be Bažnyčios negali būti išspręsta.
Kapitalistinė ir Buržuazinė Dvasia
Kapitalistinės dvasios esmė - nusistatymas materijalinių gėrybių ir naudingumo vertybių atžvilgiu. Kapitalistinė dvasia gema iš žmogaus dvasios gelmėse. Buržuazinė dvasia sudaro plačiausią kapitalistinės dvasios pagrindą. Daiktas, kuris gali būti pavartotas ir suvartotas, kapitalistą traukia ir žavi. Štai dėl ko kapitalistinė dvasia yra susijusi su ekonomine gyvenimo sritimi.
Žmogaus Sudvasinimas
Žmogaus sudvasinimas eina per pakeitimą pažiūrų į turtą. Reikia tad atskleisti kitokį turto supratimą: turtas yra ne vien teisė, bet griežta visuomeninė pareiga. Turtingiesiems turtas suteikia progos įsigyti antgamtinių nuopelnų. Tad pagrindinis dabarties uždavinys yra žmogaus sudvasinimas, kuris eina per pakeitimą pažiūrų į turtą. Jeigu žmogaus nusistatymas turto atžvilgiu nebus perkeistas, socijalinė problema negali būti išspręsta.
Darbininkija ir Bažnyčia
Veikimą koncentruoti darbininkijos sluoksniuose, nes josios skleidžiama blaivi atmosfera ras tinkamą aplinką. Bažnyčios nelaimėta darbininkija gali tikrai tapti apokaliptiniu religijos priešu. Todėl svarbu ginti asmens primatą, tuo pačiu ginti žmogų ir kultūrą. Darbininkiją reikia įnešti asmens branginimo idėją.
Turtingos Klasės Kapitalizmas
Turtingos klasės kapitalizmas - tai ekonominė sistema, kurioje didžiausias turtas kaupiasi privačiame sektoriuje, o valstybė atlieka rinkos priežiūros ir disbalanso mažinimo funkciją. Tačiau, kaip rodo istorija, vyriausybės dažnai kaupia turtą tik sau, o visuomenės poreikius tenkina tik retkarčiais.
Apmokestinimas ir Turto Perskirstymas
Apmokestinimas, būdamas tiesiogine plėšimo forma, yra vienas iš seniausių finansinio pasipelnymo metodų. Priverstinė apmokestinimo prigimtis leidžia jį prilyginti organizuotų nusikaltimų grupuočių praktikoms reikalauti pinigų už apsaugą. Nors teigiama, kad vyriausybė suteikia galimybes kaupti išteklius dėl bendrojo gėrio, dažniausiai ji kaupia turtą tik sau.
Didžioji dalis federalinio biudžeto skiriama kariuomenės ir vidaus saugumo finansavimui, o socialinės paslaugos ir parama nuolat mažinamos. Tai tik vienas iš apmokestinimo vaidmenų kapitalizme. Kai kurios mokesčiai, pavyzdžiui - pridėtinės vertės mokestis, neproporcingai apsunkina gyvenimą neturtingiesiems.
Taigi, apmokestinimas yra daugiau nei paprastas plėšikavimas: tai yra būdas nuolatos perskirstyti pelną taip, kad jis patektų į piramidės viršų. Bankų išpirkimų amžiuje vyriausybės vis begėdiškiau privatizuoja pelną ir viešina nuostolius. Kai šios schemos nesuveikia, už tai turi sumokėti plačioji visuomenė.
Paveldėjimas ir Turto Kaupimas
Nuosavybė vis dar perduodama iš kartos į kartą kaip kadaise karaliaus titulas. Turtas negalėtų išlikti paskirstytas taip neproporcingai, jei nebūtų kaupiamas per kartas. Paveldėjimas, kaip nelygybės palaikymo būdas, gyvavo dar tūkstančius metų iki kapitalizmo. Feodalinėje Europoje vyriausias sūnus paveldėdavo visą žemės turinčios šeimos sklypą, kad šis nebūtų padalintas į mažesnes teritorijas, kurias lengvai galėtų atimti kaimynai.
Pinigai ir nuosavybė nėra vieninteliai dalykai, kuriuos žmonės paveldi. Turtingos šeimos perduoda socialinius įgūdžius ir tinklus, akcentus ir žodynus, įtakingas pavardes ar santykius su institucijomis. Taip, kaip baltųjų vaikai gali paveldėti visus šiuos pranašumus ir baltųjų privilegijas, juodaodžiai paveldi ilgalaikes vergystės ir segregacijos, savo protėvių terorizavimo bei tėvų, besistengiančių konkuruoti rasistinėje visuomenėje, apleisties pasekmes.
Perduodami savo turtus kitai kartai, turtingieji kartu perduoda pavojų, kad šiuos turtus perims kiti. Kyla klausimas, ar geriausias būdas tai padaryti yra reprodukuoti nelygiai turtą beskirstančią sistemą.
| Šalis | 10% turtingiausių gyventojų turto dalis | 50% vargingiausių gyventojų turto dalis |
|---|---|---|
| JAV | 76% | 1% |
| Vokietija | 56% | 1% |
| Prancūzija | 54% | 4% |
| Kinija | 68% | 6% |
Šaltinis: Pasaulio nelygybės ataskaita 2022
Žinių Gamyba ir Technologijos
Kapitalizmas tam tikrus išradimus kuria greičiau nei bet kuri kita socialinė sistema, bet tik savo paties reikmėms. Mes jau turime priemonių panaikinti daugelį žmoniją kamuojančių sunkumų, tačiau jėgos, kurios struktūruoja visuomenę, užkerta tam kelią. Žinojimo gamyba valdoma valstybės ir rinkos - nuo kariuomenės ir korporacinių tyrimų programų iki jų kontroliuojamų akademinių interesų.
