Žmogus yra asmuo, tačiau sykiu ir masė. Masinis žmogaus būties pradas keroja pasąmonėje, o ši prigimties sritis yra pavojinga žmogaus asmeniui, nes čia gyvena knibždanti gauja, kur žmogus tiesiog sutrypiamas ligi pat savo gelmių. Tai yra žmogaus prigimties simbolis. Bet didžiuotis ja neverta, jos gėdytis. Tai yra tiesa, bet tada, kai pati žmogaus prigimtis palaidoja geriausią savo dalį. Tai yra visuomeninio žmogaus triumfas, gėda, žmogaus pažeminimas, kurį jis jaučia ir pats, kai sąmonė vėl gauna viršų atgailoti už savo kaltes.
Masinio prado bruožai: ligūstumas ir barbariškumas
Masiniam pradui būdingi du pagrindiniai bruožai: ligūstumas ir barbariškumas. Žmogus yra visiškai sveika būtybė dvasiniu atžvilgiu, tačiau masinis pradas atskleidžia žmogiškosios būties ligūstumą pasąmonės srityje. N. Berdiajevas teigia, kad masė paverčia žmogų su vaikiškais instinktais, neurasteniką ir pamišėlį. Sąmonėje šis ligūstumas pasireiškia retai, tačiau daro įtaką visam žmogaus gyvenimui. Kai žmogus virsta masės dalele, jo asmenybė sugriaunama, suardoma ir sutrypiama.
Antras masinio principo bruožas yra barbariškumas. Nors žmogus visados yra asmuo, masė nieko nekuria ir negali kurti. Kultūros gėrybių naikinimas dvasioje ir objektyviniame gyvenime yra šio barbariško bruožo apraiška. Žmogaus asmenybė netenka kūrybingumo ir virsta ardytoju, o ne kūrėju. Ontologinės žmogaus vertės mažinimas nuolat kelia pavojų asmeniui.
Europos istorijos periodai: asmens ir masės kova
Masinio principo išsiveržimą skatina ir lengvina tam tikri periodai istorijoje. Tokį periodą mes kaip tik gyvename dabar. Renesanso metu asmuo stiebėsi aukštyn per penketą šimtų metų, tačiau bet kuriame istorijos laikotarpyje būta masės išsiveržimų. Vis dėlto pastaruosius penkis šimtus metų Europos istorijoje vyko po asmens ženklu. Bet šitas renesansinis asmens triumfas jau yra baigtas, ir žmogaus asmuo vėl realiai pavojuje. Todėl svarbu apginti sveiką žmogaus prigimtį ir žmogaus sukurtą kultūrą gyvenimą.
Mes artinamės prie orgijų, todėl J. Ortega y Gasset spėliojo, kad pakaks trisdešimties metų, kad mūsų pasaulio dalis atkristų į barbariją. Prasidėjus naujam karui, šie spėliojimai vėl atgyja. Istorija iki šiol buvo aiškiai eita asmens keliu. Dabar mes stovime naujos istorijos akivaizdoje.
XX amžius: Masių sukilimas
G. Marcelis pradeda „Tragiškosios Europos“ dėstymą teiginiu, kad mes gyvename dvidešimtajame amžiuje, nors daugelis elgiasi, tarsi devynioliktasis amžius nebūtų pasibaigęs. Šitie žmonės neparegi jokio pasikeitimo ir gyvena su savo nuolatinės pažangos idėja. Tačiau dvidešimtajam amžiui charakteringa visuotinė revoliucija socialinėje ir politinėje srityse. Kiekviena revoliucija yra masinio principo išsiveržimas, o revoliuciją kelia masė. Todėl savaime aišku, kad į šitas sritis įsiveržė masinis principas, ir socialinį bei politinį gyvenimą pradėjo valdyti masės.
