Vilnius yra Lietuvos sostinė, svarbiausias šalies politinis, ūkio, kultūros ir švietimo centras. Šis miestas nuo seno yra istorinė daugelio kultūrų, tautų ir religijų susikirtimo ir bendradarbiavimo vieta. XX a. pradžioje šiame, palyginti nedideliame mieste vienu metu ryškėjo net penkių kultūrų apraiškos - lietuvių, lenkų, žydų, baltarusių ir rusų. Žydai vadina Vilnių Lietuvos Jeruzale. Daugelis lenkų, ypač tie, kurie yra čia gimę ar, kurių šaknys yra šiame mieste, jaučia jam didelių sentimentų.
Vilniaus senamiesčio panorama
Vilniaus Geografinė Padėtis
Vilnius įsikūręs pietrytinėje Lietuvos dalyje, visai netoli geografinio Europos centro. Skirtingai nei kitų Pabaltijo valstybių sostinės, jis yra ne prie jūros, o Baltijos aukštumose, kalvotoje vietoje, tarp Medininkų ir Aukštaičių aukštumų, tarp dviejų upių - Neries (Gudijoje nuo ištakų ji vadinama Vilija) ir Vilnios. Senamiestį supa šių upių šlaitai. Neris dalija miestą į dvi dalis ir yra lyg savotiška ašis.
Vilniaus Pavadinimo Kilmė
Lietuvių kalbininkai kildina Vilniaus vardą iš upės, prie kurios įsikūrusi Lietuvos sostinė, vardo Vilnia. Šiuo vardu nuo seno buvo vadinamas kairysis Neries intakas, kuris dabar kartais pavadinamas Vilnele.
Vilniaus Administracinis Valdymas
Čia dirba Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, Aukščiausiasis Teismas, įsikūrusios diplomatinės tarnybos, daugelis švietimo, kultūros, mokslo, gydymo įstaigų, bankų. Miesto gyvenimui vadovauja Vilniaus miesto savivaldybė. Šiuo metu ji įsikūrusi 2004 m. Vilniaus centre (Konstitucijos pr. 3a) pastatytame, 21 aukšto pastate (archit. T. Balčiūnas, V. Biekša, A. E. Paslaitis, G. Paslaitis, A. Paslaitis).
Vilniaus miesto savivaldybė
Po 50 metų trukusios sovietinės okupacijos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. pavasarį buvo demokratiškai išrinkta Vilniaus miesto taryba. Pirmajame tarybos posėdyje 1990 m. balandžio 19 d. buvo išrinkti jos vadovai - tarybos pirmininkas ir pavaduotojas. Kad būtų lengviau organizuoti darbus mieste, 1990 rugsėjo 13 d. Valdybos sprendimu buvo pavesta įsteigti Vilniuje 20 seniūnijų, patvirtintos jų ribos. 2000 m. kovo 19 d. dar buvo įsteigta Grigiškių seniūnija.
Kasmet rengiamos metinės Vilniaus miesto tarybos ir mero ataskaitos miesto gyventojams. Pvz., „Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ataskaitoje vilniečiams, 2006 m.“ (Vilnius, 2007) buvo pateikta informacija apie svarbiausius mieste vykdomus, jau įgyvendintus ir dar planuojamus projektus, transporto problemų sprendimo būdus, sostinės Savivaldybės darbus, gerinant gyvenimo kokybę mieste. Iš šios ataskaitos gyventojai galėjo susipažinti su miesto valdžia, savivaldybės struktūra, sužinoti, kaip skirstomi miesto pinigai.
Kiekvienas ataskaitą gavęs vilnietis kitų metų biudžeto planavimo lentelėje galėjo įrašyti, kokioms sritims ir kiek lėšų, jo manymu, reikėtų skirti. Leidinyje pateikta naudingos informacijos - viešojo transporto žemėlapis, dviračių trasų tinklo schema, būsimų darbų mieste planai ir terminai. Leidinys buvo atspausdintas 200 tūkst.
Miesto mero ir tarybos ataskaitų elektroninės versijos (nuo 2009 m.) pateikiamos Vilniaus savivaldybės svetainėje.
Ši knyga - „yra bandymas rasti miesto sėkmės raktą“, - rašo dvi kadencijas buvęs Vilniaus meras Remigijus Šimašius savo knygoje „Meras ir miestas: Vilniaus pokyčių istorijos“ (Vilnius, 2022). „Norėjau papasakoti, kaip veikia miestas - kaip realiai vyksta pokytis, ir kodėl kartais įvyksta „susimovimai“, - prisipažįsta buvęs miesto vadovas. Jis pasakoja, ką pavyko nuveikti ir su kokiais sunkumais susidurta.