Ironiška, kad kapitalistinėje sistemoje tyrimai paremti bendru intelektu, bet kuria privačią nuosavybę. Žmonės būna protingiausi, kai dalinasi informacija ir idėjomis; šiandieninės korporacijos kovoja, kad maksimizuotų bendradarbiavimą, tuo pačiu monopolizuodamos prieigą prie rezultatų. Iš tiesų viena iš pagrindinių korporacinių tyrimų funkcijų yra patentuoti ir sustabdyti išradimus, kurie galėtų sutrikdyti esamus verslo modelius.
Sveikata ir Kapitalizmas
Kapitalizmui vis plečiantis į kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą, sveikata tampa vis labiau lemiama kapitalo pasidalijimo, ir ne tik dėl ligoninių sąskaitų. Sveiko maisto kooperatyvai turtinguose priemiesčiuose įgyvendina naujausias mitybos užgaidas, o kiti rajonai net neturi maisto parduotuvių, tik kampines krautuvėles.
Pavyzdžiui, prevencinės medicinos tyrimai beveik visiškai neskatinami, nebent tik epidemijų prevencijai, kad žmonės būtų išlaikomi darbingi. Sveikatos pramonė sudaro tokią didelę ekonomikos dalį, kad jei žmonės nebesusižeistų ir nebesirgtų, kiltų didžiulė krizė. Vaistų kompanijos nusprendžia, ko yra mokomasi, kaip panaudojami atradimai ir kas gali prieiti prie rezultatų. Tai skatina vartotojišką santykį su sveikata ir mechanišką požiūrį į savo kūnus.
Kai kuriose grupėse atrodo, kad šiandien beveik visi vartoja vaistus - gydomų ligų spektras vidurinėje klasėje nuolat auga, kol žemesniųjų klasių ligos paliekamos negydomos. Kalėjimuose ir psichiatrinėse ligoninėse kai kurie žmonės jau patiria „medicininę priežiūrą“ kaip pretekstą kišimuisi ir prievartai.
Tapatybės Projekcija ir Kapitalizmas
Individas, iš kurio atimta prasmė, renkasi atlikti paskutinį šuolį į beprasmybę susitapatindamas su pačiu prasmę atimančiu procesu. Jis tampa Mes, išnaudojamuoju, besitapatinančiu su išnaudojančiuoju. Nacionalizmas ir patriotizmas yra kraštutiniai šios tapatybės projekcijos, kuria pavaldiniai sumaišo savo interesus su valdančiųjų, atvejai.
Saugokis pirmo asmens daugiskaitos! Jei svetima kariuomenė įsiveržtų į šalį, iškirstų visus medžius, užnuodytų upes ir priverstų vaikus augti apleistus ir susigėdusius, kas nesiimtų ginklo, kad ją išvarytų?
Laisvos Rinkos Mitai ir Imigracijos Kontrolė
Laisvos rinkos ekonomistai teigia, kad rinkos ekonomikoje žmonėms yra atlyginama pagal jų produktyvumą. Tačiau atlyginimo skirtumai tarp turtingųjų ir vargingųjų šalių egzistuoja pagrinde ne dėl individualaus produktyvumo skirtumų, bet pagrinde dėl imigracijos kontrolės. Jeigu egzistuotų laisva imigracija, tuomet dauguma darbuotojų galėtų ir būtų pakeisti darbininkais iš vargingų šalių. Kitais žodžiais tariant, atlyginimai didžiąja dalimi yra politiškai nulemti.
Visos visuomenės turi ribotas galimybes absorbuoti imigrantus, kurie dažnai turi labai skirtingus kultūrinius identitetus ir būtų neteisinga reikalauti, kad šalis viršytų tą limitą. Tačiau visuomenės gali nuspręsti būti labiau ar mažiau atviromis imigrantais, įtvirtindamos skirtingas socialines nuostatas ir politiką imigracijos klausimu.
Ar Neturtingos Šalys Yra Neturtingos Dėl Tos Šalies Neturtingų Žmonių?
Daugybė žmonių galvoja, kad vargingos šalys yra vargingos dėl savo neturtingų žmonių. Išties turtingieji neturtingose šalyse paprastai kaltina dėl savo šalies skurdo neturtingųjų neišprusimą, tingumą ir pasyvumą.
Pagrindinė priežastis, kodėl Švedijoje autobuso vairuotojas Svenas gauna 50 kartų didesnę algą negu autobuso vairuotojas Ramas Indijoje, yra ta, kad jis dalinasi savo darbo rinka su kitais žmonėmis, kurie gerokai daugiau nei 50 kartų produktyvesni už Indijos panašaus socialinio statuso asmenis. Būtent turtingieji iš vargingų šalių negali padaryti to paties.
tags: #turtingoms #klasems #kapitalistineje #visuomeneje