Žemės Nuosavybės Formos Lietuvoje XIV-XVIII a.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) visuomeninės ir valstybinės santvarkos ekonominis pagrindas buvo feodalinė žemės nuosavybė, todėl žemės nuosavybės teisės ir jos formų mokslinė analizė svarbi daugeliui viduramžių Lietuvos visuomenės, valstybės ir teisės istorijos problemų tyrinėti.

Straipsnyje mėginama aprėpti visas XIV-XVIII a. LDK egzistavusias žemės nuosavybės formas siekiant atskleisti pagrindinius jų bruožus, raidos tendencijas ir ypatybes, palyginti su žemės nuosavybės formomis kitose viduramžių Europos šalyse.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Europoje

Feodalizmo Samprata ir Raida Europoje

Apie 9-11a. daugumoje Vakarų Europos šalių susiformavo feodalizmas, kurio procesas davė gilių visuomeninių permainų. Ypatingai feodalizmas plėtojosi 7-9a. Terminas atsirado 17 amžiuje, paplito 18 amžiuje, bet iki šiol išliko nevienareikšmis.

Teisės mokykla feodalizmą grindžia ištikimybės ištakomis, lėmusiomis vasalinės lenų sistemos susidarymą. Politinė mokykla feodalizmą aiškina suverenumo suskaldymu ir politinių funkcijų atitekimu senjorijoms. Kitų mokslininkų nuomone, tai - po gentinės gimininės visuomenės arba vergovės laikotarpio ir iki kapitalizmo buvusi daugumos pasaulio visuomenių organizacijos forma.

Jos svarbiausias bruožas - senjorinė ekonomika: kai žemvaldžių klasė pasisavina didžiosios gyventojų daugumos - priklausomų valstiečių - pagaminamo produkto perteklių. Pasak K. Marxo, F. Engelso ir jų sekėjų, feodalizmas yra visuomeninė ir ekonominė formacija, kurios teisinė išraiška - padalyta nuosavybės teisė ir valstiečių priklausomybė, socialiniu požiūriu - visuomenės pasidalijimas į antagonistines klases: feodalus ir valstiečius.

Lenininiai valdančiosios klasės santykiai yra tik viena feodalizmo sudedamųjų dalių. Sintetiškai, įvertindama teisinę ir socialinę pusę, feodalizmą aiškina Annales istorijos mokykla. Jai artima, padariusi kai kurias leno sistemos korekcijas, - S. Reynolds.

Feodalizmo ištakomis vieni mokslininkai laiko senovės Romoje gyvavusį patronato institutą, kai žmogus tarnaudavo įtakingam patronui mainais už aprangą, kiti - feodalinius santykius kildina iš Tacito aprašytų panašių germanų karo vadų lydėjimo papročių. Germanų gentims būdinga teikti dovanas už karinę ir politinę tarnybą. Romėnai atsilygindavo žemėmis (naudotis nustatytą terminą ar iki gyvos galvos; prekarijai).

Visi šie elementai būdingi feodalizmui, tačiau jis kaip sistema susiklostė 8 a. pradžioje frankų karalystėse. Frankų teritorinės valstybės idėja buvo silpna, jų valdovų valdžia priklausė nuo vasalų lojalumo. Faktiškasis frankų valdovas Karolis Martelis dovanodavo pavaldiniams bažnytinių žemių su jose gyvenančiais žmonėmis, kad turėtų sunkiai ginkluotų raitelių.

Naujieji didikai, remdamiesi imunitetu, siekė atsikratyti karaliaus valdžios, jų valdos tapdavo pseudovalstybėmis, aplink kurias telkdavosi visi, ieškantys apsaugos, kurios negalėjo suteikti valstybė. Santykiai tarp senjoro ir vasalo būdavo grindžiami sutartimi, vadinta komendacija. Senjoras garantuodavo vasalui apsaugą beneficijos forma ir materialinę paramą, vasalas įsipareigodavo tarnauti senjorui (dažniausiai kaip karys), tačiau likdavo laisvas asmuo.

Per komendaciją vasalas atiduodavo savo žemę ponui, o iš jo gaudavo tik tos žemės valdymo teisę; taip senjoras pripažindavo savo valdų nuosavybės teisę už save stipresniam, o iš jo valdą gaudavo jau kaip feodą (arba leną), apdėtą įvairiomis prievolėmis. Leninė teisė buvo paprotinė. Kartu su ja susiklostė ir leno suteikimo (investitūros) paprotys. Karalius lenus dalydavo žemesnės kategorijos feodalams, šie - riteriams; susiklostė vadinamųjų feodalinių kopėčių sistema.