Vilniaus Savivaldos Istorija
Vilniaus savivaldos istorija tęsiasi daugiau kaip 600 metų. 1387 m. kovo 22 d. krikščionybės įvedimo proga Lietuvos didysis kunigaikštis Lenkijos karalius Jogaila suteikė Vilniui Magdeburgo teises. Vilnius buvo pirmas miestas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gavęs šias teises. Magdeburgo teisės padėjo pagrindus miesto savivaldai, davė miestui įvairių privilegijų. Savivaldos vykdomasis organas buvo magistratas arba miesto taryba. Jo veiklą kontroliavo miestiečių prisiekusiųjų kolegija. Beje, beveik visas Vilniaus savivaldos archyvas sudegė 1655 m. Rusijos kariuomenei užėmus Vilnių.
Vilniaus savivaldos istorija nagrinėjama Vilniaus universiteto išleistoje B. Galinienės ir R. Stačioko knygoje „Vilniaus savivaldybė: (nuo seniausių laikų iki 1940 metų)“. Daugiausia vietos joje skiriama 1920-1940 m.
Statistika apie Vilnių
Vilniaus plotas - apie 401 kv. km (2007 m.). 2011 m. duomenimis, Vilniuje gyveno 524406 žmonės. Tai sudaro apie 17% visų šalies gyventojų. Vilnius nuo seno buvo daugiatautis, įvairius tikėjimus išpažįstančių žmonių miestas. Tiksliausia tautinė gyventojų sudėtis nurodoma tik gyventojų surašymo metu. Kitais metais skelbiama tautinė gyventojų sudėtis gaunama apskaičiavimo būdu ir todėl yra tik apytikslė.
Vilniaus miesto tautinė gyventojų sudėtis yra margiausia Lietuvoje. Paskutiniojo gyventojų surašymo duomenimis ji buvo tokia: lietuviai čia sudaro 57,8 %, lenkai - 18,7 %, rusai - 14 %, baltarusiai - 4% , žydai - 0,5%, likusieji 3,7% yra kitų tautybių atstovai.
| Tautybė | Procentinė dalis |
|---|---|
| Lietuviai | 57.8% |
| Lenkai | 18.7% |
| Rusai | 14% |
| Baltarusiai | 4% |
| Žydai | 0.5% |
| Kiti | 3.7% |
Kraštotyra Vilniuje
Kraštotyros veiklos centras sovietmečiu Vilniuje buvo senasis Vilniaus universitetas. 1957 m. čia susikūrė kraštotyros mokslinis būrelis. Jo iniciatoriumi buvo studentas istorikas Antanas Stravinskas. Moksliniu vadovu buvo etnografas Vacys Milius, vėliau - istorikė etnografė Pranė Dundulienė. Būrelis vienijo apie 80 studentų.
1969 m. sausio mėn. buvo įsteigta Vilniaus kraštotyrininkų ramuva. Savo tikslu ramuviečiai laikė domėjimąsi tautosaka, liaudies papročiais ir šventėmis, keliones po Vilniaus krašto kaimus, paminklų lankymą.
Vilniečių Organizacijos
Prie 1988 m. įsteigtos „Vilnijos“ draugijos buvo įkurtas Senųjų (vėliau - Prieškario) vilniečių klubas. Vėliau klubas tapo savarankiška organizacija. Dabar ji vadinama asociacija „Vilniečių ainių klubas“. Šiam klubui daugiausia priklauso žmonės, kurių tėvai prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno Vilniuje, dalyvavo lietuvybės veikloje. Klubo narių tikslas - bendrauti tarpusavyje, prisiminti iškilius Vilniaus krašto lietuvius, siekti, kad būtų įamžintas lietuvybės puoselėtojų atminimas.
1998 m. buvo įkurtas Viešoji įstaiga „Vilniaus klubas“, vienijantis žinomus politikus, menininkus, verslininkus ir visuomenės veikėjus. Miesto savivaldybė yra šio klubo dalininkė. Klubo siekis - puoselėti Vilnių. Pagal klubo įstatus, klubo prezidentu tampa kadenciją einantis sostinės meras.
Nepaprastai graži Vilniaus gamtinė aplinka. Vietomis į miestą įsiterpia natūralūs miškai. Ypač vilniečių mėgstami parkai: Vingio, Markučių, Sapiegų, Sereikiškių, Trakų Vokės ir kt. Yra 2 valstybės saugomi regioniniai parkai: Pavilnių ir Verkių.