Sodybų Skelbimai Vyžuonose ir Utenos Rajone: Namai, Sodybos, Sklypai ir Istorinis Paveldas

Utenos rajone, Vyžuonų apylinkėse, galima rasti įvairių sodybų skelbimų - nuo renovuotų namų iki žemės sklypų vaizdingose vietovėse. Šiame straipsnyje apžvelgsime ne tik dabartinius nekilnojamojo turto pasiūlymus, bet ir pasidomėsime šio krašto istorija, kuri suteikia jam ypatingo žavesio.

Nekilnojamojo Turto Pasiūlymai Utenos Rajone

Utenos rajone galima rasti įvairių nekilnojamojo turto skelbimų:

• Parduodamas pilnai renovuotas gyvenamasis namas Vyžuonų miestelyje.
• Parduodama namo dalis Vyžuonų gatvėje, Utenoje.
• Parduodama sodyba vienkiemyje, miške, Sprakšių kaime.
• Parduodamas 1 kambario butas Aušros gatvėje, Utenoje.
• Parduodamas 0.2365 ha žemės sklypas Utenos mieste.
• Taip pat galima rasti skelbimų apie 16 a ir 111 a sklypus Utenos rajone.

Linskio Kaimo Istorija: Nuo Hlinsk Repsiowie iki Šių Dienų

Lygumoje tarp miškų Utenos rajono pakraštyje (Užpalių seniūnijoje) yra senas Linskio kaimas. Ši vietovė atgyja tik vasarą, o žiemą dažnai savo gimtojoje sodyboje lankosi tik uteniškis Laimantas Urbanavičius. Jis prižiūri ne tik savo sodybą - pravažiuoja ir pro tuščias trobas, tikrindamas, ar šios nenukentėjo nuo nelauktų svečių.

Šiaulietė Neringa Špukaitė-Mamasalijeva teigė, kad penkerius metus gyveno Linskyje, daug vasarų jame atostogavo pas senelius Kemeklius. Moteris sakė turinti 1913 metais matininko sudarytą planą, kuriame lietuviškai užrašytas kitas Linskio kaimo pavadinimas - Glinskai. Iš savo močiutės Bronės Kemeklienės (Repšytės) pašnekovė girdėjo, kad kaimą kadaise valdė kažkoks dvarponis.

Užpalių bažnyčios gimimo metrikuose N. Špukaitė-Mamasalijeva sakė radusi seniausią kaimo paminėjimą. Tai 1745 metų sausio 24 dienos įrašas, kuriame teigiama, kad Kazimiero ir Ievos Repšių iš Hlinsko kaimo sūnus krikštijamas Kazimiero vardu. Kitas įrašas - apie Kazimiero brolio Pranciškaus Repšio ir jo žmonos Agotos sūnaus Jurgio krikštynas 1748 metų balandžio 15 dieną.

N. Špukaitė-Mamasalijeva darė prielaidą, kad Hlinsko kaimo pirmieji gyventojai galėjo būti broliai Repšiai, nes tik vėliau randama duomenų apie Reikalų, Grižų, Tamošiūnų ir kt. atsikraustymą į kaimą. N. Špukaitė-Mamasalijeva knygoje „Ukmergės apskrities seniūnijų 1765 metų inventoriai” rado, kad 1765 metais dabartinis Linskio kaimas užrašytas lenkiškais rašmenimis „Hlinsk Repsiowie”.

„Įdomu tai, kad mano protėviai yra Repšiai. Kad namą Linskyje savo rankomis pastatė mano prosenelis Antanas Repšys, padedamas rusų statybininkų iš Liepagirių kaimo. Tai mano močiutei, dar vaikui, pasakojo jos tėvas”, - kalbėjo pašnekovė. Tame pačiame rašytiniame šaltinyje moteris rado, kad, remiantis tuo, kokio dydžio žemės mokestį Repšiai mokėjo, jie Linskyje turėjo daugiausia žemės. Tikėtina, kad kaimui pavadinti pasirinkta daugiausia žemės turėjusių gyventojų - brolių Repšių - pavardė.