Dėl paveldėjimo ar prekybos žeme tokia tvarka ilgainiui darėsi sudėtinga: vienose valdose senjoro vasalas galėjo būti jo ponas kitose. Didikai savo dvaruose visiškai pajungė valstiečius. Šie privalėjo jiems eiti baudžiavą. Dvaras su priklausomais ir nelaisvaisiais žmonėmis buvo feodalinės visuomenės ūkinis branduolys. Liko ir pavienių laisvų žemės valdų. Vasalams reikalaujant daugiau žemių sistema plito. 11 a. viduryje Prancūzijos šiaurėje feodų valdymo (feodalinė-leninė) sistema tapo vyraujanti.

Kunigaikštystės į rytus nuo Reino kūrėsi gentinių ryšių pagrindu, Languedoce ir Italijoje politinės sistemos klostėsi daugiau remdamosi romėnų teise. Nuo 12 a. pradėjo sparčiau plėstis miestai. Stiprėjo miestiečių luomas ir juo vis labiau besiremianti karaliaus (centrinė) valdžia. Neklusnių vasalų žemės buvo konfiskuojamos. Plito romėnų teisė, monarcho valdžios suverenumo ir jo atsakomybės už tvarką valstybėje idėja.

Miestiečiai mokėjo daugiau mokesčių. Stiprėjo centrinė administracija. Kariuomenė tapo samdoma. Asmeninės priklausomybės sistemą keitė valdžios ir pavaldinių santykiai. 13 a. pabaigoje Anglijoje ir Ispanijoje, vėliau Prancūzijoje stambius vasalus valdančių karalių monarchijas pakeitė ankstyvojo parlamentarizmo monarchijos.

Feodalinės Žemės Nuosavybės Formos LDK

Remdamiesi 14-16 a. Lietuvoje feodaliniai santykiai gyvavo nuo 12 iki 19 amžiaus. Išanalizavus išlikusius istorijos šaltinius daromos išvados: žemės nuosavybės formų įvairovė buvo būdingas feodalinės LDK teisės bruožas; žemės nuosavybės formų atsiradimo sąlygos, raidos tendencijos ir jų svarba hierarchinėje žemės nuosavybės sistemoje LDK skyrėsi nuo kitų viduramžių Europos valstybių; LDK XIV-XVI a. pirmojoje pusėje pagrindinė feodalinės žemės nuosavybės forma buvo tėvonija (alodas), pamažu evoliucionavusi vakarietiškojo feodo link; LDK beneficinių žemių pavertimas leninėmis žemėmis, taip pat tėvoninės ir leninės žemės nuosavybės suartėjimas sąlygojo ankstoką jų susiliejimą XVI a. viduryje;

Silpnėjančios didžiojo kunigaikščio valdžios ir vadinamosios bajorų demokratijos įsigalėjimo sąlygomis XVI a. viduryje didžiojo kunigaikščio domenas evoliucionavo savininko teisių suvaržymo ir valstybinės bei valdovo (sosto) nuosavybės atribojimo link; LDK didelę reikšmę turėjo korporacinė (kolektyvinė) Bažnyčios, valstiečių ir miestiečių žemės nuosavybė.

10-11 a. Lietuvos ūkyje įvyko žymių pokyčių: pradėta naudoti plačiaašmeniai kirviai, žagrės, imta daugiau sėti žiemkenčių. Tai lėmė gimininės bendruomenės ūkio irimą ir atskirų šeimų ūkio susidarymą 11-12 amžiuje. 12 a. antroje pusėje-13 a. pirmoje pusėje individualios šeimos ūkis tapo visuomeninės gamybos pagrindu, susidarė alodininkų teritorinė bendruomenė - laukas.