Ortega y Gasset vadina tai „masių sukilimu“, kuris apsireiškia kaip žmonių susigrūdimas. Susigrūdimas įvyko dėl to, kad sukilo masės. Žmonių visados buvo nemažai, bet dabar jie susitelkė į minias. Kultūros kūriniai, kurie anksčiau buvo skiriami rinktinėms grupėms arba elitui, staiga pasirodė ir užėmė geriausias visuomenės vietas. Ji pasidarė vyriausias aktorius. Šitas Ortegos palyginimas su antikinėmis dramomis yra labai prasmingas. Mes gyvename choro periodą, kai herojų vietą užima choras, kuris diktuoja savo valią.
Masė yra reikli ir primeta savo gyvenimo ethos objektyvinėms institucijoms. Asmenybės sukurtos formos jo nepatenkina, todėl jis ieškosi naujų ir priverčia asmenį kurti taip, kaip diktuoja kolektyvinis instinktas. Kūrinio vertės savyje beveik nepaisoma. Masė savaime šaukiasi vadų, ir vado principas mūsų laikais anaiptol nėra atsitiktinis. Vadų nereikia tik asmenybėms, nes jos vadovauja kiekviena pati sau. Masės vadai yra asmenybės, ir tai didžios asmenybės, kurios valdo juos.
Vadas yra masės susikoncentravimas viename žmogiškajame individe, kuris jaučia, ko ji nori, ir gali masei vadovauti. Masei galima paruošti instruktorių, bet ne vadų. Vadai išauga patys, nes jie yra iracionalinio pobūdžio. Mes artinamės prie kentėjimo.
Asmens vienišumas ir masės paieškos
Mūsų laikais nepaprastai sunku išlaikyti pusiausvyrą. Renesansas pradėjo savo gyvenimą žmogiškosios asmenybės teigimu, tačiau asmuo tolimesniame išsivystyme buvo paliktas vienas sau. Kuo žengiame arčiau mūsų dienų, juo žmogaus vienišumas darosi didesnis. Apsisprendimo idėjos, kurios anksčiau taip žavėjo žmoniją, pasidarė tuščios. Vienišas, nežinioje pasinėręs žmogus neišmanė, ką su jomis pradėti, ir pradėjo ieškoti masės.
F. Dostojevskis savo „Legendoje apie didįjį inkvizitorių“ aprašo Kristaus pasirodymą Sevilijoje inkvizicijos ekzekucijų metu. Žmonės, Jį pažinę, veržiasi prie Jo ir šaukia, kad Jiems padėtų. Tačiau didysis inkvizitorius Kristų sučiumpa ir įmeta į inkvizicijos kalėjimą, teigdamas, kad žmonės niekados nesijautė tokie laisvi, kaip sudėję savo laisvę po kitų kojomis. Todėl mes pataisėme tavo darbą ir paremėme stebuklą, paslaptį ir autoritetą.
H. de Manas teigia, kad laisvės idėja šiandien išgyvena kaip prakeikimą, ir modernusis žmogus yra lyg mažas Hamletas, priaugęs laisvę apsispręsti. Laisvas žmogus atsisako laisvės, ir šiam reikalui kaip tik geriausiai patarnauja masė. Norint nusikratyti ir asmenine gyvenimo forma, reikia įsilieti į kolektyvą. Masė ieškosiu, - kaip geradarius, nes mes prisiėmėme jų nuodėmių kančią. Mes duosime jiems ramią nuolankią laimę, mes leisime jiems neturėti, ir jie klausys mūsų džiaugdamiesi. Ir jie atsisakys patys savo sąžinės paslapties, ir mes spręsime visur apie viską. Ir jie džiaugsis, kad jie vėl yra vedami kaip vaikai, ir jie klausys mūsų džiaugdamiesi nuo paslapties, ir nuo laisvai apsispręsti.
G. Bernanos teigia, kad klaida, padaryta Renesanso metu, atskyrus žmogiškumą nuo Dievo ir nuo žmogaus, sugriaus civilizaciją. Individualistine savižudybe Reynoldas vadina laisvę, kuri žmogų nuginkluoja gyvenimo akivaizdoje. Ar galima žmogų apginti nuo jo išviršine, juridiline, demokratine laisve? Asmens reikšmė nyko pamažu, bet labai aiškiai ir nesulaikomai. Modernusis gyvenimas yra laukinių žvėrių ola, kur žmogus nebegali nei suprasti, nei suvaldyti. Asmuo yra prislėgtas masės ir kovoja su gamta.