Savo kaimo istorija besidominti ir kartas nuo karto ją papildanti N. Špukaitė-Mamasalijeva sakė praėjusią vasarą iš vienos moterėlės girdėjusi, kad Grižas ketino išsikraustyti iš Linskio vien todėl, kad šis - giminių kaimas. Be kaimo įkūrėjų brolių Repšių, anot pašnekovės, jame buvo ir keturios Vanagų sodybos.

Anot N. Špukaitės-Mamasalijevos, kai A. Repšys statėsi namus, buvo jaunas, stiprus vyras. Jam padėjo tėvas Peliksas Repšys ir jau minėti vyrai iš Liepagirių kaimo. Vietoje dūminės pirkelės iškilo didžiausias (25 metrų ilgio) namas visame kaime. Beje, statytojai dirbo labai sąžiningai, lyg darytų sau. Medieną Repšiai pirko, tačiau jos pritrūko namo „mūrlotams”.

„Mūsų namas unikalus tuo, kad jis kaime yra pats senoviškiausias, - teigė pašnekovė. - Kambariai nesumažinti, neatidalyti pertvaromis. Mano seneliai jokių vidaus remontų nedarė. Kitų kaimo gyventojų namai, nors ir senoviški, viduje jau perstatyti.”

Anot moters, vienoje namo pusėje, gryčioje, stovi „pečius” ir stačiamalkis, kitoje, „seklyčioje”, vienu metu buvo mokykla. Ten pat gyveno ir mokytoja. Iš močiutės pašnekovė girdėjo, kad prie namų stovėjo į šalis rankas ištiesusi medinė Švč. Mergelės Marijos statula. Ji saugojo sodybą Pelikso ar Antano Repšių laikais, nes Kemekliai visai sutrūnijusią statulą sudegino (išmesti negalėjo, nes ji buvo šventinta) XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje.

Pasak pašnekovės, A. Repšiui „sodžiauką” ir šulinį kasė Vilkabrukių kaimo (Anykščių r.) vyrai. N. Špukaitė-Mamasalijeva pasakojo, kad prie jų sodybos auga septynios didžiulės liepos. Melioratoriai norėjo jas nukirsti ir kad ir kaip močiutė prašė palikti jos tėvo sodintus medžius, šie perkalbami nesidavė. Tačiau B. Kemeklienė buvo atkakli moteris - išprašiusi vyrų valandžiukę palūkėti, ji nuskuodė pas poetą Praną Raščių.

B. Kemeklienė savo anūkei pasakojo, kad jos tėvas A. Repšys, turtingas ūkininkas, užsimojo pasodinti šimto obelų sodą. Močiutė, kuri tuo metu maža, atsiminė, kaip tėvas iš turgaus parvežė šimtą obelaičių (tarp jų buvo ir kelios kriaušaitės). Anot N. Špukaitės-Mamasalijevos, jos protėviai Repšiai praturtėjo iš linų. Jai močiutė pasakojo atsimenanti, kaip linus veždavo į Rygą - labai gerai mokėdavo.

N. Špukaitė-Mamasalijeva teigė, kad net tada, kai kaime beveik visi turėjo savo pirtis, paprotys eiti vieniems pas kitus pertis nedingo. „Jeigu Grižas pasikviesdavo Repšį, šis visuomet nueidavo”, - sakė moteris.

Moteris yra girdėjusi, kad A. Repšio laikais Linskio kaime gyveno auksinių rankų kalvis Reikalas, o dar anksčiau - greičiausiai „prie P. Repšio” - Grižienė buvo kaimo pribuvėja.

N. Špukaitė-Mamasalijeva atsiminė, kad, kai su močiute B. Kemekliene lankydavo A. Repšio ir jo sutuoktinės Emilijos kapą Užpaliuose, senolė sakydavo, jog P. Repšys su žmona, kaip mirę anksčiau, buvo palaidoti „arčiau namų”, t. y. Linskyje. „Žmonės anais laikais gyveno labai įdomiai, - sakė pašnekovė. - Kai močiutė pasakodavo, atrodydavo, kad skaitai kokį romaną: meilė, pyktis, šeimų konfliktai… Ir viskas paremta tikrais įvykiais su tikrais žmonėmis.”