Iš gentinės diduomenės iškilę kunigaikščiai vaišes pavertė duoklės produktais surinkimu iš laukininkų (kieminėjimas virto pasėdžiu). Ankstyvajame feodalizme alodininkų teritorinės bendruomenės (laukai) tiesiogiai priklausė nuo žemių ir didžiojo kunigaikščio, bendruomenininkų (laukininkų) ūkiai nebūdavo priskiriami pavienių asmenų valdoms, tai trukdė plėstis feodo tipo ir stambiajai žemėvaldai. Į asmeninę priklausomybę patekdavo tik praradę alodą kaimynai ir įsikeitėliai. Jie ir nelaisvąja šeimyna virtę patriarchaliniai vergai buvo atodirbiu išnaudojami baudžiauninkai. Susidariusio valstiečių socialinio sluoksnio pagrindinę dalį sudarė laisvieji laukininkai.

13 a. antroje pusėje-14 a. didėjo jų išnaudojimas ir priklausomybė nuo didžiojo kunigaikščio: kieminėjimą į 13 a. pabaigą pakeitė dešimtinė, 14 a. pabaigoje virtusi dėkla (kartu susiklostė produktų renta). Bendruomenes vis labiau kontroliavo didžiojo kunigaikščio vietininkai. Viešieji kelių ir įtvirtinimų taisymo darbai virto angarijos prievole didžiojo kunigaikščio pilių ir kiemų sistemai sukurti bei palaikyti.

Feodalų klasės aukštutinis sluoksnis, 14 a. vadinamas kilmingaisiais bajorais, susidarė iš įtakingiausių kariauninkų ir vietininkų, o paprastų feodalų sluoksnis, 14 a. vadinamas smulkiaisiais bajorais - iš galinčių nuolatinę karo prievolę atlikti pasiturinčių laukininkų (gerųjų žmonių, pilėnų). Iš valstiečių gaunama centralizuota renta didysis kunigaikštis dalijosi su bajorais, bet feodalų pragyvenimo svarbiausias šaltinis buvo jų alodinės tėvonijos. Aukščiausiu nominaliu žemės savininku tapo didysis kunigaikštis. Bajorai ir valstiečiai išlaikė realią alodinę (tėvoninę) žemės nuosavybę, už ją turėjo atlikti karinę ir kitokią tarnybą didžiajam kunigaikščiui. Išryškėjo socialinis šios tarnybos skirtumas: bajorų karo ir valstiečių darbo (produktų rentos, nuo 14 a. antros pusės ir pinigų mokesčio - sidabrinės) tarnyba.

Kartu pagal 14 a. feodalinę papročių teisę imta skirti bajorų ir valstiečių žemės valdymą, tik bajorų nuosavybė pripažinta neliečiama. Yra nuomonių, kad brandusis feodalizmas Lietuvoje prasidėjo 14 a. pabaigoje. Valdovams ėmus dalyti feodalams veldamus (nuo 14 a. Nuo 1387 (po Lietuvos krikšto) susikūrė bažnytinė žemėvalda. Buvo įformintas pasauliečių feodalinių valdų imunitetas, įtvirtinta žemvaldžių pirmenybė į žemę valstiečių tėvoninio paveldėjimo teisės atžvilgiu, pradėta varžyti valstiečių teisę pasirinkti poną (1447 Kazimiero privilegija, 1468 Kazimiero teisynas). Imta skirstyti išeivinius valstiečius (galinčius pasirinkti poną) ir neišeivinius valstiečius (negalinčius). Šių buvo dauguma.

15 a. 4-10 dešimtmetyje sparčiai išsiplėtė privati feodalinė žemėvalda (apėmė iki 1/2 Lietuvos teritorijos), susidarė didelės ponų valdos, prie didžiojo kunigaikščio ir ponų pilių bei kiemų atsirado palivarkai, iš valstiečių imta reikalauti atodirbio (lažo). 16 a. pirmoje pusėje lažininkai sudarė ne mažiau kaip pusę valstiečių, palivarkiniais tapo bajorų dvarai (dvaras). Feodalai ėmė auginti grūdus besiplečiančiai vidaus ir Vakarų Europos rinkai. Ryšys su rinka, feodalų luomo konsolidavimasis (15-16 a. sandūroje baigė susidaryti uždaras privilegijuotasis bajorų luomas) ir jo diktatūros stiprėjimas spartino baudžiavos įsigalėjimą.