Apsisprendimo neapykantos pastūmėjo žmogų į masės glėbį ir palengvino asmenybei niveliuotis bei masiniam principui iškilti. Tokia sparta gyventojų skaičius realizuotas kaip paskutiniame šimtmetyje, kai Europoje priaugo 270 milijonų žmonių. Šitas faktas yra nepaprastos svarbos, kad, pasak W. Sombarto, „niekas geriau neapibūdina Europos naujosios istorijos tyrinėjimo". Miestai, didžiosios įmonės, trestai, organizacijos ir nauji žmonės gyvena kolektyviai ir kolektyviai. Savaime suprantama, kad tokios kolonijos asmenybės ugdyti nepajėgia.
Miesto gyventojas greitai atbunka visam, kas slenka pro jo akis, ir pasitenkina žinodamas, kad yra. Viešoji nuomonė mieste reiškia nepaprastai daug, ir žmogus tampa viešosios nuomonės vergu. Tai yra pirmas žingsnis į savo vidaus nuasmeninimą. Istorija atsidūrė masės persvaroje, ir asmens apgynimas yra iškreiptas ir išjuoktas. Kolektyvinio prado valdoma negu vyro prigimtis.
Socialinė problema ir Bažnyčios vaidmuo
Socialinė problema yra naujas dalykas, kuris nėra tik skurdas. Socialinės problemos esmė yra žmogaus pragyvenimas ir jo šeimos ekonominė gerovė. Tačiau socialinės problemos centre stovi žmonės ir ne materialinis jų aprūpinimas. Seniau problema paprastai net nebūdavo kalbama, nes būtų galima išspręsti skurdą karitatyvinių veikimu ir materialinėmis gėrybėmis. Visa tai yra labai gera ir reikalinga, tačiau pastangos socialinės problemos neišspręs, nes problema yra daugiau negu tik ekonominis skurdas. Socialinė problema pirmoje eilėje yra žmogaus problema. Socialinės problemos esmę sudaro ne tai, kad šitas neturtas dar labiau pakelia žmogaus vertę, bet tai, kad žmogus yra ekonomiškai neturtingas, paniekintas ir pažemintas. Socialinė problema mūsų laikais visų pirma yra moralinė problema.
Ekonomine savo puse socialinė problema niekados nebus išspręsta. Toks bandymas peržengia žmogaus galias, tačiau ją galima išspręsti moraline puse. Humanizmas, artimo meilė ir pagarba turi laimėti plačiomis masėmis, kurios daugiau ar mažiau skursta ir vargsta. Pagrindinis dabarties uždavinys yra įdeginti į žmonių protus ir širdis, kad kiekvienas žmogus yra brolis ir artimas, kas padėtų išvengti keršto ir neapykantos išsiveržimų. Taip pat reikia pakeisti pažiūras į turtą, suprantant, kad turtas yra visuomeninė pareiga. Socialinė problema negali būti išspręsta revoliucijos keliu, nes revoliucija visados yra keršto ir neapykantos išsiveržimas. Reikia tad perkeisti žmonių nusistatymą turto atžvilgiu evoliucijoje ir parengti reikalingų reformų.