Iš karo laikų seneliai savo anūkei dar pasakojo, kad jų namus buvo užėmę vokiečių karininkai. Pasak pašnekovės, Linskio kaimo žmonės labiausiai mėgo švęsti Kalėdas, Šv. Magdaleną ir „Traicę” (Švč. Trejybę), kurios atlaidai vykdavo Užpaliuose.

N. Špukaitė-Mamasalijeva sakė atsimenanti, kad jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir jos seneliams susigrąžinus savo žemę, jos senelis E. Kemeklis savo karvutę nusivarydavo ganyti net iki Peldiškių vienkiemio. Grįždamas jis dažnai anūkei parnešdavo iš buvusio vienkiemio (trobesių tuo metu jau nebebuvo) skanių ir tuo metu jau kitur neberandamų veislės obelų vaisių. „Čia va, iš Raščiaus”, - sakydavo senolis, tiesdamas obuolius vaikui.

Vyžuonų Radvilų Dvaras: Istorinė Apžvalga

Senąsias Vyžuonų (Utenos r.) ir Svėdasų (Anykščių r.) Radvilų dvarvietes ištiko panašus likimas: kadaise buvę svarbūs rezidentiniai ir ekonominiai dvarai XVIII a. pradžioje buvo nuniokoti karų, vėliau buvo atstatyti jau naujose miestelių vietose, tačiau buvusios svarbos nebeatgavo.

Po 300 metų dvarvietes vis dar primena vietos ūkininkų iškasami ar lietaus išplaunami prabangūs, XVI a. Istorikė Raimonda Ragauskienė, tyrinėjanti Biržų - Dubingių Radvilų giminės atšaką, patvirtina, kad nei Svėdasų, nei Vyžuonų dvarai nebuvo eiliniai Radvilų giminės pakelės mediniai dvarai, o svarbūs apylinkių ekonominiai ir kultūriniai centrai. Visų pirma dvarams ir miesteliams augti buvo palankios sąlygos - abi per 15 km viena nuo kitos nutolusios dvarvietės įsikūrusios šalia pagrindinio kelio į Rygą, toliau nuo rytinės LDK sienos su Livonijos ordinu, kurią saugojo artimiausias Užpalių miestelis.

Ūkinę svarbą įrodo dvaruose buvę svarbūs žirgininkystės, naujų veislių gyvulininkystės ir sakalininkystės vystymo centrai.

Kristupas Radvila Perkūnas (1547-1603)

Išlikęs ir vienas ankstyviausių LDK, apie 1528-1530 m. datuojamas J. Radvilos valdų inventorius, kuriame aptarta ir Vyžuonų valda. Tuomet dvare buvo 166 baudžiauninkų tarnybos, 9 bajorų Kudrevičių tarnybos ir 8 Pienionių bajorų tarnybos, 36 Vyžuonų miestelėnų su totoriais sodybos, taip pat buvo keliasdešimt nelaisvosios šeimynos asmenų ir 5 dvare gyvenantys ir maitinami totoriai; Vyžuonų giria su žvėrynu buvo pustrečios mylios ilgio (šį inventoriaus aprašą iš M. Malczewskos darbo paskelbė A. Baliulis).

Pasak Radvilų istoriko Saliamono Risinskio, savajame Vyžuonų miestelyje J. Radvila pastatė „ypač grakščią bažnyčią“. Jis joje įrengė „slaptą koplyčią.

R. Ragauskienė tyrime apie Vyžuonas rašo: „Prie Vyžuonų bažnyčios evangelikų reformatų dvasininkas Jonas Minvydas įkūrė alumnų mokyklą. Apie jos veiklą nuolat informavo didiką. 1613 m. Vyžuonų ministras Jonas Minvidas dėstė Kristupui II, jog nenorįs siųsti į Biržų mokyklą vieno jaunuolio, kuris gerai mokosi ir priprato Vyžuonų mokykloje.