Privačių feodalinių žemės valdų valstiečiai galutinai paversti baudžiauninkais 16 a. pradžioje, didžiojo kunigaikščio valdų - po Valakų reformos. Baudžiavinius santykius įformino Antrasis Lietuvos Statutas (1566) ir Trečiasis Lietuvos Statutas (1588). Šiek tiek kitaip feodalizmas plėtojosi Žemaitijoje. Čia 14-15 a. nesusidarė didžiojo kunigaikščio pilių ir kiemų sistemos, vyravo smulkiųjų bajorų ūkiai, tik 16 a. pradžioje susiklostė stambioji žemėvalda.

1418 valstiečių sukilimas pristabdė veldamų dalijimą, o 1535-37 sukilimas - lažo įvedimą (Žemaitijos valstiečių sukilimai). Žemaitijoje 16 a. susiklostė ir 17-18 a. vyravo senjorinio tipo ūkis, valstiečių išnaudojimo svarbiausia forma buvo produktų ir pinigų renta.

Šis laikotarpis sutapo su paspartėjusia kapitalizmo plėtra, kuri baigėsi jau rinkos ekonomikos laikotarpiu. Vėlyvojo feodalizmo pirmasis etapas - feodalizmo ir baudžiavos irimas - truko maždaug iki 19 a. 4 dešimtmečio. Lietuvos ūkis dėl geografinės padėties ir ekonominių sąlygų dar brandaus feodalizmo laikotarpiu buvo susijęs su Vakarų Europos rinkomis. Ūkį veikė 18 a. pabaigoje prasidėjusi pramonės revoliucija Anglijoje ir Prancūzijoje, dėl jo sparčiau gausėjo miestų bei nežemdirbinė gyventojų dalis.

Dvarininkai stengėsi didinti žemės ūkio gamybą, plėsti dvarų pramonę. Žemė buvo šiek tiek geriau įdirbama, melioruojama ir tręšiama. Imta auginti pašarines žoles, veisti olandiškas karves, kultivuoti daugialaukį, bet naujovės neišplito; neįsitvirtino ir pieninė gyvulininkystė. Aktyvinant dvarų ūkį, plečiant senus ir kuriant naujus palivarkus stiprėjo valstiečių priešinimasis (Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas 1769). 1786-91 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės eksportas padidėjo 2,4, o importas 1,7 karto.

Žemės ūkio produktai ir miško prekės sudarė daugiau kaip 96 % eksporto vertės. Eksporto plėtimas tik iš dalies buvo susijęs su gamybos augimu. Importo svarbiausios prekės: druska, audiniai, gėrimai ir prieskoniai. Lietuva ir toliau liko žemės ūkio kraštu, 1790 miestiečiai sudarė tik 12,4 % visų gyventojų. Lėtai plėtėsi ir vidaus rinka. Pagyvėjusių prekinių piniginių santykių padariniai ryškesni buvo ne dvaruose, o valstiečių ūkiuose.

Spartėjo valstiečių turtinis sluoksniavimasis, daugiausia arčiau valstybės vakarinių sienų. Kai kuriose Žemaitijos ir Užnemunės vietovėse iki 30 % ir daugiau valstiečių neturėjo žemės. Bežemiai dirbo valstiečių ūkiuose. Dažniausia tai buvo tik samda; dvaruose ją praktikavo daug rečiau. Kitas svarbus feodalizmo ir baudžiavos irimo požymis - daugėjo laisvųjų žmonių, plito žemės nuoma. Vienas kitas dvarininkas valstiečiams suteikė asmens laisvę, pvz., P. K. Bžostovskis Paulavos respublikoje.

Lietuvą užėmus Rusijai (1795) luomai išliko, bet buvo apribota bajorų savivalda. Pakito ir kitų luomų teisinė padėtis, tarpusavio santykiai. Buvo ribojama arba naikinama privačių miestelių savivalda. Sustiprėjo miestelėnų feodalinė priklausomybė nuo išlaikiusių monopolinę žemės nuosavybės teisę žemvaldžių bajorų. Jie didino miestelėnų prievoles, t. p. lažą. Rusijos carui Aleksandrui I atmetus Lietuvos bajorų siūlymus naikinti asmeninę valstiečių priklausomybę, baudžiava netgi stiprėjo.