J. Leo tvirtina, kad socialinės krikščioniškosios reformos klausimas negali būti išspręstas nedalyvaujant Bažnyčiai. Bažnyčia turi tarti savo sprendimą su aukščiausiu autoritetingumu. Bažnyčios dalyvavimas yra būtinas, nes socialinė problema yra ir dvasinė problema. Ekonominė socialinės problemos pusė yra tik išplauka iš dvasinės pusės. Todėl turime eiti į žmogaus dvasios vidų, nes G. Marcelis teigia, kad krizė prasidėjo su pirmykšte nuodėme. Bažnyčia imasi ją spręsti, nes ji yra labiausiai reikalingi. Socialiniai principai yra pasaulėžiūriniai principai, kurie glūdi įvystytos Bažnyčios dogmose. Bažnyčia taria savo žodį su didžiausiu autoritetingumu sakralinėje srityje, kurioje žmogus sukuria ir skiriama. Bažnyčia kovoja už žmogiškojo kilnumo ir žmogiškosios vertės pripažinimą bei lygų traktavimą, kad tai, ką žmogus nori sau, ji nebūtų paneigta kitam.
Bažnyčia turi saugoti darbininkijos sluoksnius ir žmogiškąją asmenybę. Fr. W. Foerster teigia, kad mes artinamės prie žvėries laikų ir kartu prie didžiųjų krikščionių bandymų. Individualizmo buvo paneigtas, tačiau masės pergalė gali būti ir pražūtinga. Todėl reikia budėti šioje kovoje ir nepaisyti žmogaus asmenybę gresiančių pavojų iš atsigaunančios masės. Darbininkijos galybė glūdi josios masėje ir antireliginės dvasios. Todėl reikia atkreipti ypatingo dėmesio į darbininkiją, nes socialinio gyvenimo santvarką be Bažnyčios išsprendimas yra negalimas. Reikia išvaduoti darbininkiją iš buržuazijos pinklių ir savo veikimą koncentruoti darbininkijos sluoksniuose. Buržuazija Bažnyčios balso negirdi, o darbininkija Bažnyčios žodžio neklauso ir juo nepasitiki. Jeigu situacija nepasikeis, masinė apostazija sunaikins Bažnyčią sluoksniais.
Kapitalas, ūkinė sistema yra valdoma neasmeninio principo, ir žmogus kaip asmenybė kapitalizmui neturi reikšmės. Tačiau darbininkijos sąjūdyje kaip reakcijoje prieš kapitalizmą, masės atstovė rengiasi perkeisti pasaulio veidą. Šitas perkeitimas eina nepalankia asmenybei kryptimi. Komunizmas ir nacionalizmas slegia žmogaus dvasią psichine sritimi ir instinktų vergiją. Asmenybės nuslėgimas visados yra nenormalybė, ir kultūros pereina į savaimingą pirmykštę kultūrą, o tai reiškia barbarėjimo pradžią. Bažnyčia daug kartų išgelbėjo kultūrą nuo barbarų ir jai reikės dar sykį atlikti šitas darbas. Kiekvienas žmogus šiuo atžvilgiu yra barbaras, ir kiekvienas yra reikalingas pašvenčiamojo Bažnyčios krikšto. Bažnyčia tvirtina branginimo idėją, kad žmogaus asmuo Krikščionybėj turi absoliutinės vertės, ir asmenybės laisvė yra aukščiausias principas, kurį respektuoja net pats Dievas. Todėl socialinė problema be Bažnyčios negali būti išspręsta.
Kapitalistinė dvasia ir buržuaziškumas
Werneris Sombartas savo veikale „Der Bourgeois“ teigia, kad kapitalistinė dvasia yra kapitalistinės organizacijos priežastis. Ji formuoja ir kuria kapitalistinę santvarką ir gimdo šitą dvasią. Kapitalizmo šaknis glūdi pasislėpusios žmogaus dvasios gelmėse. Kapitalistinė dvasia savo esme yra buržuazinė dvasia, kuri reiškia pastovų įsigyvenimą šioje tikrovėje. Buržuaziškumas yra platesnė kategorija negu kapitalizmas ir leidžia savo šaknis į kiekvieną gyvenimo sritį. Kapitalistinė dvasia yra ekonominis buržuaziškumas, kuri vertina savo jėgą bei galybę ekonominiu turtingumu. Pirmaeilė kapitalistinės dvasios vertybė yra naudingumas ir pragmatizmas.
tags: #buvo #paskirtas #turto #globejas #privatinis #gynejas