Vyžuonų bažnyčios, vienos pirmųjų Lietuvoje, rūsyje buvo laidojami Radvilų palikuonys, pradedant nuo pirmo, pasirinkusio būti palaidotam Vyžuonose, - Kristupo Radvilos Perkūno. Katalikams perėmus bažnyčią iš reformatų, palaikai perkelti į Kėdainius.

1650 m. Jonušas Radvila nustatė, kad 400 auksinų jurgeltą Salamiesčio kunigui turi mokėti Vyžuonų dvaras, „nieko neimant iš Salamiesčio, kad Kristaus avelės nepatirtų nuostolio, (…) o Dievo tarnas galėtų noriai, o ne su ašaromis akyse atlikti savo ganytojišką tarnystę.“

Vyžuonose pernai pradėti pirmieji archeolginiai kasinėjimai. Didelėje 10 ha teritorijoje, kurioje vis dar neįtvirtinta kultūros vertybių apsauga, randami padriki kultūriniai sluoksniai ir pavieniai radiniai. Radvilų paveldas įkvepia ir Vyžuonose gimusį skulptorių Henriką Orakauską.

Po ilgų svarstymų, kaip atspindėti Vyžuonų istoriją, H. Orakauskas skulptūrą „Saulė“ susapnavo grįžęs iš viešnagės gimtinėje.

Skulptorius apie tai rašo:„Dar piešdamas žmones iš savo vaikystės, jutau pasirinktų personažų unikalumą ir tuo pačiu egzistencinę prasmę tai užakcentuoti plastinėse formose. Metalo plastikos kompozicijoje personažai jau apibendrinti ir istoriniame laiko vyksme atsekami tampa vos ne simboliais ar ženklais. Greičiau tai intuicijos padiktuotas bandymas vaikystėje patirtais išgyvenimais ir asmenine gyvenimiška patirtimi vizualiai iliustruoti miestelio istoriją.

Savo tragišką likimą karo metu išgyvenusi miestelio žydų bendruomenė neabejotinai turi savo vietą medyje. Dar vaikystėje matyti žydų skausmingi apsilankymai prie savų giminių kapų paliko atmintyje visam gyvenimui. Neatsitiktinai žydo figūroje atsirado ir vilties sparnas.

Šarvuotas raitelis, laikantis skydą, kuriame iškaltas Vyžuonų herbo žaltys, - Šv. Jurgio kovos prieš blogį ir krašto vyrų savanorių, kovojusių už laisvę, sugretinimas, 1830-31 ir 1863-64 m. sukilimų prieš carinę okupaciją, Lietuvos Nepriklausomybės kovų 1918-20 m., partizaninės kovos prieš Sovietų Sąjungos valdžią 1944-1953 m.

Šv. Jurgio bažnyčios kunigai neapsiribojo dvasiniais parapijiečių reikalais, bet buvo dažnai ir tautinės kultūros puoselėtojais, šviečiamosios veiklos iniciatoriais.

Pačioje medžio viršūnėje matomi jaunuolio ir merginos kūnai su gėlių vainikais ant galvų. Jie vaizduojami taip, tarsi kristų į gaivališką Joninių nakties glėbį. Vidinėje išlenktos moters figūros pusėje matomi reljefiniai paukščiai, simbolizuojantys Paukščių taką.

Pati metalo plastikos technologija leidžia kompozicijai plėstis erdvėje, sąlygiškai „kopti į dangų“. Jame ir vyksta veiksmas.

Plokščiakūniai ažūriniai angelai žaidžia savo žaidimus. Viskas čia tik numanoma ar spėtina. Dangus nebus sukultūrintas.

Reikia tik užversti galvą aukštyn ir nors laikinai užmiršti žemę.

tags: #vyzuonose #parduodamos #sodybos