Mažėjo laisvųjų žmonių, absoliučiai ir santykinai (palyginti su pinigine duokle) didėjo lažas, kuris 19 a. pirmame trečdalyje pasiekė didžiausią ribą. Gamyba rinkai plėtėsi nenuosekliai. Imlesnė tapo vidaus rinka. Samdomasis darbas (samdiniai) ėmė plisti ne tik valstiečių ūkiuose, bet ir dvaruose. Samdinių darbas stimuliavo prekinę žemdirbystę. Klostėsi turtingųjų valstiečių sluoksnis, kartu - rinkos ekonomikos ūkis. Dvarų manufaktūros buvo išstumiamos pirklių manufaktūrų.

Rinkos ekonomikos santykiai skverbėsi į amatininkų cechus, tačiau vyriausybė neskubėjo įteisinti kapitalistinių santykių. Buvo imtasi priemonių stiprinti valstybinį feodalizmą - 1839 padaryta valstybinė valstiečių reforma (Kiseliovo reforma). Feodaliniai santykiai buvo konservuojami ir privačiuose dvaruose (sudaryti privalomieji inventoriai - 19 a. valstiečių prievolių dvarininkams sąrašai). Rinkos ekonomikos elementų ir senųjų feodalinių santykių priešprieša labai lėtino ūkio pažangą.

Maždaug nuo 19 a. 4 dešimtmečio prasidėjo vėlyvojo feodalizmo antrasis etapas. Klostėsi kapitalistinė sankloda. Feodalizmas patyrė krizę, valstiečiai masiškai priešinosi dvarininkams, 19 a. 6 dešimtmečio pabaigoje, po pralaimėto Krymo karo (1853-56), Rusijos imperijoje susidarė sunki padėtis. Rusijos caras Alesandras II 1861 buvo priverstas panaikinti baudžiavą (valstiečių reforma).

Pagrindinės Feodalinės Žemės Nuosavybės Formos

Feòdas (lot. feodum, feudum < sen. germ. fihu - galvijai, turtas, pinigai), žemės valda, paremta feodaliniais santykiais ir susieta feodalinės hierarchijos ryšiais. Kilo iš alodo. Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje feodą atitiko lenas, Anglijoje, Prancūzijoje - fiefas. Feodo valdymas buvo laikomas senjoro ir vasalo sutartimi. Senjorui priklausė nominali, vasalui - reali nuosavybės teisė. Senjorą įpareigojo globos, vasalą - tarnybos prievolė. Smulkesnieji feodai priklausė stambesniesiems ir sudarė feodų pakopas.

Lietuvoje feodas klostėsi vietinės (šalies) teisės pagrindu, paprotinę teisę papildant ir reguliuojant valdovų teisės aktais. Užuomazginė feodo forma buvo gerųjų žmonių ir pilėnų alodai, kurie rėmėsi nelaisvosios šeimynos darbu. Brandesnių bruožų feodas įgavo nelaisvąją šeimyną papildžius įsikeitėliais.

Žemės nuosavybės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys (įskaitant valstybę ir savivaldybes). Žemės nuosavybės objektas yra įstatymų nustatyta tvarka identifikuotas, pažymėtų ribų ir tam tikrame nekilnojamojo turto registre įregistruotas (žemės registracija) žemės sklypas bei kiti ištekliai, pvz., apibrėžti žemės gelmių, vandens, miško plotai, augmenijos ir gyvūnijos objektai, t. p. Žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant jo esantys statiniai ir jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai bei žemės sklype esančios naudingosios iškasenos (išskyrus priklausančias valstybei išimtine nuosavybės teise), t. p. Nuosavybės teisė į žemės sklypą gali būti apribota paties savininko valia, įstatymu ar teismo sprendimu.

Įstatymu žemės nuosavybės teisė ribojama nustačius servitutą, aplinkosaugos tikslais, kai žemės sklypas įgyjamas ir naudojamas saugomose teritorijose, žemės ūkio paskirties žemėje ir kita. Pirminėje gentinėje bendruomenėje vyravo kolektyvinė (bendruomeninė) žemės nuosavybė. Didėjant darbo pasidalijimui, plečiantis mainams, įvairiose teritorijose formavosi privati žemės nuosavybė, pvz., senovės Romoje privati žemės nuosavybė atsirado iki 1 amžiaus ir buvo reglamentuojama prigimtinės ir papročių teisės normų.

Formuojantis valstybėms atsirado rašytinės teisės šaltiniai. Žemės nuosavybę reguliuojančių normų buvo Dvylikos lentelių įstatymuose. Pirmą kartą privatinė ir viešoji teisė apibrėžta Justiniano kodifikacijoje. Feodalizmo laikotarpiu Europoje galiojo monarchų ir feodalų išimtinė nuosavybė į žemę, miškus ir vandens telkinius.

Lietuvoje bendruomeninė žemės nuosavybė atsirado yrant pirminei gentinei bendruomenei kaip pavienių žmonių, šeimų ar giminių privati ar bendrų žemės sklypų, gyvulių ir darbo įrankių nuosavybė, reguliuota papročių teise. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje žemės nuosavybės santykius reguliavo rašytinė teisė: didžiojo kunigaikščio leidžiami privilegijų raštai, Lietuvos Statutai. Skirtos šios žemės nuosavybės rūšys: didžiojo kunigaikščio žemė (į ją įėjo ir tose žemėse gyvenančių laisvųjų valstiečių ir bendruomenių žemės, dauguma miškų ir bajorų neužimtų žemių, t. p. feodalų žemė), tėvonijos, užtarnauta žemė (kartu su joje gyvenančiais valstiečiais buvo suteikiama bajorams už tarnybą didžiojo kunigaikščio kariuomenėje ir kitais atvejais), pirkta žemė (paveldima, jos disponavimas nebuvo varžomas).

Valstiečiai 13-16 amžiuje gyveno nedideliuose, iki kelių dešimčių sodybų turinčiuose kaimuose, t. p. vienkiemiuose, kurių žemė buvo išskirstyta įvairiais sklypeliais, daug kur įsiterpusiais į didžiojo kunigaikščio žemes. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto 1557 paskelbtu įsakymu įvesta valakų sistemą (Valakų reforma). Visa didžiojo kunigaikščio dvaro ir valsčiaus žemė buvo paskelbta valdovo nuosavybe ir buvo sujungta į vieną valakais išmatuotą plotą. Panašiai sutvarkyta ir feodalų (didikų, bajorų, Bažnyčios) žemės nuosavybė.

Valstiečiai buvo apgyvendinti gatviniuose kaimuose, žemė padalyta į 3 lygius laukus, kiekvienas laukas - į rėžius (rėžių sistema). Nepriklausomoje Lietuvoje priėmus žemės reformos įstatymus buvo dalijamos dvarų žemės, kaimai skirstomi į vienkiemius, naikinami žemės naudojimo rėžiai, įtvirtinama privati ir valstybinė žemės nuosavybė, panaikinti iki tol galioję žemės servitutai, bendruomeninė žemės ir bendrų ganyklų nuosavybė.

SSRS okupacijos metais įtvirtinta išimtinai valstybinė žemės nuosavybė, nedideli žemės sklypai buvo suteikiami žemės ir miškų ūkio darbuotojams naudotis kaimo vietovėse, t. p. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir priėmus Konstituciją (1992), civilinius ir žemės įstatymus susiformavo šios žemės nuosavybės rūšys: privati, valstybinė, savivaldybių ir bendroji (mišri) žemė. Žemės nuosavybės subjektais gali būti Lietuvos ir užsienio valstybių (užsienio subjektai, atitinkantys Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus) fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybės institucijos, savivaldybės.

Valakų Reforma

Valakų reforma - XVI a. viduryje įvykdyta žemės reforma, kurios metu buvo siekiama suvienodinti žemės matavimo sistemą ir centralizuoti žemės valdymą. Šios reformos metu buvo įvestas valakas - vienodas žemės plotas, kuris tapo pagrindiniu matavimo vienetu.

Pagrindiniai Valakų reformos aspektai:

• Žemės matavimo sistemos suvienodinimas.
• Žemės valdymo centralizavimas.
• Valstiečių prievolių nustatymas.

Valakų reforma turėjo didelės įtakos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekonominiam ir socialiniam gyvenimui. Ji padėjo sustiprinti valstybės valdžią ir padidinti jos pajamas, tačiau taip pat pablogino valstiečių padėtį.

Lietuvos žemėlapis

Žemės nuosavybės formų palyginimas

Žemiau esančioje lentelėje pateikiamas žemės nuosavybės formų palyginimas LDK ir Vakarų Europoje.

Ši lentelė leidžia palyginti, kaip žemės nuosavybės formos skyrėsi ir buvo panašios skirtinguose Europos regionuose.

tags: #zemes #nuosavybes #formos